TRANQUILO EN PERU (tęsinys, 2)
Pradžių pradžia
Pirma diena – kovo 14 – trečiadienis
Skrendam. Pirma stotelė – Kopenhaga. Kaip visada pasitinkanti skandinaviškai ramiu oro uostu su skandinaviškai kainuojančiu alumi. Tad viešnagė čia tiek ir tetrunka – vieną alaus bokalą. Kita stotelė – Madridas. Nieko apie tai kaip čia yra „visada“ pasisakyti negaliu nes esu čia pirmą kartą. Turime geras 10 valandų. Visų pirma reikia patekti į miestą. Kuprines tempti sunku ir neįdomu todėl susirandam saugyklą kurioje keturių žmonių jėgomis į dvi spinteles sugrūdam 4 žmonių bagažą, paskui dar 5 minute pakovojame su tų spintelių durimis ir šiaip ne taip jas uždarome. Kaip vakare tuos daiktus reiks išlupti lauk dabar niekam neįdomu. Toliau metro. Iš Madride gyvenančių draugų gaunam patarimą, kad pigiau pirkti vieną 10ies važiavimų bilietą, nei kiekvienam iš mūsų atskirai po du bilietukus. Įsigijom ir nelygu kokie prabangios kontoros „team buildingo“ dalyviai organizuotai perduodami tą patį bilietuką sukrypuojam į metro. Kaip ir reikia tikėtis ten kur kompanija iš 4 visada bus 6 nuomonės kaip teisingai nuvažiuoti 3 metro linijomis iki vieno ir to paties taško. Kiek pakariavus metro vadu skiriama Tania ir mes pajudame centro link.
Čia Rasa mum primena, kad esame ES piliečiai ir lygiai kaip visi kiti trečiadienį turime teisę nemokamai atsilankyti Ispanų karaliaus rūmuose. Tą ir nuveikiam. Rūmai patys iš savęs galėtų būti ir prabangesni, tačiau atsižvelgiant į tai, kad jie iki šiol atitinka savo paskirtį yra įdomūs. Ypač gerai atrodo „pietų“ stalas už kurio galima susodinti manau gerus keletą šimtų rinktinių svečių, o taip pat senosios vaistinės patalpa kurioje buvo gaminami vaistai reikalaujantys virimo, distiliavimo ir kitų procesų kurių pavadinimai tikriausiai keletą didesnį nesusipratimą nei tai apie ką aš čia dabar pezu.
Tolimesnis punktas – vakarienė. Nuo pat 6 valandos ryto mintame tik lėktuve už papildomą kainą galimu gauti maistu, tad jau gerokai įvakarėjus su džiaugsmu įvaldome po karšto maisto porciją užgeriant stalo vynu maišytu su Casera (toks limonadą, kokį mes jį žinojome vaikystėje, primenantis gėrimas). Po viso ko aš dar jau su mielu noru keliauju į kitą artimiausią barą ir Ričardui tenka gana tvirtai man priminti, kad vis gi šį kartą mes ne į Ispaniją važiavom ir būtų neblogai nevėluoti jau už 3 valandų išskrisiantį lėktuvą į Limą. Ech. Tenka kiūtinti atgal į pailgų, galinčių skraidyti skarbonkių buveinę.
Bėda tik tame, kad laukiant įsodinimo jau nieko, išskyrus miegą nebesinori. Net alaus. Ir net šokolado. Lėktuvas maloniai nustebina, nes beveik naujas ir jame veikia visi esantys tualetai! (skrydžio į Havaną metu pusė lėktuvo tualetų neveikė.) Kita vertus tai galbūt ir nėra jau toks pliusas nes prie tualeto nesusidaro eilės ir taip negali užmušinėti laiko skrydžio metu. Vos pakilus bandau įsitaisyti bent jau taip, kad keliai nebespaustų ausų ir būtų galima nusnausti. Šias pastangas pastebi stiuardesė ir pasiūlo persėsti į eilę kur yra trys laisvos sėdynės. Likusi skrydžio dalis – karališka – vynas, karštas maistas ir beveik pusėtino ilgio lova.
