TRANQUILO EN PERU (tęsinys, 5)
ORGANIZACINIAI REIKALAI (5)
Jei atsirastų norinčių pasiskaityti viską nuo pradžių tai prašau žiūrėkite gegužės mėnesio archyvą (achyvas tai tokia nuoroda į dešinę nuo šito teksto kur parašyta "MAY")
Devinta diena – kovo 22 diena - ketvirtadienis
Pusryčiams – tabletės nuo maliarijos, Aidai “ant viršaus” 100 gramų malūnininko ir sėdam į autobusą traukiantį Limos link. Ir vėl savotiškas patyrimas. Visų pirma keliu turguje pirktą skrybėle pries jų patogumą. Yra trys klasės: paprastos sėdynės, pusiau lovos ir sėdynės lovos. Šį kartą įtaikome į paprastų sėdynių autobusą, o tai reiškia, kad eilinį kartą visos kelionės metu esam vieninteliai patys sau sutikti gringai. Šis važiavimas išsiskiria tuo, kad autobusas stoja paimti kiekvieną pakelėje norintį keliauti su mumis kartu, o taip pat kiekvieną kelyje pasitaikantį prekeivį, kuris autobusui važiuojant taikosi iškišti vis kokių užkandžių (sumuštiniai su keptomis žuvytėmis, vaisiai, pachamanka, virti kukurūzai ir t.t.).Tad tokiu būdu didžioji kelionės dalis pavirsta tokiu važiuojančiu turgumi, tačiau tokiu neįkyriu, net linksmoku. Bėda, kad visi tie prekeiviai kažkaip nelabai kvepia… Tiesa. Vienas dalykas yra susirinkti visus prašalaičius, o visai kas kitas sustoti gamtos reikalais. Va šito tai jau negalima. Saugumo sumetimais… Visos kelionės metu stojama 1 kartą aukšta tvora aptvertoje ir gausios sargybos saugomoje teritorijoje. Kiekvienas autobusas čia įleidžiamas pro vartus, vartai kruopščiai uždaromi, pastovima pusvalandį ir judama toliau. Dar prieš išvažiuojant Nilo pasakoja, kad kartą per mėnesį šiuo maršrutu važiuojančius naktinius autobusus stabdo plėšikai, ne šiaip kokie, o ginkluoti… (va kodėl buvo atsisakyta idėjos į Limą grįžti naktiniu reisu).
Vis gi įspūdingiausias šios kelionės dalykas yra pats kelias kurio nemaža atkarpa tęsiasi palei vandenyno pakrantę kur didžiulės dykumos kopos atsitrenkia į Ramųjį vandenyną. Nieko įspūdingo nepalieka Limos priemiesčiai, nors jei įspūdingu vadintume skurdą, tai tokiu atveju čia kaip tik ta vieta. Nebuvau Azijoj ir Afrikoj bet nemanau kad skurdas gali iš esmės skirtis. Vienas dalykas ko tikrai nesinori beveik valandą kabalduojantis per šiuos rajonus yra autobuso gedimas. Išlipti tikrai nėra jokio noro, o tuo labiau svarstyti bent mažiausią galimybę čia praleisti naktį. Būtų labai pigu, bet ir nepakartojamai baisu... Atvykstam į „autobusų stotį“. Kaip ir prisakyta – du saugo bagažą, o du keliauja ieškoti taksi. Ko jau ko, bet taksi ilgai Peru ieškoti netenka bet kuriuo metu. Jum čia ne koks Vilnius, kur gali valandų valandas kiurksoti taip ir nesulaukdamas 5 kartus brangesnio taksi nei Peru. Beje reikia atsiminti, kad benzino kaina Peru yra labai panaši į lietuviškąją. Šiandien nakvosim Nilo rekomenduotuose „apartamentuose ant vandenyno kranto“. Iš esmės, kaip atsižvelgiant į faktą, kad Limoje įmanoma apsigyventi ir kokių 15 km nuo vandenyno, mes tikrai įsikuriam pakrantėje – tik 15 minučių iki vandenyno. Apartamentų supratimas irgi kiek savotiškas, tačiau gaunam atskirus kambarius su atskiromis voniomis (vonia paskutinį kartą remontą matė dar ispanų valdymo laikais, o kiliminė danga kambaryje yra gyva kambario kančių istorija). Pati vieta vadinasi Žalias Krantas ir savo prigimtimi yra skirta backpackeriu kategorijai. Tokie iš esmės mes patys ir esam. Beje, čia yra toks geras didmiesčio kiemelis kuriame auga palmė, yra šilta, o aplink dygsta daugiaaukščiai. Dargi didis šios vietos privalumas tas, kad ji yra prabangiausiame Limos rajoje Miraflores – turčių ir užsieniečių rajonas kuriame jaučiama pasaulinio didmiesčio dvasia – stikliniai dangoraižiai, barai ir kavinės, net supermarketai yra, jau nekalbant apie tai kad rytais palei vandenyną gausi bėgiojančių bei šunis vedžiojančių.
