TRANQUILO EN PERU (tęsinys, 4)
Penkta diena – kovo 18 – sekmadienis
Nilo pagamina kokos lapų arbatos. Sako turi padėt nuo aukščio. Man tai labiau egzotika, nei padeda. Geri sau kokos arbatą, kramtai lapus. Kai taip kur kitur tai pasodintų. Beje Peru yra oficialiai leistina turėti tam tikrą kiekį kokaino ir žolės. Tik pirkt ir parduot negalima. Visai kaip Olandijoj. Jei jau gavai tai turėk.
Kilsim į aukštuminę stovyklą - 4800 metrų - Monblano kalno - aukščiausio vakarų Europos kalno – aukštį.
Rytas nėr lengvas. Plyšta galva, bet oras regis neblogas. Pusiau šviečia saulutė. Galva lyg ir norėtų neskaudėti, tačiau vos sujudėjus aiškiai ir be užuominų primena – 4350 virš jūros lygio. Lietuviui, kurio šalyje aukščiausia vieta yra 294 metrai tai jau beveik išėjimo į kosmosą riba.
Šios dienos planas 3-4 valandų kelionė į jau minėtą aukštuminę stovyklą. Kolektyvas vėl su deramu atsidavimu grūda turimą mantą į kuprines ir rengiasi jas neštis ant savo pečių, nes jei jau mum, turistam, europiečiam taip sunku tai asilai tikrai taip aukštai nelips. Tačiau pasirodo išganinga Chuano varoma vilkstinė. Chuanas, kuris beje per tą laiką kol mes galavomės spėjo sulakstyti iki pradinio kelionės taško ir atgal, žmonos aplankyti, viso 1 km žemyn ir 1 km aukštyn…
Lėtai vorele pajudame aukštyn. Tania su Ričardu jungia antrą bėgį ir juda sparčiau, lyg kalnuose gimę būtų. Mes su Aidute lėtų katorgininko žingsneliu. Nors man šiandien regis lengviau. Lengviau tai reiškia, kad turiu jėgų įkvėpti ir pasigrožėti žemiau po kojomis plaukiančias debesiukais. Beveik numatytu laiku pasiekiam aukštuminę stovyklą. Jau kelinta kartą pastebiu, kad kalnuose aš dar galiu šiaip ne taip įveikti atstumą kurį reikia nueiti, bet po to dar palapinę įsirenginėti!... To iš manęs jau per daug. O reikia. Žinoma, tikriesiems keliautojams visa šita mano istorija visiškai juokinga, o man va išgyvenimo riba :) Stovykloje galvos neskauda tik gidui, asilams ir Taniai. Visi kiti stengiasi nedaryti papildomų judesių, kad šie nesąlygotų galvos sujudinimo. Į vakarą kiek palengvėja, sulapnoju Nilo ruoštą maistą, padiskutuojam su juo apie Fidelį Kastro, Kubos muziką ir kitus globalius dalykus. Ir vėl 6 valanda vakaro kaip ir laikas miegot, nes kažką daugiau nuveikti nelabai gaunasi. Tiesa, dar prieš tai mūsų palapinėje prasideda potvynis, vykdomi skubūs pylimavimo darbai su kiekvienu akmenuko padėjimu į smegenis sukalant po du ilgus ir storus vinis.
Šešta diena – kovo 19 – pirmadienis
Ryte šviečia saulutė. Šaukiamas didysis pasitarimas. Ką darom? Aidai vis dar plyšta galva, o ir kiti ne per stipriausios būklės (na išskyrus Tania, Nilo ir asilus). Sutariamas planas – Nilo, Ričardas, Tania ir aš pasilipame iki ledyno apsižvalgyti, nustatom jo būklę ir tada galutinai nusprendžiam ką daryti – čia pat šiandien leistis žemyn ar bandyti Aidą nuleisti žemyn su vienu iš gidų, o patiem kitą rytą dar bandyti pasiekti viršūnę. Šiandien aš esu ta silpnoji grandis. Į viršų judasi, bet labai jau iš lėto, be to jau kelinta diena iš eilės nepataikau su apranga – prisirengiu pagal tai kaip turėtų būti šalta, o paskui tenka prakaituoti pagal tai kaip yra karšta. Nilo nepaliaudamas kartoja – nepamirškit čia pusiaujas, čia tuo kalnai ir ypatingi, kad čia sniegas net 5 km aukštyje yra pažliugęs, kad saulė čia šildo ir dienos metu pūkinės striukės nėra labai būtinas dalykas. Visą situaciją gelbsti nuostabus grožis – apačioje trys kalnų ežeriukai, kiek toliau plaukiantys debesiukai, virš mūsų snieguotos kalnų viršūnės, šalimais svaiginantys skardžiai. Oro kaip nebuvo taip ir nėra. Perkeliavę akmenuotą, birios uolienos šlaitą pasiekiam ledyno pradžią. Ištraukiama virvė. Ledynas pavojingas tuo, kad labai apsnigtas, plyšių nematyti tad nemaža rizika, kad ankščiau ar vėliau kas nors pabandys nugarmėti į kokį plyšį. Tam ir yra virvė prie kurios visi prisiriša maždaug kas septynis metrus ir vienam įkritus kiti jį čia pat ištrauktų. Turėtų ištraukti, o ne nusigrūsti iš paskos. Dar vis pragariškai trūksta oro. Visi sako, kad danguje yra rojus, bet tai kaip tam danguje kvėpuot? A? Moksliniais terminais šnekant visai nepatyrusiam ir iš prigimties kalnam nepritaikytam organizmui 2000 metrų aukštyje dėl hipoksijos atsiranda euforija, prie 3000 metrų pradeda skaudėti galvą, atsiranda dusulys, prie 4000 metrų gali sutrikti kalba ir regėjimas, o prie 5000 metrų sumažėja galvos smegenų žievės jautrumas ir žmogaus elgesys gali tapti nemotyvuotu. Brrr. Jei prieš pirmą kartą į kalnus būčiau perskaitęs štai tokį tekstą tikrai net slidinėt nebūčiau išsiruošęs (juk aukščiausių Alpių trasų aukštis siekia apie 3000 metrų). Tiek tos, palikime visas gąsdinančias teorijas medikam ir kitiem blogos lemties pranašautojam. Juk viskas yra galima, tik reikia atsargiai vertinti savo pačių galimybes. Vieniem reikia daugiau laiko, kitiem mažiau. Na kiek nukrypau nuo temos.