Antra diena – kovo 15 – ketvirtadienis
Leidžiamės. Viso labo 30 valandų nuo to momento kai pakilome iš Vilniaus oro uosto ir mes jau kitoje žemės pusėje. Bagažas, pirmasis pinigų keitimas, bagažo patikrinimas muitinėje ir lekiam į glėbį mus pasitinkančiam gidui – Nilo. Aaaaa, štai ir ne. Todėl užsiimam mum visai nesvetima veikla – panika, truputį pasiblaškom, tada raminamės, tada skambinam, tada suvartojam pirmąją piliulių nuo maliarijos porciją ir pro atvykimo salės duris įžengia jis – macho, taipogi – Nilo. Tiesių taikymu patraukia prie mūsų - tai jūs esate lietuviai. Sako, kad iš Lietuvos dar nėra nieko matęs, tad kažkodėl jam visiškai aišku, kad tų kurių jis dar nėra matęs esam mes... Toliau viskas vyksta pagal planą. Mano namai – jūsų namai, sako Nilo ir du kart mum kartoti nereikia – dušas, pusryčiai ir smirdančios kojinės. Čia pat aptariamas busimo žygio planas. Treko idėja kažkur išnyko savaime, dabar tik klausimas į kurią čia viršūne pabandžius įsilipti. Nutariam keliauti į kalnus, o ten bus matyt. Tai su planu kaip ir aišku. Už kelių valandų autobusas į Huraz‘ą, o tuo tarpu užsisakom skrydį iš Limos į džiungles iš džiunglių į Limą ir iš Limos į Kusko. Bendra skydžių kaina maloniai nustebina – jie sudaro apie 200 dolerių žmogui. O tai šiek tiek sumažina įtampą jaučiamą piniginiuose reikaluose. Ne, pinigų dar netrūksta, bet piniginę šiek tiek spaudžia galimas, potencialus ir grėsmingas jų trūkumas. O kur ne spaus, jei pigiausia iš Lietuvos siūlomos du kart trumpesnės kelionės kaina preliminariai įsivertinus dar pridėtinius kaštus sudaro pusantro karto daugiau nei mūsų planuojama. Bet dabar ne apie tai. Bendro balanso klausimus palikime vėlesniam aptarimui, o dabar 8 valandų kelionė autobusu iki pirmosios mūsų nakvynės Peru ir pirmos galimos realiai horizontalios kūno padėties per 48 valandas. Apie autobusų stočių ypatumus jau ne kartą rašyta ir pasakota kituose pasakojimuose tad aš pasistengsiu trumpai: čia nėra autobusų stočių kaip tokias mes įpratę matyti. Čia, Limoje, kiekviena keleivius pervežanti kompanija turi savo stotį. Kituose miestuose tiesa egzistuoja kažkas panašaus į autobusų stotis, tik čia jos labiau primena daug kioskų turintį paviljoną kuriame po vienu stogu yra įsikūrusios visos įmanomos kompanijos ir viena per kitą be perstojo rėkia – Liiiiiiiima, Arrrrrrrrrrrrrrrekiiiiiiipa ir pan. Bilieto kaina irgi priklauso nuo pirkėjo derybinių sugebėjimų. Taigis ruošiamės keliauti su viena iš daugelio. Į autobusų stotį Nilo mus ir save nugrūda gera valanda anksčiau nei numatomas išvykimo laikas „i know my people“ sako Nilo, todėl suprask reikia būti anksčiau, kad nepaliktų. Kaip ir reikia tikėtis išvažiuojam valandžiukę vėliau nei numatyta grafike. Gerai, kad atvykom anksčiau... Autobusų stoty priduodam bagažą, gaunam bilietėlius jo atsiėmimui atvykus ir štai jau beveik sėdim. Sėdynės patogios, tokios pusiau atsigulti leidžiančios. Valgyt duoda ir atsigerti taip pat duoda gerimo kurio pavadinimas – Inca Cola, baisiai populiarus tarp vietinių, bet vargiai galintis išgarsėti kur nors už inkų imperijos ribų. Viso šio malonumo kaina yra apie 30 solių, arba apytiksliai 27 litai. Vienas gražiausių