TRANQUILO EN PERU (tęsinys, 3)

Ketvirta diena – Kovo 17 – šeštadienis

Iškeliaujam į kalnus. Iki tikro iškeliavimo pradžios apie 45 minutes kratomės nacionaliniu Peru automobiliu – Toyota, kurių visu nacionalinė spalva – balta. Išlipame taške, kur tiesiogine to žodžio prasme baigiasi kelias. Centrinė miesto aikštė kartu yra ir “žiedas” norintiems grįžti atgalios. Vaizdas išlipus romantiškas, ne kitaip. 5-6 iš molio drėbti namai, vienas skardinis kioskas su alumi ir inca-cola, vienas kitas šuo, atsargiai iš už rasto stebintys vaikai ir šunys, o taip pat bažnytėlė su šventoriuje repetuojančiu liūdnų dūdų orkestru bandantis groti kažkur lyg ir girdėtą melodiją (jei gali man pasakyti kur inete galima įdėti video failiuką, tai jau rytoj turėsi galimybę tą melodiją išgirsti savo ausimis), bet įvertinant esamą aukštį, atlikėjų muzikinį išsilavinimą susideda ganėtinai komiškas vaizdelis. Net apsidairau ar kur koks Ostapas Benderis nelaksto naujųjų Vosiukų idėjas beskleisdamas.
Staiga nušvinta dangus, saulė ir laimė. Į aikštę įžengia asilų vilkstinė! Ye! Vadinasi kuprinių patiem vilkti nereiks, ech buvau teisus – koks saldus tas jausmas jaustis buvus teisiam :) Tačiau puikybė čia pat baudžiama – per visą tautų kraustymosi paniką apačioje palikau visas foto juosteles. Nepadeda net beveik visos kuprinės perkraustymas. Šūdas. Piktas aš, piktas aš. Tiesa, dar priedo Tania nepakrovė savo fotiko elementų ir pamiršo video kameros elementą. Visos vaizdinės medžiagos iš kalnų viltis – Ričardo naujasis fotoaparatas.
Taigi paliekam asilus ir pirmieji patraukiam viršūnių link. Šiandien laukia 4-5 valandų žygis. Pradinis etapas ne toks jau ir sudėtingas – kiek uždusę užsiritam apie 100 metrų į viršų ir besišnekučiuodami plokštikalne patraukiam tikslo link. Pakeliu Nilo žeria Peru žinias “čainikams” tarpuose nepamiršdamas paporinti apie po visą pasaulį išsibarsčiusias chicas. Sužinom, kad moterys Peru paprastomis dienomis segi 4 įvairių spalvų sijonus, o šventinėmis dienomis 10! Bandau išsiaiškinti ką reiškia tiek spalvų, bet kiek supratu, tai sijonų spalvos nelabai turi reikšmės, o va štai pagal gėles ant moterų skrybėlių galima spręsti ar jos ištekėjusios. Kaip tai galima padaryti suprantu nelabai aiškiai, todėl šį kartą jūsų neklaidinsiu.
Užtarnautos pietų pertraukos metu aš nutariu smagiai prigulti ant viliojančių samanų kupstelio. Nutariu ir padarau. Kaktusas. Visiem labai juokinga, tik man ne. Gamta yra labai apgaulinga. Nilo mat pamiršo pasakyt, kad čia toks va kaktusas, jokios ne samanos.
Kai jau visi iš manęs prisijuokia mus pasiveja asilai su manta ir patraukiam tolyn. Pradedam kilti aukštyn. Viskas aplink smagu ir vaizdas ir debesys. Debesys smagu tol, kol iš jų nelyja. Dabar jau nebe taip smagu. Tačiau numatytoji stovykla jau ne taip ir toli, todėl nėr reikalo pergyvent. Jau gerokai įsilijus pasiekiam stovyklą ir staiga kolegos prisimena, kad yra tikri turistai, o ne kokie tai amerikonai lepūnai kuriem ir galėtų būti skirtas toks trumpas vienos dienos maršrutas. Ir lietus mum nebaisus, galim dar valandėlę paėjėti. Daugumos balsų nuomone gali ir turi būti viršytas, kad kitą dieną lengviau būtų. Tenka eiti ir man. Pila lietus, plaučiai pavargę kvėpuot, šalta, kolegos šmėžuoja priekyje, jėgų nėr – kitaip sakant – atostogos! Į dienos pabaigą vos ne vos parsikapstau į miegamąją vietą – kalnų namuką. Jau nelyja. Sninga. Į vidų slapiem negalima. Tenka persirengti “pavėsinėje”.
Padėti kiek pataiso dar Madride pirktas viskis, Nilo paruošta vakarienė. Tania dar bando groti gitara ir dainuoti, tik kas du posmeliai ima gaudyti orą kaip iš vandens ištrauktas žuviškas sutvėrimas. Oro nėra. Einam miegoti ir jau 6 vakaro kietai smingu užtarnauto poilsio. Pabundu. Aplink tamsa. Kur aš? Jau rytas? Ne, rimtai – kur aš!? Ir kodėl taip aklinai tamsu nė menkiausios švieselės? Pamastaguoju rankomis prieš akis. Nieko nematau. PANIKA! Staigiai susirandu ciklopą, uždegu. Uf. Tiesiog šiaip tamsu, su regėjimu viskas savo vietoje. Susiorientuoju savo buvimo vietą. Viskas aišku atmintis dar yra – esam kalnuose. Belieka sužinot koks dabar paros metas. Laikrodis rodo 8. Chm. Ryto? Apsidairau. Visi aplink kažkaip keistai miega, ne tikriausiai dar bus vakaras. Reikia miegoti toliau. Likusią nakties dalį sapnuose darau tvarką pasaulyje. Šios dienos aukštis 4350, tai yra lygiai 1 km aukščiau nei buvome iš ryto…