Taigi šiandien visą pusę dienos praleidžiu aukščiausioj iki šiol gyvenime būtoj vietoje. Mano aukščiausias pasiektas taškas apie 5200 metrų. Sniego iki juosmens, su kiekvienu žingsniu smingi iki pusės, o tada atlikęs keletą pažiopčiojimų bandai perkelti koją iki kito susmigimo. Jėgų nėra nė lašo. Nuo bandymo kvėpuoti net ima pykinti. Stop. Toliau nebegaliu. Atsikabinu ir įsitaisau ant uolos, palauksiu kol kolegos dar pusvalanduką pasivaikščios. Stebiu kaip lėtai aukštyn nuvingiuoja ir už posūkio išnyksta mūsų trijulė. Esu vienas aukštai, aukštai vidury snieguotų kalnų. Tyla, ramybė, didybė. Galvoje tuščia ir gera – apačioje taip veik niekada nebūna – pasaulis kažkur toli ir laikas regis sustoja. Norisi gerti, tai užvalgau sniego (kas pasak Nilo yra visiškai neteisinga daryti, bet juk taip norisi). Po kiek laiko pasirodo širdžiai miela draugų vilkstinė – lėtai, lėtai artėja prie manęs. Jie pasilipa regisi iki 5300 metrų. Kiek gaila, kad nepasieksime viršūnės, tačiau šį kartą susidėjo pernelyg daug dalykų kurie kaip Nilo sako reiškia, kad „when the mountain is closed, it is closed and no written warning is needed“. Judame žemyn. Stovykloje laukia Aida, šerpa ir asilai. Šerpa kažkodėl įsitikinęs, kad darbas gydo negaluojantį žmogų yra pasiūlęs Aidai stovyklos indus išplauti. Na Aidai, pripratusiai prie tradicinių gydymo metodų šis metodas įspūdžio nepalieka, todėl stovykloje dar tvyro šioks toks chaosas, bet labai gretai viskas susidėlioja į savo vietas, įkalam riešutukų ir sintetinio šokolado saldainių bei tęsiame savo kelionę žemyn. Žemyn tai ne aukštyn. Bent jau oro su kiekvienu žingsniu vis daugėja, kojos jaučiasi vis tvirčiau. Smegenėlės atsigauna iki rimtesniam pokalbiui tinkamo stovio ir išsivysto diskusija tema – kuo skiriasi trekingas, alpinizmas bei tiesiog turizmas. Diskusijos kulminacija pasiekiama, kai po ilgos loginės argumentų sekos Aida suformuluoja išvadą – alpinizmas tai žygis skirtas kopti į stačią siena su įranga, o visa kita veikla yra paprastesnis arba sudėtingesnis trekingas, kuris iš esmės yra turizmas kitaip tariant, kadangi lipimas į Everesta apima daugiau ėjimo nei lipimo į stačią sieną, tai kaip ir gaunasi, kad įkopimas į aukščiausią pasaulio viršūnę yra turizmas...
Nusileidžiam pries savo pagrindinės stovyklos kurią palikome vos tik vakar, o jausmas toks, kad bent jau prieš keletą dienų. Slėniu pralekia laisvi žirgai. Ir vėl giliai viduje sujuda tas laisvės jausmas. Kaip narkotikas – norisi dar ir dar.
Bandant sureguliuoti galvos skausmus grupėje judame žemyn toliau. Stovyklaviete išsirenkam nuostabią pievelę apsuptą stačiai į dangų skriejančiomis uolomis ir į tolį nusidriekiančių slėniu. Bėda tik viena. Turim konkurentų. Bulių bandą. Šie kažkaip labai šnairuodami ir nenoromis traukiasi užleisdami pozicijas. Dar kurį laiką iš aplink supančių krūmokšnių matosi tai vienur tai kitur kyšantys ragai ir juodos nosys.