gyvenime iki šiol matytų kelių prasideda vos paliekant Limą. Didžiulės dykumų kopos tiesiog įsiremia į vandenyną (ramųjį), o tų kopų šlaito viduriu vingiuoja keliukas, kuriuo ir traukia visa kam šiuo kelių judėti leidžia kelio pradžioje įrengtas patikros postas (pvz tikrina ar gerai pripūstos autobuso padangos, ar gero protektoriaus ir panasiai). Pavažiavus pirmą valandą visi aplink suminga, o aš negaliu. Negaliu ir taškas, nors imk ir nusibausk. Ryšium su tuo pasiskiriu aplinkos tyrėju ir eidamas tarnybą išpilu ant žemės puspilnę skarbonkę alaus, padūzginu Ričardo fotiką, bandau žiūrėti filmą ispanų kalba apie kažkokią papūgą, bandau priprasti prie smalsių vietinių žvilgsnių (juk nereikia sakyti, kad visame autobuse mes vieninteliai ne iš Peru) bei visais kitais būdais save baudžiu kol pagaliau pasiekiame Hurazą. Nilo organizuoja taksi ir už penkių minučių mes jau savo būstą ateinančiom dviem naktim. Aida su Ričardu čia ir lieka besiteisindami amžiumi ir kitomis nepateisinamomis priežastimis, o man ir Taniai vis dar mažai. Juk vis tiek jau nemiegotos dvi paros, tad viena kita papildoma valanda jau nieko nekeičia. Nilo vedasi mus vakarienės ir kaip įmanydamas būti pro-vakarietišku vakarienei siūlo picą! Na jau ne. Buuuuu! Iniciatyva blokuojama ir prašoma ko nors artimesnio Peru. Taigi patraukiam kepto viščiuko, kurio ketvirčio porcija kainuoja 7 solius. Pažadama, kad grįžus iš kalnų jūrų kiaulytė ir kukurūzų alus – garantuojami. Taškas, ilgo kelio pirmyn pabaiga.
Žygis į kalnus
Trečia diena – Kovo 16 – penktadienis
Pasiruošimo diena. Ričardas jau nuo 7 ryto kaip kapitonas ant tiltelio, balkone su žiūronais tyrinėja aukščiausią Peru viršūnę – Huskaran, negalima delst nė sekundės nes dar paaiškės, kad sapnuojam, atsibusim, o už lango lietus, šalta ir Vilnius. Brrrrr. Tik ne dabar. Bet Nilo neskuba, reikia surikti įrangą, reikia pratintis prie pakankamai didelio aukščio. Pirmą rytą visiem skauduliuoja galvą (kai sakau visiem tai reiškia, kad mum trims skauda, o Taniai ne, nes jai aplamai galvos kalnuose neskaudėjo), be to pabandžius sparčiau pabėgėti laiptukais įvyksta oro trūkumas (kaip vėliau paaiškėja, kad šis tai toks visai nedidukas). Miestelis yra 3,2 km aukštyje. Na taip regis nieko įspūdingo, tik aukščiau esančių slidinėjimo trasų aukščiausias taškas, bet ten juk nemiegi keltuvo krepšelyje susivyniojęs. Tad šiandien pusryčiaujam, matuojamės „kates“ ir pratinamės prie aukščio (aklimatizuojamės). Popietę taksi pagalba užsikeberiojam apie 300 metrų aukštyn ir pėsčiomis per laukus ir Peru kaimus patraukiam žemyn. Pasidairom po kaimo gyvenimą. Vaizdas toks: trobos iš molio ir šiaudų drėbtos, pakelėje ganosi kiaulės ir asilai, ariama jaučiais, mechanizuotos įrangos nematyt, o namų valda iš aukščiau atrodo kaip tikras gyvulių ūkis – vištos, kalakutai, kiaulės, arkliai, jaučiai, šunys ir tarpuose besimakaluojantys vaikai. Labiausiai akis negali priprasti prie laukuose ganomų kiaulių. Kiaulių piemenėlius aš tik vaikystės pasakose buvau girdėjęs. Be to kiaulės plaukuotos, beveik šernai ir spalvų įvairiausių išskyrus mum įprasta kiaulės spalva. Parodyk Peruiečiui mūsišką variantą tai tikriausiai manys, kad anomalija...