Taigi įsikuriam ir patraukiam apžiūrėti netoliese esantį Limos menininkų kvartalą, kuris kaip ir daugelyje pasaulio vietų su metais tampa vis prabangesni, vis turtingesnis ir vis mažiau turi buvusios meniškos sielos. Ekskursija tai pavyksta, o va akcija „pasimaitinkime“ patiria jei ne fiasko tai nesėkmę tikrai. Balsų dauguma atsisakome pakankamai nuoširdžiai atrodančios sumuštininės ir susikraustome į šalia esantį restoranėlį kurio nėra mūsų stebuklingajame vadove, kainos surašytos angliškai, o didžiausia nerimo dalis yra tai, kad čia mes esame vieninteliai svečiai. Vietinių nė kvapo. Pasak rekomendacijų Limoje reikia valgyti patiekalą pavadinimu Taku-taku. Tai ir bandau daryti. Iš aprašymo viskas kaip ir skanu – ryžiai, jūros gėrybės dar kažkas, tik štai realybėje visas reikalas atrodo kiek kitaip, patiekalas dar mena ispaniškos paelijos šaknis, tačiau žino jas tik istorinių šaltinių, tad išeina ryžių košė su guminėmis jūros gėrybėmis. Dėl šio fakto visas pasipučiu (mano balsas buvo skirtas sumuštininei) ir kokiai valandai patampu išdidus ir neprieinamas.
Parsiradus namo nuotaika pataisoma keletu stiklinių vyno „gato negro“ iš tetrapakinio pakelio. Lieka tik nuovargis, tad labanakt.
Dešimta diena – kovo 23 diena - penktadienis
Šiandien numatomas skrydis į džiungles, tačiau prieš tai dar visa diena Limoje. Ričardas jau nuo pat ryto burzgia, kad reikia skubiai varyt maudytis į vandenyną. Pusryčiai bei Maču Pikču lankymo reikalai tuo tarpu tampa kaip ir antraeiliais. Na nėr čia ko maivytis, aš ir kitiem ne kasdien tenka į Ramųjį vandenyną kojas pamerkti. Tad skubiai renkamės reikmenis ir plaukmenis bei iškeliaujam maudynių link. Ne viskas ir šioje vietoje paprasta. Prie vandenyno prieiti trukdo didžiulis skardis, na toks, kad net turistam iš Lietuvos nešauna į galvą kepurnėtis žemyn ten kur nėra tam skirta. Nors būtų galima – jei mokėtum sklęsti. Ta proga atliekam rytinį prasimankštinimą numaklindami gerus keletą kilometrų iki artimiausios nusileidimo vietos, mat ta kuri yra netoliese vadovaujantis visais sėkmės ir nesėkmės dėsniais yra uždaryta. Žodžiu, nepraėjus net pusantros valandos nuo savojo Žalio Kranto palikimo, nuo kurio pasak Nilo 10 min kelio iki vandens, mes įžengiame į Limos paplūdimį. Nuo skardžio viršaus atrodžiusios menkutės bangelės dabar gi pavirsta suaugusiomis bangomis ir vidinis balsas pasinaudodamas veto teise paskelbia, kad maudytis tai jau neisiu. Taip sakyčiau juoda vėliava su pliusu, kuriai plevenant į Baltijos jūra lipdavau tik už rankos laikomas tėčio. Gerai, kad dabar tų vėliavų reikšmių Lietuvoje nebelabai suprantu, tai ir maudytis nebaisu. Kaip suprantat tas Ramusis vandenynas visai nėra jau toks RAMUS. Vidinis balsas liepia nelysti ten kur šniokščia, bet proto balsas užsispyrusiai aiškina, kad bangos bangom, bet tiek nusibeldus bandyti būtina. Nuojauta išdavikiškai tyli. Pirma pavyzdį rodo Ričardas ir išlipęs patirtą jausmą pavadina PANIKA. Iš tiesų nepatirtas jausmas – didžiulė banga ir milijonai iki apvalumo nugludintų akmenukų vienu metu vožiasi į nutarusį lipti šion pragaištin. Ir nuo tu akmenuku ritinėjimosi kyla toks triukšmas, kad vos žengęs kelis žingsniu atsiduri ne sostinėje ir net ne pliaže, o kokioj tai vandenų karalystėje. Bendra maudynių statistika atrodo maždaug šitaip:
- vienas Ričardas išsimaudo normaliai, tai yra net paplaukioja prasigrūdęs per bangų mušą);
- vienas, tai yra Aida išsimaudo pusiau normaliai nes įbrenda maždaug iki pusės ir didžiai uždususi mauna atgal.
