Tranquilo en Peru (6) - Džiunglės!
Organizaciniai reikalai
Žemiau mano, o tyliai tikėčiausi, kad galbūt net mūsų visų ten buvusių, įspūdžiai iš pasiblaškymo po Amazonės džiungles. Priešistorei pasiskaityti žiūrėkit ankstesnius blogo įrašus, pasakojimą palydinčias nuotraukas rasite užsilipę ant paveiksliuko ir smagaus jum pasiskaitymo!
Vienuolikta diena – kovo 24 – šeštadienis
Bandom keltis. Visą naktį kažkur netoliese džiunglių rimtu mušė būgnas. Transas neišvengiamas. Walteris turi atvykti mūsų pasiimti 7 ryte. Organizuojamės pusryčius. Tania su Aida viešbučio kiemelyje verda kavą, Ričardas čia pat prie viešbučio įėjimo įgyja tokių keistų pyragėlių. Kažkokių regis gamintų iš virtų bulvių, bet taip prifarširuoti svogūnų, kad aš ragauti nesiimu. Kaip žinia svogūnas, tai augalas kurį žmonija kažkodėl valgo, nors tai visai nepriimtina jųjų organizmui. Tik jogai tai supranta. Svogūnai čakras uždaro!!!! Bet aš juk čia apie džiungles pradėjau… Taigi. Idant valgyti nelabai yra ką, keliauju į artimiausią parduotuvę pirkti vandens. Juk neimsi džiunglėse iš bile kur gerti - reik savo turėt! Smegenys atostogauja. Ir viso to įrodymas, kad 5 dienų kelionei į civilizacijos pakraštį to 1 litro vandens kurį nusiperku 4 žmonėm tikrai niekaip niekaip neužteks. Kaip parodys patirtis ir kibiro žmogui nebūtų užtekę. Tačiau dabar man tai nerūpi. Aš jau turiu vandens kelionei. Norint patekt į parduotuvę tenka persikelti per gatvę pilną zujančių triračių motorinių tuktukų. Smagiausia žiūrėti kaip jie visi startuoja užsidegus žaliajam šviesoforo signalui.
Walteris vėluoja. Sėdim susisukę iš nepasitikėjimo kuris ir vėl pradeda augti. Nilo kalnuose niekada nevėluodavo!!!! Vėluoja 10 min, o nepasitenkinimo sukeliam kaip būtų valandą vėlavęs. Fe, vis tik šlykštūs tie turistai iš turtingojo pasaulio…
Prieš išvykstant dar kartą perkratomi daiktai ir po šios operacijos mes keturi, o viskas telpa į dvi kuprines. Tuo pačiu pasilieka pasai, bilietai, pinigai ir kitos vertybės. Ir iš kur gi tiek tikėjimo žmonėmis? Racionaliai galvojant – nuo pasaulio atkirstas miestas, visiškai svetimi, nesuprantama kalba šnekantys žmonės. Tik idiotas galėtų “saugiai” paprastučiame viešbutuke palikti visas savo sąsajas su prieš tai jį siejusiu pasauliu ir iškeliauti į 5 dienų nežinią. Kita vertus, anot Walterio paso bush masteriui (tokiai labai piktai gyvatei) neparodysi, o va pamesti, paskandinti ar kitaip prarasti turėsim visus šansus. Išvadoje išdidžiai nutraukiam savo ryšius su civilizuoti pasauliu ir atiduodam save į faktiškai pirmojo sutiktojo rankas. Na, gal ne taip dramatiškai, bet jausmas panašus.
Ir vėl sėdam į nacionalinį automobilį. Baltą. Toyotą. Šiuo požiūrių važiuojam kaip karaliai, nes kita alternatyva būtų su anglimis, bananais ir tuntu vietinių kratytis autobusu, arba rizikuoti netekti klausos padargų zvimbiant triračiu tuktuku.