Nespėjus normaliai parsirasti iki miestelio savo kailiu patiriam ką reiškia liūčių sezonas. Pila taip, kad visos miestelio gatvelės patampa srauniomis upėmis nešančiomis akmenis ir purvą. Pirma kartą suprantu, kad kai per teliką rodo liūtis ir gatvėmis tekančias lietaus upes tai gali būti ne taip jau ir nekalta kaip kad iš patogaus fotelio pozicijos atrodo, o jei dar prisiminti, kad veik visi pastatai iš molio ir šiaudų drėbti... Po stogeliu tupim mes ir juodas amsius, toks ausis nuglaudęs ir rūkančios Tanios bijantis.
Vakarop džiovinamės, dezinfekuojamės ir šildomės atsivežtu viskiuku ir traukiam ieškoti maisto. Šiandien tradicinių mėsų išbandymo metas. Tam kartui pakanka mum įprastos mėsos ir karvių širdžių varianto. Chicha, Kui ir Pisco dar neužtarnauti, kol kas gurkšnojamas Peruietiškas vynas.
Grįžtant namo dar vis neaišku kas vis tik viso būsimo žygio metu neš kuprines – asilai ar jų pavidale mes patys. Aida su Ričardu labiau linkę manyti, kad tie asilai ir būsim mes, aš nusiteikęs galvoti pozityviai ir tvirtinu, kad bus tikri asilai. Tania apskritai nelinkusi ką nors šiuo klausimu manyti, todėl lieku visiškoje mažumoje ir esu priverstas sekti daugumo pavyzdžiu bandant į 60 litrų talpos kuprinę sukišti palapinę, būtinus rūbus ir laisvalaikio priemones (pvz fotiką). Viso šio proceso eigoje, o ypač jo pabaigoje lieku ganėtinai piktas nes jau tikiu, kad asilu nebus, matau, kad mieliausi daiktai netelpa, o likusieji skelbia maištą ir atsisako tinkamai susimažinti, o ir pati kuprinė atsižvelgiant į įtikėjimą asilų nebuvimu kaip 5 dienų kelionei sveria nepadoriai daug. Einu miegoti.
ORGANIZACINIAI REIKALAI (2)
Greitai, jau visai greitai pasirodys ir pirmosios nuotraukos :)
TO BE CONTINUED...
Pirma diena – kovo 14 – trečiadienis
Skrendam. Pirma stotelė – Kopenhaga. Kaip visada pasitinkanti skandinaviškai ramiu oro uostu su skandinaviškai kainuojančiu alumi. Tad viešnagė čia tiek ir tetrunka – vieną alaus bokalą. Kita stotelė – Madridas. Nieko apie tai kaip čia yra „visada“ pasisakyti negaliu nes esu čia pirmą kartą. Turime geras 10 valandų. Visų pirma reikia patekti į miestą. Kuprines tempti sunku ir neįdomu todėl susirandam saugyklą kurioje keturių žmonių jėgomis į dvi spinteles sugrūdam 4 žmonių bagažą, paskui dar 5 minute pakovojame su tų spintelių durimis ir šiaip ne taip jas uždarome. Kaip vakare tuos daiktus reiks išlupti lauk dabar niekam neįdomu. Toliau metro. Iš Madride gyvenančių draugų gaunam patarimą, kad pigiau pirkti vieną 10ies važiavimų bilietą, nei kiekvienam iš mūsų atskirai po du bilietukus. Įsigijom ir nelygu kokie prabangios kontoros „team buildingo“ dalyviai organizuotai perduodami tą patį bilietuką sukrypuojam į metro. Kaip ir reikia tikėtis ten kur kompanija iš 4 visada bus 6 nuomonės kaip teisingai nuvažiuoti 3 metro linijomis iki vieno ir to paties taško. Kiek pakariavus metro vadu skiriama Tania ir mes pajudame centro link.
Čia Rasa mum primena, kad esame ES piliečiai ir lygiai kaip visi kiti trečiadienį turime teisę nemokamai atsilankyti Ispanų karaliaus rūmuose. Tą ir nuveikiam. Rūmai patys iš savęs galėtų būti ir prabangesni, tačiau atsižvelgiant į tai, kad jie iki šiol atitinka savo paskirtį yra įdomūs. Ypač gerai atrodo „pietų“ stalas už kurio galima susodinti manau gerus keletą šimtų rinktinių svečių, o taip pat senosios vaistinės patalpa kurioje buvo gaminami vaistai reikalaujantys virimo, distiliavimo ir kitų procesų kurių pavadinimai tikriausiai keletą didesnį nesusipratimą nei tai apie ką aš čia dabar pezu.