- vienas įbrenda iki kelių, ir kiek vėliau įsidrąsina pasivažinėti ant užpakalio bangų mėtomas ir tai esu aš;
- na ir dar vienas sušlampa kulniukus ir iki pusės yra aptaškomas iki pusės, tai yra Tania.
- Visi keturi patiria jausmą apibūdinam panika;
Netoliese maudosi vietiniai, kurie pasipasakoja, kad ateina čia kiekvieną dieną. Įdomu tai, kad prieš išeidami jie nusilenkia vandenynui ir persižegnoja. Dėl šios priežasties Ričardas atsisako minties jūroje atlikti tai, kad visi paprastai atlieka Palangoje.
Bandome skambinti peruietišku telefono automatu ir užsisakyti bilietus į Maču Pikču. Iš pradžių vis nepavyksta sulaukti reikiamo signalo, kol kažkas pastebi, kad laidai prie ragelio tai nutraukti... Persikeliam prie šalimais esančio aparato ir šį kartą jau sėkmingai Aida imasi reikalo.Tuo tarpu aš (A) sugebu pravesti maždaug tokio turinio pokalbį su nepažystamuoju (N):
(N) – What time is it?
(A) – 10:30
(N) – Whre are you from?
(A) – Lituania and you?
(N) – Jungle. Jungle, I was born there.
Nepažystamasis nueina.
Grįžtu prie telefonu vykstančio pokalbiu su Cusco. Aida derasi dėl kainos. Jau yra paaiškėję, kad Inca Trailo mes niekaip nepraeisim, nes visi galimi bilietai rezervuoti jau prieš tris mėnesius, o ir kainuotų apie 500 dolerių žmogui. Na, to dar nėra buvę. Eini paprastu takeliu, tau neša keletą tavo daiktų, naktį miegi palapinėje be patogumų ir dar už tris naktis susimoki tiek babkių? Na nežinau tokio objekto kurį norėčiau pamatyti už tiek piginų.
Renkamės dviejų dienų kelionę iš Cusco, pažadamas viešbutis bent jau su langu (nes dabartiniuose „apartamentuose“ vienas kambarių tokio prabangos ženklo neturi). Nors su tais langais tai pas juos keistai. Pasak pasakotojų senovėje inkai ir kitokie jų protėviai langus darydavo tik ten kur tikrai reikalinga. Kodėl langas yra nereikalingas miegamajame atsakymo jie kažkodėl nepaliko. Taigi tam kartui viskas rezervuota. Kitas dienotvarkės punktas – pusryčiai. Keliaujame Rough Guide vedami ir baigiame Limiečių pamėgtoje vietoje pusryčiams. Tiksliau kalbant Limiečių diedukų pamėgtą pusryčių vietą. Tokių vietinių Alkaponių. Nuo to netgi smagiau. Pusryčiai skanūs, bet prabangūs (po kokius 15 solių, na Aida už kokius 25). Atrodo prabanga, nes Huraze esame pripratę tokią sumą išleisti už dienos maistą.
Toliau – Limos senamiestis. Prieš tai dar skubiu evakuaciniu būdu iš kambarių turi būti išnešdintos kurpinės atskiriant paliktinus ir į tolesnę kelionę imtinus daiktus.