Važiuojam veik nauju keliuku iš Iquitos ir Nautą. Ten mum ir reikia. Dar prieš keletą metų šį procesą būtų tekę vykdyti laivu ir truktų tai visą dieną. Nutiesė jį, šį keliuką, per vargus, per džiungles, per kaimus, per siaurą ir per vingiuotą. Mūsų “limo” vairuotojas matęs jau ne vieną Peru diktatorių, gumos ar narko magnatą, tad automobilio vairavimas jam atstoja neįdomių žinių veizėjimą per tėliką kurių metu galima ir snūstelėti. Greitis 110 km/h, važiuojam priešinga kelio puse. Kita puse tiesiog todėl, kad “o kodėl nevažiuoti jei ji laisva?”. Vairuotojas turi 6 jausmą ir prie staigesnių posūkių nubunda. Na vieną kartą jį pažadina Ričardas. Walteris pasakoja apie šamanus. Jie būna geri ir blogi. Geri yra gerai ir jis jais tikįs. Pats savo akimis matęs kaip anas pabūręs virš paliegusio žmogelio ir tas varlę išspjovęs! Taip gerasis šamanas tam žmogėnui gyvybę išgelbėjęs…
Pasakoja, tai reik tikėt. Nėr kito pasirinkimo.
Atvykstam į Nautą. Čia dvi susijungiančios upės pradeda oficialiai vadintis Amazone. Dabar stovim ant upės Maranjon kranto. Kitas "upelis" vadinasi Ukajali. Aš jau maniau, kad Iquitos yra pasaulio kraštas. Klydau. Yra kraščiau. Nauta tai tokia džiunglių “Maxima”. Suplaukia čia žmogeliai iš aplinkinių (1-9 dienų kelio atstumu) buveinių ir keičiasi. Taip būtent – keičiasi - kas bananus į žuvį, kas žuvį į bulves, kas bulves į cocacolą. Laukiam savo laivelio kuris mus plukdys į paskirties vietą. O kol laukiam turim laiko pažioplinėti. Gal net tiksliau būtų sakyti, kol mes laukiam į mus turi laiko pažioplinėti vietiniai. Gerai, kad tuo tarpu dar atbilda kokia tai filmavimo grupė ale “discovery”. Bet jie kažkaip greičiau susipokuoja ir dingsta. Mes laukiam toliau, o laukdami nieko neperkam iš vaikų zujančių aplink su kažkokiais džiungliniai skanėstais prie kurių kažkodėl ne taip jau drąsu net prisiliesti. Susirandam ramesnę vietelę ir imam stebėti Amazonę. Tai ji! Tiek filmų matyta, tiek istorijų girdėta, tiek mokykloje šaibų gauta nemokant paaiškinti koks jos ilgis ir per kur ji teka. Ir štai mes prie žemės plaučių maitintojos. Pirštą kišti vandenin baisoka nes vaizduotė piešia ilgadančius krokodilus tik ir tykančius tūlo žioplinėjančio lietuvio. O vietiniai burzgia aplink. Kas su kanoja, kas su valtim, kas su plaustu ant kurio visas namas, kas šiaip ant rasto. Man kažkaip silpnoka darosi kai matau jų savadarbes kanojas į kurias jų sulipa tiek, kad kanojos kraštai susilygina su vandens linija. Kažkaip giliai viduje viliuosi, kad TURISTŲ gi į tokią tai tikrai nesodins!
Pagaliau atsiranda mūsų valtininkas, sukrauna mantą ir išplaukiam. Savo poreikiam turim visą “autobusą” – tokį stogu dengtą iš lentų kaltą laivelį kuris šiaip kursuoja tarp artimiausių kaimų ir kuriuo paprastai vyksta koks tuzinas vietinių su savo manta. Kiek nutolus nuo Nautos civilizacija pradeda nykti “ant akių”. Nei namų, nei žmonių krantuose. Iš pradžių dar matyti dirbamų laukų bet ir tie dingsta. O už artimiausio posūkio iš didžiosios upės išsukam į kaip man atrodo kažkokį upeliuką. Shortcut’as – paaiškina Walteris, taip galutinai sugriaudamas mano suvokimą apie Amazonės mastus. Juk mūsų supratimu upė turi aiškiai apibrėžtus krantus ir visiškai paprasta nustatyti kur čia upė, o kur jau nebe. Amazonė gal ir turi tokius kraštus, bet juos pamatyti man pasirodė per sudėtinga. Neįsivaizduojami plotai yra užliejami jos nešamo vandens ir tie vadinami “shortcut’ai” tai tiesiog praplaukiami takai leidžiantys nukirsti pagrindinės upės vingius. Kas supratot ką čia norėjau pasakyt – rašykit mailą, gausit prizą, nes man ir pačiam nebeaišku kaip čia paaiškinau. Žodžiu, Walteris pradeda mus pažindinti su laukine gamta. Ten paukštis toks, o ten toks, ten augalas toks, o ten toks. O va tokiuose krūmuose kaimanai gyvena. Augalus dar matom, bet paukščiai tai matomi vien tik jam. Jis taip įnirtingai juos rodo, kad galų gale pradedu linksėti matąs jau vien dėl to, kad kažkaip nepadoru iš 10 karto nepamatyt. Tik į dienos pabaigą akys pradeda apsiprasti prie supančios žalumos margumyno ir išskirti vieną kitą rodomą papūgą ar erelį.