Vakarop jau galiu net pabėgėti! Galvoje visi varžtai susisuka į savo vietas ir smegenys vėl prisitvirtina prie kaukolės. Ir kitiem savijauta smarkiai pagerėjusi tad ištraukiamas Pisco, verdami makaronai, pamažu, nors ir nenoromis ateina jausmas – ye! Vis tik kažkur buvome užsilipę! Kaip ir įprasta, sutemus apie šeštą vakaro einam gult.
Beveik įmigus Tania praneša, kad neturi galimybių atsimerkti. Baisiausiai peršti akis. Prisimenam, kad ten aukštai ledyne nebuvo pasiėmusi akinių nuo saulės. Bėda. Nudegimas. Einu žadinti stovyklos. Lašų į akis niekas neturi, Aida pataria dėti juodos arbatos kompresus. Žadinam ir Nilo. Stovykloje vėl verdama arbata. Po valandos reikalai pasitaiso, akim smarkiai gerėja. Smingam kaip karališkuose 5 žvaigždžių apartamentuose.
Septinta diena – kovo 20 – antradienis
Kaip ir numatyta dienotvarkėje pabundame palapinėse. Tania jau gali atsimerkti, Aidai galva beveik normalizavosi, kitaip tariant grupė yra techniškai tvarkinga. Pagal turimus bilietus į džiungles skrendami po trijų dienų, tad tenka mąstyti ką čia galima būtų kalnuose nuveikti. Po visus pusryčius trukusios diskusijos, blaškymosi nuo kalnų iki vandenyno, nutariama 1 dieną skirti didžiausio Peru kalno apžiūrėjimui ir 1,5 dienos Limos atidesniam išvaikščiojimui. Susidedam daiktus ir keliaujam atgal į pradinį šios kelionės dalies tašką. Einasi kaip iš pypkės. Jėgos trykšta per kraštus, tad leidžiame sau jas švaistyti net foto sesijoms ir kitokiem pakvailiojimams. Apie pietus atsiduriame jau aprašyto liūdnų dūdų kaimelio centrinėje aikštėje, tik šį kartą nėra pačių dūdų. Užtat yra vaikai ir šunys. Nilo imasi organizuoti transportą atgal į Huraz‘ą. Organizuoti sunkoka kai neturi mobilaus ryšio. Besąs modernus pasirodo mūsų šerpa kuris skubiuoju būdu iš namų atgabena „mobiliaką“. Nilo beveik prisižada, kad įsigis nuosavą, bet labai bijąs, kad po visą pasalį paplitusios chicos ramybės neduos. Kaip ten bebūtų – mašina bus už valandos. Tuo tarpu artinasi lietus. Įsitaisome bažnyčios (regis neveikiančios) pastogėje. Nilo ištraukia tuno konservų. Suvartojam kiekvienas po vieną. Užsigeriam alum ir cocacola. Neįtikėtinai skanu. Nors dabar ir būsite labiausiai pasipiktinę vis tiek pasakysiu – man cocacola yra skanu, o dar ir padeda virškinimui. Pakeliui Aida saldainių pagalba prisijaukina eilę kaimo vaikų ir beveik visus centrinės aikštės šunis, tad konservų valgymas vyksta stebint visiem ką tik įvardintiem personažam.
Kaip ir įprasta Huraze lyja lietutis. Įsikuriam savo kambariuose, šiek tiek apsiskalbiam kieme įrengtose kriauklėse ir keliaujam į karštinius savo sugrubusių kūnų gaivinti. Visas keliavimas vykdomas taksi pagalba. Kur bevažiuotum miesto ribose moki 2-4 solius. Karštiniai taip pat pasirodo esą labai „brangūs“ – 4 soliai/žmogui. Gauname „privačią žakuzi“. Bendrą vaizdą aprašyti pakankamai sudėtinga, bet viskas atrodo maždaug taip - patalpa kuri apima du viename, netgi tris viename: vonia (tokia išklota plytelėmis kuriomis pas mus vaikystėje prabangesnius tulikus išklijuodavo), vonioje esantis dušas (suprask kol kiti sėdi ir šildosi, kitas per vidurį tos pačios vonios atsistojęs gali po dušu praustis) bei rūbinė persirengimui (suprask jei jau 4 į vieną vonią galit sulipti, tai nėra priežasčių kodėl visi ten pat ir persirengti negalėtumėte). Elektros nėra. O kam? Ir taip šviesu. Kad ne per šviesu tai gal net ir gerai, nes „žakuzi“ galėtų pasirodyti ne tokia viliojančia. Tačiau didžiausias ir nuostabiausias, visus pliusus ir minusus persveriantis dalykas šiose voniose yra karštas vanduo. Visi sulipam, užkemšam vonią ir atsukam čiaupą – kelionės suartina žmones :). Po 6 dienų tai pirmas karštas vanduo. Net neįtariat kaip gera nusiprausti!
Dienos pabaigai ir pagrindinės kalnų dalies aptarimui įvaldom kas po ketvirtį, kas po pusę vištos pagardinant Peruietišku vynu. Vėliau einam į vienos iš Nilo chicų valdomą kelionių klubą/barą. Ričardas tai vadina pabėgimu nuo tikrojo Peru. Kad ir taip, bet čia gera – švaru, tvarkinga, jauku, šilta, aplinka gėdos nedaro ir geriausiam europietiškam chillout’o barui. Čia pirmą kartą paragaujam Pisco sour, beje čia jis ir buvo geresnis už visus kitus vėliau gertus. O kita vertus – viskas ir spindesys ir skurdas yra Peru, todėl su šita nuomone nesutinku.
