Ankara
Trys pasiskraidymai po “Europa” nespejant net aspidairyt kur cia dabar bus duty free ir as jau Ankaroje. Jei kas vis dar sapaliojat apie vokieciu ir kitokiu “vakarieciu” supratinguma ir kultura, tai zinokit ne velnio jus nesuprantat. Man va lektuvas jau boardinga baigia, o as dar eileje prie pasu makaluojuos bo is miuncheno velavo isskrist. Prasau vieno “please please my flight is boarding, I have to pass”. Fik. Skandalas kaip kolegos Endo pasakojime rusijoje ar kokioj poliklinikoj prie pediatro eiles Lietuvoje. Siaip ne taip prasiraunu – neprasydamas ir i salis nesidairydamas. Matau is akiu, supranta mane tik keli juodaodziai ir kazi kokie aziatai.
Taigi, viskas tvarkoje. As Ankaroje, net mano lagaminas cia (kuo tikriausiai nustebtu net mergina uzregistravusi mano bagaza is Vilniaus i Ankara, nes pati sake “na, su tokiais trumpais persedimais tai labai rizikuojat ir kas jum tokius bilietus nupirko...).
Ankara toli grazu ne kurortas ir turizmui skirtomis atrakcijos negali pasigirti, o va viza ES (!) pilieciam vis tiek isigyti reikia. Pastarieji nera laikomi lygiaverciais, mat anglai moka 20 svaru, vokieciai kazkiek ten doleriu (!), na o mum nabageliam, net reikia atskira sarasa issitraukt, nes mintinai nezino kas ta lietuva ir kiek ji verta. Tenka susimoketi 10 EUR. Ir po viso sito jie dar nori, kad as, ES pilietis, uz ju priemima i sajunga buciau! Musu gi politikam net galvon nebutu sove apmokestint koki vokieti jei tas memelio lankyt uzisimanytu. Politinis skandalas kiltu. I tevyne neleidzia!
Oro uostas modernumu kokiu 110 kartu lenkia vilniaus ir keletu kartu net manyciau berlyno bei miuncheno. O svabiausia be eiliu ir panikos. Taksi irgi be panikos. Tik uz 40 EUR.... Negaliu pykt, reik pratintis ir LT kazkada taip bus. Ankara is pirmo vaizdo toks nauju statybu miestas. Ir nei vieno medzio. NEI VIENO! Po 40 min kelio (kaip simboliska 1 min taksi – 1 EUR) atsirandu prie savo prabangaus Sharaton. Masina patikrina veidrodeliais ar kokia bomba po ratu nepaslepta, bagazine atidaro. Ziuri. Lagaminas. Reiskia viskas gerai, bombos ner. Galim privaizuot. Toliau paknopstom prilekiantis protje ir metalo detektoriaus procedura.
Visu savo isdidumu izengiu i hola. Visi aplink, kostiumuoti, blizgantys, o as su maike, kalniniu dzemperiu ir dzinsais. Matau, kad recepcijos veikejas nepatiki kai pasakau, kad man cia kambarys turi but. Bet yra. Papraso adreso. Uzrasaua gatve ir numeri. Sali is kazkokio pasimetimo pamirstu. Sako tai ir viskas? Tipo “pagal gatve reiks tave susirast”? Raustu. Rasau – Lithuania. NER TOKIOS! Zimbabve ir ta zino, o va Lithuania, tai kazkoks kosmosas. Po trumpo nupasakojimo nuduoda, kad suprato is kur cia taip ir gaunu kambario rakta. Valio. Pagaliau ramybe. Metu kampan savo manta ir varau tikrinti mini baro kainu. Brrr. Tegu jie sau tokie turtingi situose viesbuciuose ir gyvena. Rakios 40 ml – 12 EUR!!!! Pasaulio pabaiga. O jau technikos prikista – telefonas su skystu kristalu monitoriumi, telika ijungus meniu sudetingesnis nei windows startupas.
Lendu po dusu ir varau lauk izimybiu ieskot ir uzkrimsta kazka.
Na. Ne Turkija cia man. Matos vienas kita imamas, mececiu irgi be proto prisistate, bet siaip viskas modernu, visi “pradom” apsirenge, alu geria, naujom masinom vazineja. Na gal kiek su stilium susipyke, bet cia ir kitu tokiu krastu pavardint galima butu. Aisku Atatiurkas tai pirmoje vietoje. Mazdaug kaip fidelis kuboje, to net maziau tikriausiai Havanoje, nei sito Ankaroje.