Pasak gidų, vadovų ir šiaip patarėjų Limos senamiestis nėra labai saugi vieta būti. Kodėl nežinom – pernelyg ir nebandėm. Pagrindinė miesto aikštė „graži, pasižyminti kolonijine architektūra“. Prie kolojinės architektūros tik niekaip nesigauna priskirti prezidento rūmus saugančiu tankečių ir iki dantų ginkluotų kareivių. Nutariame kultūrintis. Eisim apžiūrėti katedros. Ooops, įėjimas 16 solių. Tai kas pasišokinėjant matyti per langą susižavėjimo nesukelia, tad aš ir Tania nutariam taupyti babkes ir kol Aida su Ričardu semiasi išminties tiesiog pasivaikščioti po aikštę. Aha. Nespėjus net padoriai kojų apdulkinti šalimais vykdomo remonto dulkėmis Tania užmato kašmyro vilnos parduotuvę. Užsukam pažiūrėti kas čia ir kaip. Kaip žinote aš nieko nesuprantu mašinose ir medžiagose, bet įvaizdis taigi viskas. Staiga paaiškėja, kad jie čia ir vyriškus kostiumus siuva. Mintyse kažkaip iškyla vaizdas kaip Žilas Tailande kelnes siuvosi. Tada neprašyta ateina mintis – juk aš nieko niekada dar nesu siuvęs siuvykloje. Čia dar nežinia iš kur pramuša suvalkietiškas skaičiavimas – Lietuvoje man niekas tikrai nepasius kostiumo iš kašmyro vilnos už 540 litų. Siuvimo ir matavimo procesas neatrastas ir nepažystamas. Įskaitant tai, kad diskusija su pardavėju ir siuvėju vyksta išskirtinai ispanų kalba, tai aš suprantu nedaug. Jie taip pat. Pirmiausia nuo manęs „nuima“ kokius 12 – 16 matmenų. Paskui paleidžia 2 valandom – per tiek laiko padarys "projektinį pasiūlymą“. Tenka nuodugniai ištirti aplinkines gatveles. Be visa kita ko aš prisimenu, kad jei jau teks vykdyti detalesniu apmatavimus ir primatavimus tai gali tekti taip sakant iki apatinių išsirengti. O aš taip sakant tiesiai iš vandenyno. Varom į parduotuvę kur 3 už vieno kainą pirkti vienų triusikų. Vėliau jų neprireikia, nes siuvėjui/meistrui/dizaineriui su mano kelnėms reikalingais išmatavimais klausimų nekyla.
Vakarėjant patraukiam į Inkų turgų kuris nustebina visai gražiai padirbtais dirbiniais kurie nėra labai brangūs. Valio! Nereiks suvenyrų pirkalioti visos likusios kelionės metu – padarysim tai paskutinę dieną Limoje. Turguje praleidę geras dvi valandas. Faktas tas, kad pavalgyti nebėra kada – reikia keliauti į oro uostą.
Skrendam. Nėra labai malonu. Nustebina tai, kad lėktuvas naujesnis už bet kurį bet kurios Lietuvos avialinijos turimą. Tad iš principo dėl skrydžio saugumo tampa ramiau. Kaži ko tarpusavyje pykstasi stiuardesės, visą kelią krato, nuolatinės perkrovos, iš Limos išskrendam 23 valandą vakaro, apie 1:30 leidžiamės, salonas užsipildo rūku (dėl išorėje tvyrančio karščio ir drėgmės). Visi kažkaip nuvargę ir išsigąsdinę džiunglių kaip fakto. Išlipam į turkišką pirtį. Šilumos +30, drėgmės 70-80%. Viso to išdavoje nebepastikime net savimi. Dar prisideda keletas keleivių beieškančių taksi vairuotojų kurie mum atsisakius juos paremti materialiai teškia palinkėjimą – „happy piranias“. Bijom net, kad mus pasitikęs gidas yra netikras. O dar jo welcome joke visai padaro bloga lemiančiu – lets take the last picture of all of you together... Iš oro uosto keliaujam į volgą panašiu, benzinu smirdančiu automobiliu. Kaip vėliau paaiškėja, keliaujam labai prabangiai, nes mašina šiame mieste veik retenybė. Visi važinėja triračiais tuktukais. Kiek nurimstam kai įsikuriam viešbutyje, kuris pasirodo besąs tvarkingas ir visai malonus. Turi tik vieną ypatumą. Tualetas su vonia yra įrengti atitveriant kambario dalį, tačiau sienos yra tik pusės kambario aukščio (kambario lubos kokių 4 metrų aukščio). Atsižvelgiant į tai, kad kaip tik dabar mūsų organizmas atsigavęs po kultūrinio šoko bando pereiti prie čionykščio maisto rėžimo kvapas visame kambaryje tam tikrais momentais pasklinda neprimenantis opiumu kvepiančių smilkalų. Suvartojam butelaitį malūnininko, įduodam Walteriui pinigų, kad supirktų visą būsimai ekspedicijai reikalingą maistą ir bandom miegot – rytoj laukia tikroji nežinia – žalios, grėsmingos ir tiek pasakų aprašytos džiunglės.
Nuotraukas anonsuojančias būsimą tekstą kaip jau ir įprasta galite rasti paspaudę štai šią nuorodą:
TO BE CONTINUED...