Jau išgėręs gerą pusę kokteiliuko Nilo paaiškina iš kur yra kilęs taip vietinių mėgiamas baltaodžiams apibūdinti žodis “gringo”. Pasirodo taip Meksikoje buvo vadinami Amerikiečių kareiviai, kurie vilkėjo žalias uniformas, o taip pat nebuvo ir tebėra nemylimi visoje lotynų Amerikoje. Tad “gringo” reiškia “green go!“, kai kad mūsiškasis „red army go home“.
Vėliau diskusija persikelia į namų šeimininkių aptarimo sritį. Mat Peru labai populiaru turėti namų šeimininkes ir aukles. Beje auklė kuri be vaikų priežiūros dar neruoštų maisto visai šeimai, neskalbtų ir netvarkytų buto yra negirdėtas dalykas. Auklė tai kombainas. Mėnesisnis atlygis Limoje apie 200$, likusioje šalies dalyje 2-3 kartus pigiau.
Dar keletas kokteiliukų ir Ričardo sudrausminti kiūtinam namo, laikas miegot.
Aštunta diena – kovo 21 – trečiadienis
Ryte jau tradiciniai pusryčiai – kokos arbata ir papajų sultys. Kieme pasigirdus jau pažystamam Nilo švilpavimui patraukiam į kolektivo (toks mūsiškos mikruškės atitikmuo) išvykimo vietą. Kiekvienas koletivas be vairuotojo turi savo kontrolierių/vadybininką/pagalbininką/kroviką. Dar koletivu kaip ir bet kuriuo transportu peruietis nekeliauja vienas, su juo dar pusė jo gyvenimo mantos. Žodžiu keliauja inkoispanai, vištos, jūros kiaulytės, daržovės ir nežinia iš kur ir kodėl išdygę 4 gringos.
Skubame, nes jau nuo 11 ryto atslenka debesiukai ir viršūnių nebebus matyti. Pakeliui vis teiraujamės kur galima būtų gauti tikrai gerą kujų. Gerų rekomendacijų vis nėra.
Iš toli pasirodo jo didenybė Huskaran‘as. Apačioje vasara, o viršūnėje sniegai ir ledynai. Pirmoji į šį kalną įkopė amerikietė vedama dviejų šveicarų gidų. Tais laikais (prieš 40 metų) kopimas buvo lengvesnis, mat ledynas nebuvo toks aptirpęs, buvo nuožulnesnis ne toks suskeldėjęs. Ričardui spindi akys, jau beveik planuojama antroji kelionė į Peru. Sustojam kokios du kartus, visi išsigrūdam iš taksi ir organizuojamos foto sesijos tema: Huskaranas ir aš, Huskaranas ir mes, Huskaras vienas, Huskaras iš toli ir iš arti. Gražus, bet praeityje rūstus kalnas. Prieš 30 metų atskilusi nuošliaužos pasekmės – 20.000 gyvybių. Toliau patraukiam link visuose vadovuose patariamo aplankyti Langanuko ežero apsupto statmenai krintančių granitinių uolų virš kurių stūkso šiaurinis Huskarano šlaitas, toks regis ranka pasiekiamas. Tai sudėtingiausio kopimo maršruto pradžia. Užlipam į netoliese įrengtą atminimo monumentą šioje vietoje žuvusiem alpinistam. Čia prieš 15 metų po lavina žuvo visa Čekų alpinistų grupė, vėliau atsirado atminimo lentos netoliese žuvusiems kitiems alpinistams – dauguma jų bandant įkopti į šiaurinį Huskaran šlaitą. Tai šviesaus liūdesio vieta, dar kurį laiką nesinori tarti nė žodžio.
Toliau keliuku patraukiam per slėnį link mūsų laukiančios mašinos. Pakeliui užkremtam ant laužo keptos duonos, užgeriame alumi. Alų geriam peruietišku būdu – visi geria iš vienos stiklinės paeiliui. Kiekvienas išgeria iki dugno ir likusius lašus nukrečia žemėn tardamas „par la pacha mama!“ – motinai žemei!
Pakeliui atgal į Huraz‘ą Nilo netikėtai sutinka savo klasės draugą, kuris kaip tyčia užsiima Kujų auginimu! Na juk sakiau, kad visos idėjos turi subręsti, sulaukti savo laiko. Didesnės išsipildo lėčiau, mažesnės greičiau. Kui valgymo atvejis priskiriamas mažesniosioms. Na, skonio vertinimai skirtingi, tačiau sausai konstatuojant man tai buvo panašu į viščiuką (žinoma, jei nekreipsi dėmesio į tą faktą, kad valgai faktiškai žiurkę). Visas kolektyvas į mano kulinarinius bandymus žiūri kiek skeptiškai, tačiau todėl pasaulis ir įdomus, kad esant šiek tiek skirtingi ir perimam vieni kitų gėrybes bei blogybes, kartais visai netyčia. Vakare Nilo praleidžia gerą valandą palinkęs virš popieriaus lapo – rašo Lotynų Amerikos „must buy“ cd sąrašą. Taškas.
Atsisveikinam su baltaisiais Kordiljerais. Rytoj kelionė atgal į Limą, o iš ten į Iquitos.