Tolimesnis punktas – vakarienė. Nuo pat 6 valandos ryto mintame tik lėktuve už papildomą kainą galimu gauti maistu, tad jau gerokai įvakarėjus su džiaugsmu įvaldome po karšto maisto porciją užgeriant stalo vynu maišytu su Casera (toks limonadą, kokį mes jį žinojome vaikystėje, primenantis gėrimas). Po viso ko aš dar jau su mielu noru keliauju į kitą artimiausią barą ir Ričardui tenka gana tvirtai man priminti, kad vis gi šį kartą mes ne į Ispaniją važiavom ir būtų neblogai nevėluoti jau už 3 valandų išskrisiantį lėktuvą į Limą. Ech. Tenka kiūtinti atgal į pailgų, galinčių skraidyti skarbonkių buveinę.
Bėda tik tame, kad laukiant įsodinimo jau nieko, išskyrus miegą nebesinori. Net alaus. Ir net šokolado. Lėktuvas maloniai nustebina, nes beveik naujas ir jame veikia visi esantys tualetai! (skrydžio į Havaną metu pusė lėktuvo tualetų neveikė.) Kita vertus tai galbūt ir nėra jau toks pliusas nes prie tualeto nesusidaro eilės ir taip negali užmušinėti laiko skrydžio metu. Vos pakilus bandau įsitaisyti bent jau taip, kad keliai nebespaustų ausų ir būtų galima nusnausti. Šias pastangas pastebi stiuardesė ir pasiūlo persėsti į eilę kur yra trys laisvos sėdynės. Likusi skrydžio dalis – karališka – vynas, karštas maistas ir beveik pusėtino ilgio lova.
Antra diena – kovo 15 – ketvirtadienis
Leidžiamės. Viso labo 30 valandų nuo to momento kai pakilome iš Vilniaus oro uosto ir mes jau kitoje žemės pusėje. Bagažas, pirmasis pinigų keitimas, bagažo patikrinimas muitinėje ir lekiam į glėbį mus pasitinkančiam gidui – Nilo. Aaaaa, štai ir ne. Todėl užsiimam mum visai nesvetima veikla – panika, truputį pasiblaškom, tada raminamės, tada skambinam, tada suvartojam pirmąją piliulių nuo maliarijos porciją ir pro atvykimo salės duris įžengia jis – macho, taipogi – Nilo. Tiesių taikymu patraukia prie mūsų - tai jūs esate lietuviai. Sako, kad iš Lietuvos dar nėra nieko matęs, tad kažkodėl jam visiškai aišku, kad tų kurių jis dar nėra matęs esam mes... Toliau viskas vyksta pagal planą. Mano namai – jūsų namai, sako Nilo ir du kart mum kartoti nereikia – dušas, pusryčiai ir smirdančios kojinės. Čia pat aptariamas busimo žygio planas. Treko idėja kažkur išnyko savaime, dabar tik klausimas į kurią čia viršūne pabandžius įsilipti. Nutariam keliauti į kalnus, o ten bus matyt. Tai su planu kaip ir aišku. Už kelių valandų autobusas į Huraz‘ą, o tuo tarpu užsisakom skrydį iš Limos į džiungles iš džiunglių į Limą ir iš Limos į Kusko. Bendra skydžių kaina maloniai nustebina – jie sudaro apie 200 dolerių žmogui. O tai šiek tiek sumažina įtampą jaučiamą piniginiuose reikaluose. Ne, pinigų dar netrūksta, bet piniginę šiek tiek spaudžia galimas, potencialus ir grėsmingas jų trūkumas. O kur ne spaus, jei pigiausia iš Lietuvos siūlomos du kart trumpesnės kelionės kaina preliminariai įsivertinus dar pridėtinius kaštus sudaro pusantro karto daugiau nei mūsų planuojama. Bet dabar ne apie tai. Bendro balanso klausimus palikime vėlesniam aptarimui, o