Keblinu artimiausios mecetes pusen, visiska ramybe.
Mecete ratais ratais, bet pasiekiu. Nauja. Bet akiai neiprasta. Isibraunu vidun. Palieku savo batukus ir maklineju po vidu. Vidus ispudingas, man regis net panasus kaip didziosios mecetes Kaire. Tik kad sita tai jau visai nauja. Toks keistas jausmas. Ir jauku ir baugu ir grazu. Vyrai pagrindineje saleje meldziasi, moterys ir vaikai klega balkone. Tokie savotiski bendruomenes namai.
Pakeliui atgal pagal visas savo tradicijas isisrenku blogiausia vieta pavalgymui ir suvalgau kazkoki kebaba, kuriame mesa su agurkais ir pomidorais tai gal ir nieko, bet kad daugiau nieko i ji ir neideda, tik puse batono. Pirmas kartas visada toks. Visiem miestam reikia duokle atiduot. Kitomis dienomis maitinames kaip karaliai skaniai ir brangiai. Busit ten pameginkit “totorisko” farso. Tik ne pries nakti, nes paskui nemiga kankina.
Per tris bastymosi valandas neisgirdau klausimo “where are you from my friend”. Net abidna.
Parbindzenu i viesbuti. Patikrinu sveikatingumo kompleksa, kurio registracijos lape pries mane puikuojasi Vadimas ir dar kazkoks tipo Kostia. Nieko ypatinga, tai ilgai neuztrunku, be to nerima kelia rytdienos pranesimas.
Parsidanginu atgal i kambari. Perverciu pranesima. Chm. Miegot dar anksti, tik 7 valandos vakaro.
Einu i lobby bara. Pasiemu, knyga ir cigara. Ai bajorai mes ar ne bajorai? Uzsisakau rakios :)
Gaunu priedu kibira - riesutu ir dar i citrinu sultis pamerktu morku. Visai gerai. Gyvenimas grazus. Dairausi aplink. Toks vienisu sirdziu ir smegenis vieni kitiem plaunanciu verslininku klubas. Gyvena jie cia savo auksiniam narvely. Bet gerai matos jiem, niekur neskristu net jei kas dureles pravertu.
Ir stai jau einu snaust, vis tiek tas nerimas del to pranesimo ima. Ech. Bandau miegot, labanakt.
Taigi, viskas tvarkoje. As Ankaroje, net mano lagaminas cia (kuo tikriausiai nustebtu net mergina uzregistravusi mano bagaza is Vilniaus i Ankara, nes pati sake “na, su tokiais trumpais persedimais tai labai rizikuojat ir kas jum tokius bilietus nupirko...).
Ankara toli grazu ne kurortas ir turizmui skirtomis atrakcijos negali pasigirti, o va viza ES (!) pilieciam vis tiek isigyti reikia. Pastarieji nera laikomi lygiaverciais, mat anglai moka 20 svaru, vokieciai kazkiek ten doleriu (!), na o mum nabageliam, net reikia atskira sarasa issitraukt, nes mintinai nezino kas ta lietuva ir kiek ji verta. Tenka susimoketi 10 EUR. Ir po viso sito jie dar nori, kad as, ES pilietis, uz ju priemima i sajunga buciau! Musu gi politikam net galvon nebutu sove apmokestint koki vokieti jei tas memelio lankyt uzisimanytu. Politinis skandalas kiltu. I tevyne neleidzia!
Oro uostas modernumu kokiu 110 kartu lenkia vilniaus ir keletu kartu net manyciau berlyno bei miuncheno. O svabiausia be eiliu ir panikos. Taksi irgi be panikos. Tik uz 40 EUR.... Negaliu pykt, reik pratintis ir LT kazkada taip bus. Ankara is pirmo vaizdo toks nauju statybu miestas. Ir nei vieno medzio. NEI VIENO! Po 40 min kelio (kaip simboliska 1 min taksi – 1 EUR) atsirandu prie savo prabangaus Sharaton. Masina patikrina veidrodeliais ar kokia bomba po ratu nepaslepta, bagazine atidaro. Ziuri. Lagaminas. Reiskia viskas gerai, bombos ner. Galim privaizuot. Toliau paknopstom prilekiantis protje ir metalo detektoriaus procedura.