Nilo pagamina kokos lapų arbatos. Sako turi padėt nuo aukščio. Man tai labiau egzotika, nei padeda. Geri sau kokos arbatą, kramtai lapus. Kai taip kur kitur tai pasodintų. Beje Peru yra oficialiai leistina turėti tam tikrą kiekį kokaino ir žolės. Tik pirkt ir parduot negalima. Visai kaip Olandijoj. Jei jau gavai tai turėk.
Kilsim į aukštuminę stovyklą - 4800 metrų - Monblano kalno - aukščiausio vakarų Europos kalno – aukštį.
Rytas nėr lengvas. Plyšta galva, bet oras regis neblogas. Pusiau šviečia saulutė. Galva lyg ir norėtų neskaudėti, tačiau vos sujudėjus aiškiai ir be užuominų primena – 4350 virš jūros lygio. Lietuviui, kurio šalyje aukščiausia vieta yra 294 metrai tai jau beveik išėjimo į kosmosą riba.
Šios dienos planas 3-4 valandų kelionė į jau minėtą aukštuminę stovyklą. Kolektyvas vėl su deramu atsidavimu grūda turimą mantą į kuprines ir rengiasi jas neštis ant savo pečių, nes jei jau mum, turistam, europiečiam taip sunku tai asilai tikrai taip aukštai nelips. Tačiau pasirodo išganinga Chuano varoma vilkstinė. Chuanas, kuris beje per tą laiką kol mes galavomės spėjo sulakstyti iki pradinio kelionės taško ir atgal, žmonos aplankyti, viso 1 km žemyn ir 1 km aukštyn…
Lėtai vorele pajudame aukštyn. Tania su Ričardu jungia antrą bėgį ir juda sparčiau, lyg kalnuose gimę būtų. Mes su Aidute lėtų katorgininko žingsneliu. Nors man šiandien regis lengviau. Lengviau tai reiškia, kad turiu jėgų įkvėpti ir pasigrožėti žemiau po kojomis plaukiančias debesiukais. Beveik numatytu laiku pasiekiam aukštuminę stovyklą. Jau kelinta kartą pastebiu, kad kalnuose aš dar galiu šiaip ne taip įveikti atstumą kurį reikia nueiti, bet po to dar palapinę įsirenginėti!... To iš manęs jau per daug. O reikia. Žinoma, tikriesiems keliautojams visa šita mano istorija visiškai juokinga, o man va išgyvenimo riba :) Stovykloje galvos neskauda tik gidui, asilams ir Taniai. Visi kiti stengiasi nedaryti papildomų judesių, kad šie nesąlygotų galvos sujudinimo. Į vakarą kiek palengvėja, sulapnoju Nilo ruoštą maistą, padiskutuojam su juo apie Fidelį Kastro, Kubos muziką ir kitus globalius dalykus. Ir vėl 6 valanda vakaro kaip ir laikas miegot, nes kažką daugiau nuveikti nelabai gaunasi. Tiesa, dar prieš tai mūsų palapinėje prasideda potvynis, vykdomi skubūs pylimavimo darbai su kiekvienu akmenuko padėjimu į smegenis sukalant po du ilgus ir storus vinis.
Šešta diena – kovo 19 – pirmadienis
Ryte šviečia saulutė. Šaukiamas didysis pasitarimas. Ką darom? Aidai vis dar plyšta galva, o ir kiti ne per stipriausios būklės (na išskyrus Tania, Nilo ir asilus). Sutariamas planas – Nilo, Ričardas, Tania ir aš pasilipame iki ledyno apsižvalgyti, nustatom jo būklę ir tada galutinai nusprendžiam ką daryti – čia pat šiandien leistis žemyn ar bandyti Aidą nuleisti žemyn su vienu iš gidų, o patiem kitą rytą dar bandyti pasiekti viršūnę. Šiandien aš esu ta silpnoji grandis. Į viršų judasi, bet labai jau iš lėto, be to jau kelinta diena iš eilės nepataikau su apranga – prisirengiu pagal tai kaip turėtų būti šalta, o paskui tenka prakaituoti pagal tai kaip yra karšta. Nilo nepaliaudamas kartoja – nepamirškit čia pusiaujas, čia tuo kalnai ir ypatingi, kad čia sniegas net 5 km aukštyje yra pažliugęs, kad saulė čia šildo ir dienos metu pūkinės striukės nėra labai būtinas dalykas. Visą situaciją gelbsti nuostabus grožis – apačioje trys kalnų ežeriukai, kiek toliau plaukiantys debesiukai, virš mūsų snieguotos kalnų viršūnės, šalimais svaiginantys skardžiai. Oro kaip nebuvo taip ir nėra. Perkeliavę akmenuotą, birios uolienos šlaitą pasiekiam ledyno pradžią. Ištraukiama virvė. Ledynas pavojingas tuo, kad labai apsnigtas, plyšių nematyti tad nemaža rizika, kad ankščiau ar vėliau kas nors pabandys nugarmėti į kokį plyšį. Tam ir yra virvė prie kurios visi prisiriša maždaug kas septynis metrus ir vienam įkritus kiti jį čia pat ištrauktų. Turėtų ištraukti, o ne nusigrūsti iš paskos. Dar vis pragariškai trūksta oro. Visi sako, kad danguje yra rojus, bet tai kaip tam danguje kvėpuot? A? Moksliniais terminais šnekant visai nepatyrusiam ir iš prigimties kalnam nepritaikytam organizmui 2000 metrų aukštyje dėl hipoksijos atsiranda euforija, prie 3000 metrų pradeda skaudėti galvą, atsiranda dusulys, prie 4000 metrų gali sutrikti kalba ir regėjimas, o prie 5000 metrų sumažėja galvos smegenų žievės jautrumas ir žmogaus elgesys gali tapti nemotyvuotu. Brrr. Jei prieš pirmą kartą į kalnus būčiau perskaitęs štai tokį tekstą tikrai net slidinėt nebūčiau išsiruošęs (juk aukščiausių Alpių trasų aukštis siekia apie 3000 metrų). Tiek tos, palikime visas gąsdinančias teorijas medikam ir kitiem blogos lemties pranašautojam. Juk viskas yra galima, tik reikia atsargiai vertinti savo pačių galimybes. Vieniem reikia daugiau laiko, kitiem mažiau. Na kiek nukrypau nuo temos.