Po keleto valandų kelionės sukam į dar vieną vagą. Tai Kumacebo upė. Atvykstam į savo pirmąją nakvynės vietą. Lodžiją, kurią turi Walterio draugas. Pasitinka pats šeimininkas. Toks Vietnamo karo veteranas (na, žinoma, ne amerikonų prototipo, o tos kitos pusės). Mum pristatoma lodžija – keturi įkasti rastai, keletą metrų pakeltos grindys ir palmių lapų stogas. Sienos? O kam sienos? Tarp atraminių namo baslių įrengiami mūsų kambariai – kabinami 4 hamakai. Šviečia saulutė, patiekiamos sultys, šalimais auga bananų giraitė, garsų gausybė kokių ausis negirdėjus, Walteris parodo šalimais slampinėjančią iguaną, atneša tarantulą. Gyvenimas kaip iš filmo. Išsitraukiam romą ir jau pradedam galvoti, kad džiunglės tai rojaus kampelis ir veik užmirštam savo prašymą dar būnant Lietuvoje – parodykit mum TIKRAS džiungles! Poilsio ir atsipalaidavimo laikas trunka ne per ilgiausiai. Vakarėjant Walteris praneša, kad laikas būtų susipažinti su kaimanais (kaimanas tai krokodilas tik mažesnis, auga iki 4-5 metrų regis). Na susipažinti tai susipažinti, bet nerimą kelia tai, kad mus sulaipina į iš medžio skaptuotą kanoją (tą, kurios kraštai susėdus susilygina su vandens paviršiumi). Įsilipu, pasiruošiu fotiką, įsitveriu į kraštus. Uf, dabar mane vežkit. Bet į rankas kažkodėl man ir Ričardui įbruka irklus. Paimu nes galvoju, kad čia tik šiaip. Laikinai palaikyt duoda. Duoda ir pamiršta atsiimti. Tenka mosikuot. Oi, kad jūs žinotumėt kaip drąsu daryti pirmuosius yrius kai ir taip regis nuo kiekvieno krustelėjimo valtis apsivers aukštielninka. Na nieko, judam pirmyn. Pakeliui papūgos, ereliai ir tik žurnaluose matyti vaizdai. Gražu. Vėl tampa ramiau. Ir vėl neilgam. Sukam iš pagrindinės vagos gilyn į džiungles. Pasirodo kaimanų žiūrėti reikia į džiunglių ežerą plaukt. Tikrąją ta žodžio prasme su visa valtimi braunamės per džiungles. Walteris irkluoja ir kapoja kelią, mes su Ričardu irgi irkluojam. O Aidai vis kažkodėl atrodo, kad aš simuliuoju, nors pačios visas darbas tėra dairytis, rūpintis, kad ant galvos kokia gyvatė neužkristų, na ir dar neišdribti iš valties. Pasiekiam pasakiško grožio proskyną/ežerą. Jo kraštai apaugę krūmynais, kuriuose ir tūno kaimanai. Tik išlenda jie jau sutemus. Taigi, laukiam tamsos sukdami ratus po ežeriuką ir fotkinam dangų, medžius, gėles – viską. Tą garsą, vaizdą ir kvapą reik patirt, jis neaprašomas. Sutemus Walteris tyliai iriasi krūmų link palei vandens paviršių šviesdamas žibintu – ieškom spindinčių akių. Nėr lengva. Ryškiai šviečia mėnulis, o padarai gudrūs – į šviesą nelenda. Nors Walteris sako, kad tai mes juos galim išgąsdinti, man vis tiek neramu – o jei ims ir puls valtį, tai krachas iš karto! Pagaliau Walteris kažką pastebi ir įnirtingai džiūgaudamas rodo mum į tamsą. Matot akis? Nematom. Nes ieškom akių tarp kurių tarpas mažiausiai 30 cm būtų. Lėtai priplaukiam ir tik capt! Walteris ištraukia jauną kaimaniuką. Nėr ką sakyt – tikras amazonių kaimano vaikis. Ne iš zoologijos sodo, o iš laisvės. Didesnės versijos pagauti taip ir nepavyko. Gal tai ir net nebuvo būtina... Nutarus, kad krokodilų vaikymasis negali trukti amžinai sukamės grįžti atgal. Vienintelė mum rodanti kelią šviesa tai mėnulis. Toji šviesa pasibaigia iš kart, kai tik pasiekiame tankmę, ten ir dieną saulės spindulio neišvysi. Walteris kažkaip stebuklingai orientuojasi ir jau po gero pusvalandžio kinkų virpinimo ir irklavimo atsiduriam savo lodžijoj. Ye! Juk mes galim kai reikia!