dabar 8 valandų kelionė autobusu iki pirmosios mūsų nakvynės Peru ir pirmos galimos realiai horizontalios kūno padėties per 48 valandas. Apie autobusų stočių ypatumus jau ne kartą rašyta ir pasakota kituose pasakojimuose tad aš pasistengsiu trumpai: čia nėra autobusų stočių kaip tokias mes įpratę matyti. Čia, Limoje, kiekviena keleivius pervežanti kompanija turi savo stotį. Kituose miestuose tiesa egzistuoja kažkas panašaus į autobusų stotis, tik čia jos labiau primena daug kioskų turintį paviljoną kuriame po vienu stogu yra įsikūrusios visos įmanomos kompanijos ir viena per kitą be perstojo rėkia – Liiiiiiiima, Arrrrrrrrrrrrrrrekiiiiiiipa ir pan. Bilieto kaina irgi priklauso nuo pirkėjo derybinių sugebėjimų. Taigis ruošiamės keliauti su viena iš daugelio. Į autobusų stotį Nilo mus ir save nugrūda gera valanda anksčiau nei numatomas išvykimo laikas „i know my people“ sako Nilo, todėl suprask reikia būti anksčiau, kad nepaliktų. Kaip ir reikia tikėtis išvažiuojam valandžiukę vėliau nei numatyta grafike. Gerai, kad atvykom anksčiau... Autobusų stoty priduodam bagažą, gaunam bilietėlius jo atsiėmimui atvykus ir štai jau beveik sėdim. Sėdynės patogios, tokios pusiau atsigulti leidžiančios. Valgyt duoda ir atsigerti taip pat duoda gerimo kurio pavadinimas – Inca Cola, baisiai populiarus tarp vietinių, bet vargiai galintis išgarsėti kur nors už inkų imperijos ribų. Viso šio malonumo kaina yra apie 30 solių, arba apytiksliai 27 litai. Vienas gražiausių gyvenime iki šiol matytų kelių prasideda vos paliekant Limą. Didžiulės dykumų kopos tiesiog įsiremia į vandenyną (ramųjį), o tų kopų šlaito viduriu vingiuoja keliukas, kuriuo ir traukia visa kam šiuo kelių judėti leidžia kelio pradžioje įrengtas patikros postas (pvz tikrina ar gerai pripūstos autobuso padangos, ar gero protektoriaus ir panasiai). Pavažiavus pirmą valandą visi aplink suminga, o aš negaliu. Negaliu ir taškas, nors imk ir nusibausk. Ryšium su tuo pasiskiriu aplinkos tyrėju ir eidamas tarnybą išpilu ant žemės puspilnę skarbonkę alaus, padūzginu Ričardo fotiką, bandau žiūrėti filmą ispanų kalba apie kažkokią papūgą, bandau priprasti prie smalsių vietinių žvilgsnių (juk nereikia sakyti, kad visame autobuse mes vieninteliai ne iš Peru) bei visais kitais būdais save baudžiu kol pagaliau pasiekiame Hurazą. Nilo organizuoja taksi ir už penkių minučių mes jau savo būstą ateinančiom dviem naktim. Aida su Ričardu čia ir lieka besiteisindami amžiumi ir kitomis nepateisinamomis priežastimis, o man ir Taniai vis dar mažai. Juk vis tiek jau nemiegotos dvi paros, tad viena kita papildoma valanda jau nieko nekeičia. Nilo vedasi mus vakarienės ir kaip įmanydamas būti pro-vakarietišku vakarienei siūlo picą! Na jau ne. Buuuuu! Iniciatyva blokuojama ir prašoma ko nors artimesnio Peru. Taigi patraukiam kepto viščiuko, kurio ketvirčio porcija kainuoja 7 solius. Pažadama, kad grįžus iš kalnų jūrų kiaulytė ir kukurūzų alus – garantuojami. Taškas, ilgo kelio pirmyn pabaiga.