Taigi šiandien visą pusę dienos praleidžiu aukščiausioj iki šiol gyvenime būtoj vietoje. Mano aukščiausias pasiektas taškas apie 5200 metrų. Sniego iki juosmens, su kiekvienu žingsniu smingi iki pusės, o tada atlikęs keletą pažiopčiojimų bandai perkelti koją iki kito susmigimo. Jėgų nėra nė lašo. Nuo bandymo kvėpuoti net ima pykinti. Stop. Toliau nebegaliu. Atsikabinu ir įsitaisau ant uolos, palauksiu kol kolegos dar pusvalanduką pasivaikščios. Stebiu kaip lėtai aukštyn nuvingiuoja ir už posūkio išnyksta mūsų trijulė. Esu vienas aukštai, aukštai vidury snieguotų kalnų. Tyla, ramybė, didybė. Galvoje tuščia ir gera – apačioje taip veik niekada nebūna – pasaulis kažkur toli ir laikas regis sustoja. Norisi gerti, tai užvalgau sniego (kas pasak Nilo yra visiškai neteisinga daryti, bet juk taip norisi). Po kiek laiko pasirodo širdžiai miela draugų vilkstinė – lėtai, lėtai artėja prie manęs. Jie pasilipa regisi iki 5300 metrų. Kiek gaila, kad nepasieksime viršūnės, tačiau šį kartą susidėjo pernelyg daug dalykų kurie kaip Nilo sako reiškia, kad „when the mountain is closed, it is closed and no written warning is needed“. Judame žemyn. Stovykloje laukia Aida, šerpa ir asilai. Šerpa kažkodėl įsitikinęs, kad darbas gydo negaluojantį žmogų yra pasiūlęs Aidai stovyklos indus išplauti. Na Aidai, pripratusiai prie tradicinių gydymo metodų šis metodas įspūdžio nepalieka, todėl stovykloje dar tvyro šioks toks chaosas, bet labai gretai viskas susidėlioja į savo vietas, įkalam riešutukų ir sintetinio šokolado saldainių bei tęsiame savo kelionę žemyn. Žemyn tai ne aukštyn. Bent jau oro su kiekvienu žingsniu vis daugėja, kojos jaučiasi vis tvirčiau. Smegenėlės atsigauna iki rimtesniam pokalbiui tinkamo stovio ir išsivysto diskusija tema – kuo skiriasi trekingas, alpinizmas bei tiesiog turizmas. Diskusijos kulminacija pasiekiama, kai po ilgos loginės argumentų sekos Aida suformuluoja išvadą – alpinizmas tai žygis skirtas kopti į stačią siena su įranga, o visa kita veikla yra paprastesnis arba sudėtingesnis trekingas, kuris iš esmės yra turizmas kitaip tariant, kadangi lipimas į Everesta apima daugiau ėjimo nei lipimo į stačią sieną, tai kaip ir gaunasi, kad įkopimas į aukščiausią pasaulio viršūnę yra turizmas...
Nusileidžiam pries savo pagrindinės stovyklos kurią palikome vos tik vakar, o jausmas toks, kad bent jau prieš keletą dienų. Slėniu pralekia laisvi žirgai. Ir vėl giliai viduje sujuda tas laisvės jausmas. Kaip narkotikas – norisi dar ir dar.
Bandant sureguliuoti galvos skausmus grupėje judame žemyn toliau. Stovyklaviete išsirenkam nuostabią pievelę apsuptą stačiai į dangų skriejančiomis uolomis ir į tolį nusidriekiančių slėniu. Bėda tik viena. Turim konkurentų. Bulių bandą. Šie kažkaip labai šnairuodami ir nenoromis traukiasi užleisdami pozicijas. Dar kurį laiką iš aplink supančių krūmokšnių matosi tai vienur tai kitur kyšantys ragai ir juodos nosys.
Vakarop jau galiu net pabėgėti! Galvoje visi varžtai susisuka į savo vietas ir smegenys vėl prisitvirtina prie kaukolės. Ir kitiem savijauta smarkiai pagerėjusi tad ištraukiamas Pisco, verdami makaronai, pamažu, nors ir nenoromis ateina jausmas – ye! Vis tik kažkur buvome užsilipę! Kaip ir įprasta, sutemus apie šeštą vakaro einam gult.