Lodžija romantiškai apdėliota žvakėmis kurias, visai ne romantiškai, supa nesuskaičiuojama galybė uodų. O juk dar iki šiol nuoširdžiai tikiu, kad galima išvengti daugybinių sukandimų. Tai greitai lendam į savo kambarius – tinklais nuo uodų aptrauktus hamakus. Čia pat išryškėja eilė konstrukcinių trūkumų. Vos ta tinklą prilietus į priliestąją vietą susminga šimtai uodžių adatų. Susminga kam kur. Man į kelį, Taniai į užpakalį. Ryte bandau skaičiuoti uodų įkandimų skaičių 10 cm2 plote. Pasiekiu 124 ir metu, nes susipainioju. Be visa kita ko dar ir Walteris toliau stengiasi, kad mes pajustume tikrų džiunglių jausmą. Pasakęs, kad rytdienai reikia didesnės kanojos, nes kelias tolimas, su visais savo palydovais išbirbia į tamsą. Liekam tik mes ir džiunglės. Aida perima mano, kaip vyriausio panikuotojo, pareigas ir pradeda kurti planus ką darysim jei jie mus čia metė. Jokio realaus plano neišgvildenam. Taip ramiai nusiteikę ir sumingam.
Dvylikta diena – kovo 25 – sekmadienis
Sekmadienį švęsk. Iš ryto maitinamės pateiktais pusryčiais, pakuojamės į naująją valtį ir traukiam gilyn Yarapos upeliu (apytiksliai Nėries pločio). Dabar jau tikrai į tikrąsias džiungles. Prieš tai dar kartą perkratomi mūsų daiktai ir tolyn patraukiam jau turėdami tik vieną kuprinę keturiem. Kas galėtų pagalvot kiek mažai tam žmogui reikia. Šiandien mūsų kelias aukštyn upe. Mus lydi Walteris, valtininkas ir tų tikrųjų džiunglių žinovas, gyvenantis jose regis jau apie 15 metų, taigi keliaujam septyniese. Vos išplaukus dviejų atšakų santakoje pasirodo delfinai, o visos dienos kelias eina upe apsupta neįžengiama tankyne kur knibždėte knibžda paukščiais, nematyto dydžio ir spalvų drugeliais, beždžionėmis ir kitokiais gyviais. Plius plaukiant nepuola jokie gyviai. Walteris nesustodamas vardina įvairiausius zoologinius ir biologinius pavadinimus, kurie mum nieko nesako, bet vis tiek smagu. Plaukti reikia toliau nei įsivaizdavom, todėl ramiai nusnaudžiam, pasimušam, kramsnojam Walterio tiekiamus sintetinius sausainukus. Vakarop pasiekiam stovyklavietę. Tokią proskyną kurią Walteris įsirengęs, kad galėtų kažkur atsigabenti turistų. Šį kartą nėra jokio statinio. Mečečių pagalba atkovoję 8 medžius valtininkas ir džiunglių žinovas įrengia mūsų kambarius. Šį kartą gyvensime tolėliau vienas nuo kito. Taip sakant „vienutėse“. Įgiję patirties siūlų pagalba išsitampom tinklus nuo uodų taip, kad kuo mažiau liktų šansų prie jų prisiliesti naktį. Kol verdamas valgis einam žvejoti. Žvejyba vyksta pagalio, valo ir surūdijusio kablio pagalba. Jaukas – mėsa. Vos užmetus vandenyje užverda mūšis dėl jauko. Puola visos: ir „dekoratyvinės“ ir piranijos. Man pirmam užkimba „dekoratyvinis" žuveliokas, iš kart iš paskos Ričardas nukauna tikrų tikriausią piraniją. Žvejybos ypatumas tas, kad jei Lietuvoje žvejybos metu reikia laikytis tylos, tai džiunglėse prieš užmetant, reikia tuo pačiu meškerės kotu padaužyti į vandenį, kad sukeltų skęstančios aukos blaškymosi įspūdį.