Jei atsirastų norinčių pasiskaityti viską nuo pradžių tai prašau žiūrėkite gegužės mėnesio archyvą (achyvas tai tokia nuoroda į dešinę nuo šito teksto kur parašyta "MAY")
Devinta diena – kovo 22 diena - ketvirtadienis
Pusryčiams – tabletės nuo maliarijos, Aidai “ant viršaus” 100 gramų malūnininko ir sėdam į autobusą traukiantį Limos link. Ir vėl savotiškas patyrimas. Visų pirma keliu turguje pirktą skrybėle pries jų patogumą. Yra trys klasės: paprastos sėdynės, pusiau lovos ir sėdynės lovos. Šį kartą įtaikome į paprastų sėdynių autobusą, o tai reiškia, kad eilinį kartą visos kelionės metu esam vieninteliai patys sau sutikti gringai. Šis važiavimas išsiskiria tuo, kad autobusas stoja paimti kiekvieną pakelėje norintį keliauti su mumis kartu, o taip pat kiekvieną kelyje pasitaikantį prekeivį, kuris autobusui važiuojant taikosi iškišti vis kokių užkandžių (sumuštiniai su keptomis žuvytėmis, vaisiai, pachamanka, virti kukurūzai ir t.t.).Tad tokiu būdu didžioji kelionės dalis pavirsta tokiu važiuojančiu turgumi, tačiau tokiu neįkyriu, net linksmoku. Bėda, kad visi tie prekeiviai kažkaip nelabai kvepia… Tiesa. Vienas dalykas yra susirinkti visus prašalaičius, o visai kas kitas sustoti gamtos reikalais. Va šito tai jau negalima. Saugumo sumetimais… Visos kelionės metu stojama 1 kartą aukšta tvora aptvertoje ir gausios sargybos saugomoje teritorijoje. Kiekvienas autobusas čia įleidžiamas pro vartus, vartai kruopščiai uždaromi, pastovima pusvalandį ir judama toliau. Dar prieš išvažiuojant Nilo pasakoja, kad kartą per mėnesį šiuo maršrutu važiuojančius naktinius autobusus stabdo plėšikai, ne šiaip kokie, o ginkluoti… (va kodėl buvo atsisakyta idėjos į Limą grįžti naktiniu reisu).
Vis gi įspūdingiausias šios kelionės dalykas yra pats kelias kurio nemaža atkarpa tęsiasi palei vandenyno pakrantę kur didžiulės dykumos kopos atsitrenkia į Ramųjį vandenyną. Nieko įspūdingo nepalieka Limos priemiesčiai, nors jei įspūdingu vadintume skurdą, tai tokiu atveju čia kaip tik ta vieta. Nebuvau Azijoj ir Afrikoj bet nemanau kad skurdas gali iš esmės skirtis. Vienas dalykas ko tikrai nesinori beveik valandą kabalduojantis per šiuos rajonus yra autobuso gedimas. Išlipti tikrai nėra jokio noro, o tuo labiau svarstyti bent mažiausią galimybę čia praleisti naktį. Būtų labai pigu, bet ir nepakartojamai baisu... Atvykstam į „autobusų stotį“. Kaip ir prisakyta – du saugo bagažą, o du keliauja ieškoti taksi. Ko jau ko, bet taksi ilgai Peru ieškoti netenka bet kuriuo metu. Jum čia ne koks Vilnius, kur gali valandų valandas kiurksoti taip ir nesulaukdamas 5 kartus brangesnio taksi nei Peru. Beje reikia atsiminti, kad benzino kaina Peru yra labai panaši į lietuviškąją. Šiandien nakvosim Nilo rekomenduotuose „apartamentuose ant vandenyno kranto“. Iš esmės, kaip atsižvelgiant į faktą, kad Limoje įmanoma apsigyventi ir kokių 15 km nuo vandenyno, mes tikrai įsikuriam pakrantėje – tik 15 minučių iki vandenyno. Apartamentų supratimas irgi kiek savotiškas, tačiau gaunam atskirus kambarius su atskiromis voniomis (vonia paskutinį kartą remontą matė dar ispanų valdymo laikais, o kiliminė danga kambaryje yra gyva kambario kančių istorija). Pati vieta vadinasi Žalias Krantas ir savo prigimtimi yra skirta backpackeriu kategorijai. Tokie iš esmės mes patys ir esam. Beje, čia yra toks geras didmiesčio kiemelis kuriame auga palmė, yra šilta, o aplink dygsta daugiaaukščiai. Dargi didis šios vietos privalumas tas, kad ji yra prabangiausiame Limos rajoje Miraflores – turčių ir užsieniečių rajonas kuriame jaučiama pasaulinio didmiesčio dvasia – stikliniai dangoraižiai, barai ir kavinės, net supermarketai yra, jau nekalbant apie tai kad rytais palei vandenyną gausi bėgiojančių bei šunis vedžiojančių.