Beveik įmigus Tania praneša, kad neturi galimybių atsimerkti. Baisiausiai peršti akis. Prisimenam, kad ten aukštai ledyne nebuvo pasiėmusi akinių nuo saulės. Bėda. Nudegimas. Einu žadinti stovyklos. Lašų į akis niekas neturi, Aida pataria dėti juodos arbatos kompresus. Žadinam ir Nilo. Stovykloje vėl verdama arbata. Po valandos reikalai pasitaiso, akim smarkiai gerėja. Smingam kaip karališkuose 5 žvaigždžių apartamentuose.
Septinta diena – kovo 20 – antradienis
Kaip ir numatyta dienotvarkėje pabundame palapinėse. Tania jau gali atsimerkti, Aidai galva beveik normalizavosi, kitaip tariant grupė yra techniškai tvarkinga. Pagal turimus bilietus į džiungles skrendami po trijų dienų, tad tenka mąstyti ką čia galima būtų kalnuose nuveikti. Po visus pusryčius trukusios diskusijos, blaškymosi nuo kalnų iki vandenyno, nutariama 1 dieną skirti didžiausio Peru kalno apžiūrėjimui ir 1,5 dienos Limos atidesniam išvaikščiojimui. Susidedam daiktus ir keliaujam atgal į pradinį šios kelionės dalies tašką. Einasi kaip iš pypkės. Jėgos trykšta per kraštus, tad leidžiame sau jas švaistyti net foto sesijoms ir kitokiem pakvailiojimams. Apie pietus atsiduriame jau aprašyto liūdnų dūdų kaimelio centrinėje aikštėje, tik šį kartą nėra pačių dūdų. Užtat yra vaikai ir šunys. Nilo imasi organizuoti transportą atgal į Huraz‘ą. Organizuoti sunkoka kai neturi mobilaus ryšio. Besąs modernus pasirodo mūsų šerpa kuris skubiuoju būdu iš namų atgabena „mobiliaką“. Nilo beveik prisižada, kad įsigis nuosavą, bet labai bijąs, kad po visą pasalį paplitusios chicos ramybės neduos. Kaip ten bebūtų – mašina bus už valandos. Tuo tarpu artinasi lietus. Įsitaisome bažnyčios (regis neveikiančios) pastogėje. Nilo ištraukia tuno konservų. Suvartojam kiekvienas po vieną. Užsigeriam alum ir cocacola. Neįtikėtinai skanu. Nors dabar ir būsite labiausiai pasipiktinę vis tiek pasakysiu – man cocacola yra skanu, o dar ir padeda virškinimui. Pakeliui Aida saldainių pagalba prisijaukina eilę kaimo vaikų ir beveik visus centrinės aikštės šunis, tad konservų valgymas vyksta stebint visiem ką tik įvardintiem personažam.
Kaip ir įprasta Huraze lyja lietutis. Įsikuriam savo kambariuose, šiek tiek apsiskalbiam kieme įrengtose kriauklėse ir keliaujam į karštinius savo sugrubusių kūnų gaivinti. Visas keliavimas vykdomas taksi pagalba. Kur bevažiuotum miesto ribose moki 2-4 solius. Karštiniai taip pat pasirodo esą labai „brangūs“ – 4 soliai/žmogui. Gauname „privačią žakuzi“. Bendrą vaizdą aprašyti pakankamai sudėtinga, bet viskas atrodo maždaug taip - patalpa kuri apima du viename, netgi tris viename: vonia (tokia išklota plytelėmis kuriomis pas mus vaikystėje prabangesnius tulikus išklijuodavo), vonioje esantis dušas (suprask kol kiti sėdi ir šildosi, kitas per vidurį tos pačios vonios atsistojęs gali po dušu praustis) bei rūbinė persirengimui (suprask jei jau 4 į vieną vonią galit sulipti, tai nėra priežasčių kodėl visi ten pat ir persirengti negalėtumėte). Elektros nėra. O kam? Ir taip šviesu. Kad ne per šviesu tai gal net ir gerai, nes „žakuzi“ galėtų pasirodyti ne tokia viliojančia. Tačiau didžiausias ir nuostabiausias, visus pliusus ir minusus persveriantis dalykas šiose voniose yra karštas vanduo. Visi sulipam, užkemšam vonią ir atsukam čiaupą – kelionės suartina žmones :). Po 6 dienų tai pirmas karštas vanduo. Net neįtariat kaip gera nusiprausti!
Dienos pabaigai ir pagrindinės kalnų dalies aptarimui įvaldom kas po ketvirtį, kas po pusę vištos pagardinant Peruietišku vynu. Vėliau einam į vienos iš Nilo chicų valdomą kelionių klubą/barą. Ričardas tai vadina pabėgimu nuo tikrojo Peru. Kad ir taip, bet čia gera – švaru, tvarkinga, jauku, šilta, aplinka gėdos nedaro ir geriausiam europietiškam chillout’o barui. Čia pirmą kartą paragaujam Pisco sour, beje čia jis ir buvo geresnis už visus kitus vėliau gertus. O kita vertus – viskas ir spindesys ir skurdas yra Peru, todėl su šita nuomone nesutinku.