Pietum kepti bananai, ryžiai ir nepažystamos kilmės žuvis. Jau pradėjus imti nerimui tipo „o tai ką mes dabar veiksim?“, skelbiama, kad už keleto valandų mūsų laukia naktinis pasivaikščiojimas po džiungles ieškant gyvačių. Ot ačiū. O kol kas nėra net menkiausio vėjo pustelėjimo, mus supa 30 metrų aukščio medžių siena, oro drėgmė tikriausiai siekia 198 procentus, nes kiekvieno judesio pasekmė – kibiras prakaito. Na mes gi dar apsirengę nuo galvos iki kojų, su botais – saugomės pavojų. Jie tai šmirinėja basi ir trumparankoviai. Lipti praustis į knibždėte knibždančią piranijomis Amazonę nepaisant visų gido patikinimų, kad nieko blogo nenutiks, gal tik truputį įkąs, nedrįstam. Džiunglės naktį. Ar teko vaikystėje eiti į siaubo kambarį? Žinai, kad nieko blogo nenutiks, bet faktiškai tai uuuu kaip baisu. Toks pasivaikščiojimas rąstais, brastomis ir kemsynais. Gyvačių neaptinkam, nes keliam tokį triukšmą, jog gyvatė turėtų būti kurčia, kad liktų laukt kol ant jos užsikars banda gringų. Užtat aptinkam užmigusį paukštį, krūvą visokių vabzdžių ir bleiro raganom nenusileidžiančią aplinką.
Parsikapstom namo. Esant uodų apsąlygojimui tulikas rimtesniam reikalui tai - patys suprantat. Einam gult. Persirengiu sausus drabužius, bet kol hamake išdaužau iš paskos įsibrovusius uodus ir vėl guliu visas šlapias. Good. Tolumoj loja drevinė varlė (lyg už kampo būtų Lietuviško kaimo sodyba), kitų garsų neskiriu. Apima tikro saugumo jausmas. Užmiegu kaip pūkiniuose pataluose.
Trylikta diena – kovo 26 – pirmadienis
Budinamės. Pusryčiai. Šiandien numatoma pažintinė kelionė pėsčiomis į džiunglių gilumą. Moksliškai turistiniais terminais tariant toks mini radialinis žygis. Susėdam į valtį ir tyliai, besidairydami beždžionių, išplaukiam į tašką iš kurio pradėsim kelionę atgal į savo stovyklėlę.
Žengiam gilyn. Atsargiai. Ramiai, skambčiojant mečetei, judam pirmyn. Pakeliui sutinkam lazdinį (pagalinį) vabzdį, žiogą-lapą, krūvas termitų lizdų (kuriuos džiungliečiai naudoja kaip mes tepalus nuo uodų – uždedi ranką ant praardyto lizdo, 2 minutės baimės, rankos aplipusios skruzdėmis ir keletas sekundžių jom sutrint ir dar kiek ramesnio laiko išsiterliot gautu tepalu), kaimanų medį (kurį tie patys vietiniai naudoja ir “namų grindim” ir kalėdiniai eglutei bei tarkai pasigaminti), lianas, skirtas vaistam nuo maliarijos ruošti, sakų medį kanojom užtepti, medį kanojom gaminti, augalą stogui dengti, beždžionių maisto medį duodantį kramtomos gumos pavidalo vaisius (kurių ragauja visi, išskyrus Tanią, ji “nebijo, ji tiesiog nenori”) bei medžių šaknis, kuriose tūno gėlas ir tikrai skanus vanduo (ištrauki tokią iš po žemių, užsiverti ir geri taip trokštamą vandenuką). Ties vandenį talpinančiomis šaknimis kyla vietinės reikšmės konfliktas – aš bandau pagelbėti Taniai laikydamas ta pagalį virš jos burnos, kiek susvyruoju ir vos neiškalu jai dantų, už ką gaunu lupt, esu apšaukiamas ir apkaltinamas tėvynės išdavimu. Visą kelią keliaujam per tekančius upelius, braunamės per brūzgynus, “tyliai” vejamės beždžionių būrius. Kitaip tariant – žaidžiam laukinius. Sustojam pietų. Jau matyti pasiimto vandens atsargų grėsminga pabaiga, prakaitas žliaugia geriau nei pirtyje, o kelio nueita dar tik pusė. Troškina žiauriai. Kai troškina kalnuose tai nors sniego gali užvalgyti (nors tai griežtai nepatariama), bet