Taigi įsikuriam ir patraukiam apžiūrėti netoliese esantį Limos menininkų kvartalą, kuris kaip ir daugelyje pasaulio vietų su metais tampa vis prabangesni, vis turtingesnis ir vis mažiau turi buvusios meniškos sielos. Ekskursija tai pavyksta, o va akcija „pasimaitinkime“ patiria jei ne fiasko tai nesėkmę tikrai. Balsų dauguma atsisakome pakankamai nuoširdžiai atrodančios sumuštininės ir susikraustome į šalia esantį restoranėlį kurio nėra mūsų stebuklingajame vadove, kainos surašytos angliškai, o didžiausia nerimo dalis yra tai, kad čia mes esame vieninteliai svečiai. Vietinių nė kvapo. Pasak rekomendacijų Limoje reikia valgyti patiekalą pavadinimu Taku-taku. Tai ir bandau daryti. Iš aprašymo viskas kaip ir skanu – ryžiai, jūros gėrybės dar kažkas, tik štai realybėje visas reikalas atrodo kiek kitaip, patiekalas dar mena ispaniškos paelijos šaknis, tačiau žino jas tik istorinių šaltinių, tad išeina ryžių košė su guminėmis jūros gėrybėmis. Dėl šio fakto visas pasipučiu (mano balsas buvo skirtas sumuštininei) ir kokiai valandai patampu išdidus ir neprieinamas.
Parsiradus namo nuotaika pataisoma keletu stiklinių vyno „gato negro“ iš tetrapakinio pakelio. Lieka tik nuovargis, tad labanakt.
Dešimta diena – kovo 23 diena - penktadienis
Šiandien numatomas skrydis į džiungles, tačiau prieš tai dar visa diena Limoje. Ričardas jau nuo pat ryto burzgia, kad reikia skubiai varyt maudytis į vandenyną. Pusryčiai bei Maču Pikču lankymo reikalai tuo tarpu tampa kaip ir antraeiliais. Na nėr čia ko maivytis, aš ir kitiem ne kasdien tenka į Ramųjį vandenyną kojas pamerkti. Tad skubiai renkamės reikmenis ir plaukmenis bei iškeliaujam maudynių link. Ne viskas ir šioje vietoje paprasta. Prie vandenyno prieiti trukdo didžiulis skardis, na toks, kad net turistam iš Lietuvos nešauna į galvą kepurnėtis žemyn ten kur nėra tam skirta. Nors būtų galima – jei mokėtum sklęsti. Ta proga atliekam rytinį prasimankštinimą numaklindami gerus keletą kilometrų iki artimiausios nusileidimo vietos, mat ta kuri yra netoliese vadovaujantis visais sėkmės ir nesėkmės dėsniais yra uždaryta. Žodžiu, nepraėjus net pusantros valandos nuo savojo Žalio Kranto palikimo, nuo kurio pasak Nilo 10 min kelio iki vandens, mes įžengiame į Limos paplūdimį. Nuo skardžio viršaus atrodžiusios menkutės bangelės dabar gi pavirsta suaugusiomis bangomis ir vidinis balsas pasinaudodamas veto teise paskelbia, kad maudytis tai jau neisiu. Taip sakyčiau juoda vėliava su pliusu, kuriai plevenant į Baltijos jūra lipdavau tik už rankos laikomas tėčio. Gerai, kad dabar tų vėliavų reikšmių Lietuvoje nebelabai suprantu, tai ir maudytis nebaisu. Kaip suprantat tas Ramusis vandenynas visai nėra jau toks RAMUS. Vidinis balsas liepia nelysti ten kur šniokščia, bet proto balsas užsispyrusiai aiškina, kad bangos bangom, bet tiek nusibeldus bandyti būtina. Nuojauta išdavikiškai tyli. Pirma pavyzdį rodo Ričardas ir išlipęs patirtą jausmą pavadina PANIKA. Iš tiesų nepatirtas jausmas – didžiulė banga ir milijonai iki apvalumo nugludintų akmenukų vienu metu vožiasi į nutarusį lipti šion pragaištin. Ir nuo tu akmenuku ritinėjimosi kyla toks triukšmas, kad vos žengęs kelis žingsniu atsiduri ne sostinėje ir net ne pliaže, o kokioj tai vandenų karalystėje. Bendra maudynių statistika atrodo maždaug šitaip:
- vienas Ričardas išsimaudo normaliai, tai yra net paplaukioja prasigrūdęs per bangų mušą);
- vienas, tai yra Aida išsimaudo pusiau normaliai nes įbrenda maždaug iki pusės ir didžiai uždususi mauna atgal.