Jau išgėręs gerą pusę kokteiliuko Nilo paaiškina iš kur yra kilęs taip vietinių mėgiamas baltaodžiams apibūdinti žodis “gringo”. Pasirodo taip Meksikoje buvo vadinami Amerikiečių kareiviai, kurie vilkėjo žalias uniformas, o taip pat nebuvo ir tebėra nemylimi visoje lotynų Amerikoje. Tad “gringo” reiškia “green go!“, kai kad mūsiškasis „red army go home“.
Vėliau diskusija persikelia į namų šeimininkių aptarimo sritį. Mat Peru labai populiaru turėti namų šeimininkes ir aukles. Beje auklė kuri be vaikų priežiūros dar neruoštų maisto visai šeimai, neskalbtų ir netvarkytų buto yra negirdėtas dalykas. Auklė tai kombainas. Mėnesisnis atlygis Limoje apie 200$, likusioje šalies dalyje 2-3 kartus pigiau.
Dar keletas kokteiliukų ir Ričardo sudrausminti kiūtinam namo, laikas miegot.
Aštunta diena – kovo 21 – trečiadienis
Ryte jau tradiciniai pusryčiai – kokos arbata ir papajų sultys. Kieme pasigirdus jau pažystamam Nilo švilpavimui patraukiam į kolektivo (toks mūsiškos mikruškės atitikmuo) išvykimo vietą. Kiekvienas koletivas be vairuotojo turi savo kontrolierių/vadybininką/pagalbininką/kroviką. Dar koletivu kaip ir bet kuriuo transportu peruietis nekeliauja vienas, su juo dar pusė jo gyvenimo mantos. Žodžiu keliauja inkoispanai, vištos, jūros kiaulytės, daržovės ir nežinia iš kur ir kodėl išdygę 4 gringos.
Skubame, nes jau nuo 11 ryto atslenka debesiukai ir viršūnių nebebus matyti. Pakeliui vis teiraujamės kur galima būtų gauti tikrai gerą kujų. Gerų rekomendacijų vis nėra.
Iš toli pasirodo jo didenybė Huskaran‘as. Apačioje vasara, o viršūnėje sniegai ir ledynai. Pirmoji į šį kalną įkopė amerikietė vedama dviejų šveicarų gidų. Tais laikais (prieš 40 metų) kopimas buvo lengvesnis, mat ledynas nebuvo toks aptirpęs, buvo nuožulnesnis ne toks suskeldėjęs. Ričardui spindi akys, jau beveik planuojama antroji kelionė į Peru. Sustojam kokios du kartus, visi išsigrūdam iš taksi ir organizuojamos foto sesijos tema: Huskaranas ir aš, Huskaranas ir mes, Huskaras vienas, Huskaras iš toli ir iš arti. Gražus, bet praeityje rūstus kalnas. Prieš 30 metų atskilusi nuošliaužos pasekmės – 20.000 gyvybių. Toliau patraukiam link visuose vadovuose patariamo aplankyti Langanuko ežero apsupto statmenai krintančių granitinių uolų virš kurių stūkso šiaurinis Huskarano šlaitas, toks regis ranka pasiekiamas. Tai sudėtingiausio kopimo maršruto pradžia. Užlipam į netoliese įrengtą atminimo monumentą šioje vietoje žuvusiem alpinistam. Čia prieš 15 metų po lavina žuvo visa Čekų alpinistų grupė, vėliau atsirado atminimo lentos netoliese žuvusiems kitiems alpinistams – dauguma jų bandant įkopti į šiaurinį Huskaran šlaitą. Tai šviesaus liūdesio vieta, dar kurį laiką nesinori tarti nė žodžio.
Toliau keliuku patraukiam per slėnį link mūsų laukiančios mašinos. Pakeliui užkremtam ant laužo keptos duonos, užgeriame alumi. Alų geriam peruietišku būdu – visi geria iš vienos stiklinės paeiliui. Kiekvienas išgeria iki dugno ir likusius lašus nukrečia žemėn tardamas „par la pacha mama!“ – motinai žemei!
Pakeliui atgal į Huraz‘ą Nilo netikėtai sutinka savo klasės draugą, kuris kaip tyčia užsiima Kujų auginimu! Na juk sakiau, kad visos idėjos turi subręsti, sulaukti savo laiko. Didesnės išsipildo lėčiau, mažesnės greičiau. Kui valgymo atvejis priskiriamas mažesniosioms. Na, skonio vertinimai skirtingi, tačiau sausai konstatuojant man tai buvo panašu į viščiuką (žinoma, jei nekreipsi dėmesio į tą faktą, kad valgai faktiškai žiurkę). Visas kolektyvas į mano kulinarinius bandymus žiūri kiek skeptiškai, tačiau todėl pasaulis ir įdomus, kad esant šiek tiek skirtingi ir perimam vieni kitų gėrybes bei blogybes, kartais visai netyčia. Vakare Nilo praleidžia gerą valandą palinkęs virš popieriaus lapo – rašo Lotynų Amerikos „must buy“ cd sąrašą. Taškas.
Atsisveikinam su baltaisiais Kordiljerais. Rytoj kelionė atgal į Limą, o iš ten į Iquitos.
Comments