Žygis į kalnus
Trečia diena – Kovo 16 – penktadienis
Pasiruošimo diena. Ričardas jau nuo 7 ryto kaip kapitonas ant tiltelio, balkone su žiūronais tyrinėja aukščiausią Peru viršūnę – Huskaran, negalima delst nė sekundės nes dar paaiškės, kad sapnuojam, atsibusim, o už lango lietus, šalta ir Vilnius. Brrrrr. Tik ne dabar. Bet Nilo neskuba, reikia surikti įrangą, reikia pratintis prie pakankamai didelio aukščio. Pirmą rytą visiem skauduliuoja galvą (kai sakau visiem tai reiškia, kad mum trims skauda, o Taniai ne, nes jai aplamai galvos kalnuose neskaudėjo), be to pabandžius sparčiau pabėgėti laiptukais įvyksta oro trūkumas (kaip vėliau paaiškėja, kad šis tai toks visai nedidukas). Miestelis yra 3,2 km aukštyje. Na taip regis nieko įspūdingo, tik aukščiau esančių slidinėjimo trasų aukščiausias taškas, bet ten juk nemiegi keltuvo krepšelyje susivyniojęs. Tad šiandien pusryčiaujam, matuojamės „kates“ ir pratinamės prie aukščio (aklimatizuojamės). Popietę taksi pagalba užsikeberiojam apie 300 metrų aukštyn ir pėsčiomis per laukus ir Peru kaimus patraukiam žemyn. Pasidairom po kaimo gyvenimą. Vaizdas toks: trobos iš molio ir šiaudų drėbtos, pakelėje ganosi kiaulės ir asilai, ariama jaučiais, mechanizuotos įrangos nematyt, o namų valda iš aukščiau atrodo kaip tikras gyvulių ūkis – vištos, kalakutai, kiaulės, arkliai, jaučiai, šunys ir tarpuose besimakaluojantys vaikai. Labiausiai akis negali priprasti prie laukuose ganomų kiaulių. Kiaulių piemenėlius aš tik vaikystės pasakose buvau girdėjęs. Be to kiaulės plaukuotos, beveik šernai ir spalvų įvairiausių išskyrus mum įprasta kiaulės spalva. Parodyk Peruiečiui mūsišką variantą tai tikriausiai manys, kad anomalija...
Nespėjus normaliai parsirasti iki miestelio savo kailiu patiriam ką reiškia liūčių sezonas. Pila taip, kad visos miestelio gatvelės patampa srauniomis upėmis nešančiomis akmenis ir purvą. Pirma kartą suprantu, kad kai per teliką rodo liūtis ir gatvėmis tekančias lietaus upes tai gali būti ne taip jau ir nekalta kaip kad iš patogaus fotelio pozicijos atrodo, o jei dar prisiminti, kad veik visi pastatai iš molio ir šiaudų drėbti... Po stogeliu tupim mes ir juodas amsius, toks ausis nuglaudęs ir rūkančios Tanios bijantis.
Vakarop džiovinamės, dezinfekuojamės ir šildomės atsivežtu viskiuku ir traukiam ieškoti maisto. Šiandien tradicinių mėsų išbandymo metas. Tam kartui pakanka mum įprastos mėsos ir karvių širdžių varianto. Chicha, Kui ir Pisco dar neužtarnauti, kol kas gurkšnojamas Peruietiškas vynas.
Grįžtant namo dar vis neaišku kas vis tik viso būsimo žygio metu neš kuprines – asilai ar jų pavidale mes patys. Aida su Ričardu labiau linkę manyti, kad tie asilai ir būsim mes, aš nusiteikęs galvoti pozityviai ir tvirtinu, kad bus tikri asilai. Tania apskritai nelinkusi ką nors šiuo klausimu manyti, todėl lieku visiškoje mažumoje ir esu priverstas sekti daugumo pavyzdžiu bandant į 60 litrų talpos kuprinę sukišti palapinę, būtinus rūbus ir laisvalaikio priemones (pvz fotiką). Viso šio proceso eigoje, o ypač jo pabaigoje lieku ganėtinai piktas nes jau tikiu, kad asilu nebus, matau, kad mieliausi daiktai netelpa, o likusieji skelbia maištą ir atsisako tinkamai susimažinti, o ir pati kuprinė atsižvelgiant į įtikėjimą asilų nebuvimu kaip 5 dienų kelionei sveria nepadoriai daug. Einu miegoti.
ORGANIZACINIAI REIKALAI (2)
Greitai, jau visai greitai pasirodys ir pirmosios nuotraukos :)
TO BE CONTINUED...
Comments