Penkta diena – kovo 18 – sekmadienis

Nilo pagamina Kokos lapų arbatos. Sako turi padėt nuo aukščio. Man tai labiau egzotika, nei padeda. Geri sau kokos arbatą, kramtai lapus. Kai taip kur kitur tai pasodintų. Beje Peru yra oficialiai leistina turėti tam tikrą kiekį kokaino ir žolės. Tik pirkt ir parduot negalima. Visai kaip Olandijoj. Jei jau gavai tai turėk.
Kylame į aukštuminę stovyklą. 4800 metrų. Tai Monblano kalno (aukščiausias vakarų Europos kalnas) aukštis. Rytas nėr lengvas. Plyšta galva, bet oras regis neblogas. Pusiau šviečia saulutė. Galva lyg ir norėtų neskaudėti, tačiau vos sujudėjus aiškiai ir be užuominų primena – 4350 virš jūros lygio. Lietuviui, kurio šalyje aukščiausia vieta yra 294 metrai tai jau beveik išėjimo į kosmosą riba. Šios dienos planas 3-4 valandų kelionė į jau minėtą aukštuminę stovyklą. Kolektyvas vėl su deramu atsidavimu grūda turimą mantą į kuprines ir rengiasi jas neštis ant savo pečių, nes jei jau mum, turistam, europiečiam taip sunku tai asilai tikrai taip aukštai nelips. Tik nereikia taip nuvertinti tikrųjų kalnų gyventojų. Pasirodo išganinga vilkstinė varoma Chuano (kuris beje per tą laiką kol mes galavomės spėjo sulakstyti iki pradinio kelionės taško ir atgal, žmonos aplankyti, viso 1 km žemyn ir 1 km aukštyn…)
Lėtai vorele pajudame aukštyn. Tania su Ričardu jungia antrą bėgį ir juda sparčiau, lyg kalnuose gimę būtų. Mes su Aidute lėtų katorgininko žingsneliu. Nors man šiandien regis lengviau. Lengviau tai reiškia, kad turiu jėgų įkvėpti ir pasigrožėti žemiau po kojomis plaukiančias debesiukais. Beveik numatytu laiku pasiekiam aukštuminę stovyklą. Jau kelinta kartą pastebiu, kad kalnuose aš dar galiu šiaip ne taip įveikti atstumą kurį reikia nueiti, bet po to dar palapinę įsirenginėti. To iš manęs jau per daug. O reikia. Žinoma, tikriesiems keliautojams visa šita mano istorija visiškai juokinga, o man va vis tiek puikus nuotykis :) Mūsų stovykloje galvos neskauda tik gidui, asilams ir Taniai. Visi kiti stengiasi nedaryti papildomų judesių, kad šie nesąlygotų galvos sujudinimo. Į vakarą kiek palengvėja, sulapnoju Nilo ruoštą maistą, padiskutuojam su juo apie Fidelį Kastro, Kubos muziką ir kitus globalius dalykus. Ir vėl 6 valanda vakaro kaip ir laikas miegot, nes kažką daugiau nuveikti nelabai gaunasi. Tiesa, dar prieš tai mūsų palapinėje prasideda potvynis, vykdomi skubūs pylimavimo darbai su kiekvienu akmenuko padėjimu į smegenis sukalant po du ilgus ir storus vinis.

ORGANIZACINIAI REIKALAI (3)

Pirmoji nuotraukų iš kalnų porcija yra ČIA:
http://picasaweb.google.com/Zhmogus.foto

........