- vienas įbrenda iki kelių, ir kiek vėliau įsidrąsina pasivažinėti ant užpakalio bangų mėtomas ir tai esu aš;
- na ir dar vienas sušlampa kulniukus ir iki pusės yra aptaškomas iki pusės, tai yra Tania.
- Visi keturi patiria jausmą apibūdinam panika;
Netoliese maudosi vietiniai, kurie pasipasakoja, kad ateina čia kiekvieną dieną. Įdomu tai, kad prieš išeidami jie nusilenkia vandenynui ir persižegnoja. Dėl šios priežasties Ričardas atsisako minties jūroje atlikti tai, kad visi paprastai atlieka Palangoje.
Bandome skambinti peruietišku telefono automatu ir užsisakyti bilietus į Maču Pikču. Iš pradžių vis nepavyksta sulaukti reikiamo signalo, kol kažkas pastebi, kad laidai prie ragelio tai nutraukti... Persikeliam prie šalimais esančio aparato ir šį kartą jau sėkmingai Aida imasi reikalo.Tuo tarpu aš (A) sugebu pravesti maždaug tokio turinio pokalbį su nepažystamuoju (N):
(N) – What time is it?
(A) – 10:30
(N) – Whre are you from?
(A) – Lituania and you?
(N) – Jungle. Jungle, I was born there.
Nepažystamasis nueina.
Grįžtu prie telefonu vykstančio pokalbiu su Cusco. Aida derasi dėl kainos. Jau yra paaiškėję, kad Inca Trailo mes niekaip nepraeisim, nes visi galimi bilietai rezervuoti jau prieš tris mėnesius, o ir kainuotų apie 500 dolerių žmogui. Na, to dar nėra buvę. Eini paprastu takeliu, tau neša keletą tavo daiktų, naktį miegi palapinėje be patogumų ir dar už tris naktis susimoki tiek babkių? Na nežinau tokio objekto kurį norėčiau pamatyti už tiek piginų.
Renkamės dviejų dienų kelionę iš Cusco, pažadamas viešbutis bent jau su langu (nes dabartiniuose „apartamentuose“ vienas kambarių tokio prabangos ženklo neturi). Nors su tais langais tai pas juos keistai. Pasak pasakotojų senovėje inkai ir kitokie jų protėviai langus darydavo tik ten kur tikrai reikalinga. Kodėl langas yra nereikalingas miegamajame atsakymo jie kažkodėl nepaliko. Taigi tam kartui viskas rezervuota. Kitas dienotvarkės punktas – pusryčiai. Keliaujame Rough Guide vedami ir baigiame Limiečių pamėgtoje vietoje pusryčiams. Tiksliau kalbant Limiečių diedukų pamėgtą pusryčių vietą. Tokių vietinių Alkaponių. Nuo to netgi smagiau. Pusryčiai skanūs, bet prabangūs (po kokius 15 solių, na Aida už kokius 25). Atrodo prabanga, nes Huraze esame pripratę tokią sumą išleisti už dienos maistą.
Toliau – Limos senamiestis. Prieš tai dar skubiu evakuaciniu būdu iš kambarių turi būti išnešdintos kurpinės atskiriant paliktinus ir į tolesnę kelionę imtinus daiktus.