Visu savo isdidumu izengiu i hola. Visi aplink, kostiumuoti, blizgantys, o as su maike, kalniniu dzemperiu ir dzinsais. Matau, kad recepcijos veikejas nepatiki kai pasakau, kad man cia kambarys turi but. Bet yra. Papraso adreso. Uzrasaua gatve ir numeri. Sali is kazkokio pasimetimo pamirstu. Sako tai ir viskas? Tipo “pagal gatve reiks tave susirast”? Raustu. Rasau – Lithuania. NER TOKIOS! Zimbabve ir ta zino, o va Lithuania, tai kazkoks kosmosas. Po trumpo nupasakojimo nuduoda, kad suprato is kur cia taip ir gaunu kambario rakta. Valio. Pagaliau ramybe. Metu kampan savo manta ir varau tikrinti mini baro kainu. Brrr. Tegu jie sau tokie turtingi situose viesbuciuose ir gyvena. Rakios 40 ml – 12 EUR!!!! Pasaulio pabaiga. O jau technikos prikista – telefonas su skystu kristalu monitoriumi, telika ijungus meniu sudetingesnis nei windows startupas.
Lendu po dusu ir varau lauk izimybiu ieskot ir uzkrimsta kazka.
Na. Ne Turkija cia man. Matos vienas kita imamas, mececiu irgi be proto prisistate, bet siaip viskas modernu, visi “pradom” apsirenge, alu geria, naujom masinom vazineja. Na gal kiek su stilium susipyke, bet cia ir kitu tokiu krastu pavardint galima butu. Aisku Atatiurkas tai pirmoje vietoje. Mazdaug kaip fidelis kuboje, to net maziau tikriausiai Havanoje, nei sito Ankaroje.
Keblinu artimiausios mecetes pusen, visiska ramybe.
Mecete ratais ratais, bet pasiekiu. Nauja. Bet akiai neiprasta. Isibraunu vidun. Palieku savo batukus ir maklineju po vidu. Vidus ispudingas, man regis net panasus kaip didziosios mecetes Kaire. Tik kad sita tai jau visai nauja. Toks keistas jausmas. Ir jauku ir baugu ir grazu. Vyrai pagrindineje saleje meldziasi, moterys ir vaikai klega balkone. Tokie savotiski bendruomenes namai.
Pakeliui atgal pagal visas savo tradicijas isisrenku blogiausia vieta pavalgymui ir suvalgau kazkoki kebaba, kuriame mesa su agurkais ir pomidorais tai gal ir nieko, bet kad daugiau nieko i ji ir neideda, tik puse batono. Pirmas kartas visada toks. Visiem miestam reikia duokle atiduot. Kitomis dienomis maitinames kaip karaliai skaniai ir brangiai. Busit ten pameginkit “totorisko” farso. Tik ne pries nakti, nes paskui nemiga kankina.
Per tris bastymosi valandas neisgirdau klausimo “where are you from my friend”. Net abidna.
Parbindzenu i viesbuti. Patikrinu sveikatingumo kompleksa, kurio registracijos lape pries mane puikuojasi Vadimas ir dar kazkoks tipo Kostia. Nieko ypatinga, tai ilgai neuztrunku, be to nerima kelia rytdienos pranesimas.
Parsidanginu atgal i kambari. Perverciu pranesima. Chm. Miegot dar anksti, tik 7 valandos vakaro.
Einu i lobby bara. Pasiemu, knyga ir cigara. Ai bajorai mes ar ne bajorai? Uzsisakau rakios :)
Gaunu priedu kibira - riesutu ir dar i citrinu sultis pamerktu morku. Visai gerai. Gyvenimas grazus. Dairausi aplink. Toks vienisu sirdziu ir smegenis vieni kitiem plaunanciu verslininku klubas. Gyvena jie cia savo auksiniam narvely. Bet gerai matos jiem, niekur neskristu net jei kas dureles pravertu.
Ir stai jau einu snaust, vis tiek tas nerimas del to pranesimo ima. Ech. Bandau miegot, labanakt.
Comments