Pasak gidų, vadovų ir šiaip patarėjų Limos senamiestis nėra labai saugi vieta būti. Kodėl nežinom – pernelyg ir nebandėm. Pagrindinė miesto aikštė „graži, pasižyminti kolonijine architektūra“. Prie kolojinės architektūros tik niekaip nesigauna priskirti prezidento rūmus saugančiu tankečių ir iki dantų ginkluotų kareivių. Nutariame kultūrintis. Eisim apžiūrėti katedros. Ooops, įėjimas 16 solių. Tai kas pasišokinėjant matyti per langą susižavėjimo nesukelia, tad aš ir Tania nutariam taupyti babkes ir kol Aida su Ričardu semiasi išminties tiesiog pasivaikščioti po aikštę. Aha. Nespėjus net padoriai kojų apdulkinti šalimais vykdomo remonto dulkėmis Tania užmato kašmyro vilnos parduotuvę. Užsukam pažiūrėti kas čia ir kaip. Kaip žinote aš nieko nesuprantu mašinose ir medžiagose, bet įvaizdis taigi viskas. Staiga paaiškėja, kad jie čia ir vyriškus kostiumus siuva. Mintyse kažkaip iškyla vaizdas kaip Žilas Tailande kelnes siuvosi. Tada neprašyta ateina mintis – juk aš nieko niekada dar nesu siuvęs siuvykloje. Čia dar nežinia iš kur pramuša suvalkietiškas skaičiavimas – Lietuvoje man niekas tikrai nepasius kostiumo iš kašmyro vilnos už 540 litų. Siuvimo ir matavimo procesas neatrastas ir nepažystamas. Įskaitant tai, kad diskusija su pardavėju ir siuvėju vyksta išskirtinai ispanų kalba, tai aš suprantu nedaug. Jie taip pat. Pirmiausia nuo manęs „nuima“ kokius 12 – 16 matmenų. Paskui paleidžia 2 valandom – per tiek laiko padarys "projektinį pasiūlymą“. Tenka nuodugniai ištirti aplinkines gatveles. Be visa kita ko aš prisimenu, kad jei jau teks vykdyti detalesniu apmatavimus ir primatavimus tai gali tekti taip sakant iki apatinių išsirengti. O aš taip sakant tiesiai iš vandenyno. Varom į parduotuvę kur 3 už vieno kainą pirkti vienų triusikų. Vėliau jų neprireikia, nes siuvėjui/meistrui/dizaineriui su mano kelnėms reikalingais išmatavimais klausimų nekyla.
Vakarėjant patraukiam į Inkų turgų kuris nustebina visai gražiai padirbtais dirbiniais kurie nėra labai brangūs. Valio! Nereiks suvenyrų pirkalioti visos likusios kelionės metu – padarysim tai paskutinę dieną Limoje. Turguje praleidę geras dvi valandas. Faktas tas, kad pavalgyti nebėra kada – reikia keliauti į oro uostą.
Skrendam. Nėra labai malonu. Nustebina tai, kad lėktuvas naujesnis už bet kurį bet kurios Lietuvos avialinijos turimą. Tad iš principo dėl skrydžio saugumo tampa ramiau. Kaži ko tarpusavyje pykstasi stiuardesės, visą kelią krato, nuolatinės perkrovos, iš Limos išskrendam 23 valandą vakaro, apie 1:30 leidžiamės, salonas užsipildo rūku (dėl išorėje tvyrančio karščio ir drėgmės). Visi kažkaip nuvargę ir išsigąsdinę džiunglių kaip fakto. Išlipam į turkišką pirtį. Šilumos +30, drėgmės 70-80%. Viso to išdavoje nebepastikime net savimi. Dar prisideda keletas keleivių beieškančių taksi vairuotojų kurie mum atsisakius juos paremti materialiai teškia palinkėjimą – „happy piranias“. Bijom net, kad mus pasitikęs gidas yra netikras. O dar jo welcome joke visai padaro bloga lemiančiu – lets take the last picture of all of you together... Iš oro uosto keliaujam į volgą panašiu, benzinu smirdančiu automobiliu. Kaip vėliau paaiškėja, keliaujam labai prabangiai, nes mašina šiame mieste veik retenybė. Visi važinėja triračiais tuktukais. Kiek nurimstam kai įsikuriam viešbutyje, kuris pasirodo besąs tvarkingas ir visai malonus. Turi tik vieną ypatumą. Tualetas su vonia yra įrengti atitveriant kambario dalį, tačiau sienos yra tik pusės kambario aukščio (kambario lubos kokių 4 metrų aukščio). Atsižvelgiant į tai, kad kaip tik dabar mūsų organizmas atsigavęs po kultūrinio šoko bando pereiti prie čionykščio maisto rėžimo kvapas visame kambaryje tam tikrais momentais pasklinda neprimenantis opiumu kvepiančių smilkalų. Suvartojam butelaitį malūnininko, įduodam Walteriui pinigų, kad supirktų visą būsimai ekspedicijai reikalingą maistą ir bandom miegot – rytoj laukia tikroji nežinia – žalios, grėsmingos ir tiek pasakų aprašytos džiunglės.
Nuotraukas anonsuojančias būsimą tekstą kaip jau ir įprasta galite rasti paspaudę štai šią nuorodą:
TO BE CONTINUED...
Comments