ką daryti džiunglėse? Prasideda išgyvenimo pamokos be vandens. Esam nusigrūdę galas žino kur. Pats tikrai nepareičiau nei už ką. Ir kaip gali pareit? Šitoj tankynėj kur vos gali įžiūrėti virš galvos kabančią saulę? Gidas pasakoja istoriją kaip prieš keletą metų vienas olandas sustojus užkąsti (taip kaip dabar mes) nutarė pasižvalgyti aplink kol kiti sėdės. Tik netyčia jį rado po 15 dienų! Visą tokį be rūbų ir be plionkės lakstantį palei upelį… Laikas pamažu judėti stovyklos link. Man iki šiol neaišku kaip džiunglėse, kur nėra jokio takelio, jokio aiškaus orientyro, neturint gps’o ir nuėjus nuo stovyklos gerus 10 km galima pataikyti atgal į 15-20 metrų pločio proskyną prie upės. Gidas ramina – laiko turim. Jei nespėtume grįžti iki saulė nusileis, įsikursim prie tokio medžio didelėmis šaknimis, pernakvosim, grįšim ryte, nes saulei nusileidus šiukštu negalima keliaut – gali nuvaryt į kitą pusę. O ta kita pusė tai tūkstančiai kilometrų miško kur vandens galima gaut tik kapojant šaknis, o maistas tai beždžionių kramtoškės! O taip! Ačiū! Nuoširdžiai norėtųsi parsirasti dar saulei nenusileidus. Mūsų ištikimoji palyda visai nepanikuoja. Tas gerai, bet jie lygiai taip pat nepanikuotų jei ir tektų tame miške ant žemės ir naktį praleisti. Svarbiausia tas lotynų TRANQUILO. Na, man to dar mokytis ir mokytis. Grįžtant Tania užsirioglina ant palmės spyglio. O taip, palmės turi spyglius. Ir dar tokius kurie duria kiaurai botus. Dar visu greičiu bėgam nuo bičių žudikių. Jau beveik netenku vilties,kai išeinam į vakar dienos naktinio pasivaikščiojimo takelį. Mes namie.
Stovykloje vienu kartu išpliumpiu keletą litrų vandens, užvalgom pietus. Kibirais pasisemiam vandens iš upės ir nusiprausiam. Koks gėris yra atsigerti paprasto vandens ir tiesiog nusiprausti!!! Vakare ir vėl ta pati istorija su uodų išdaužymu savo “kambaryje” ir vėl išpilant prakaitui. Vietinės reikšmės “pereklichka” pasidalinat užmuštų uodų statistika bei nupasakojimu kas ką savo kambaryje veikia. Pavyzdžiui aš vėdinu visus savo kūno užkaborius. Esam apsupti žvakių šviesos ir džiunglių garsų. Kaip iš Jurgos dainos: “supranti, kad visa ką matai ir jauti, vyksta tik vieną kartą ir tik tau”. Labanakt.
Keturiolikta diena – kovo 27 – antradienis
Lipam lauk iš hamakų. Šiandien kelionė atgalios į pirmąją stovyklą. Pakeliui planas aplankyti gido draugus gyvenančius kažkur pusiaukelėje ir užvežti jiem maisto atsargų iš “miesto”. Išplaukiam. Viskas pagal planą. Dairomės taip lyg džiunglės jau būtų tapusios savo miškeliu Lazdynuose. Nieks nebaisu, viskas gerai.
Skersai upės guli toks gero metro skersmens medis. Plaukiant pirmyn jo čia nebuvo. Tai keleto paskutinių dienų įvykis. Valtis didelė, perkelt nėra šansų. Pratemti krantu taip pat, nes nėra kranto. Kitos išeities nėr – reik kapot. Dar vienas įrodymas, kad paso džiunglėse gal; gali ir neturėt, bet be mečetės ir kirvio tikrai neišgyvensi. Visa mūsų palyda sulipusi ant medžio krapšto galvas. Medis storas, kirvis vienas, strategija neaiški. Taktikos taip pat nėr. Ričardas jau beveik eina patart ką reikia daryt, kai sumastoma kirsti. Kitaip tariant – shozh tut dumat, prygat nado. Gringiukai paliekami sėdėti valtyje. Vyriokai kerta iš peties ir pasikeisdami. Skiedros lekia po keletą metrų į šonus. Ričardas irgi norėtų pakapot, bet atsakomybė bais didelė. Mojuoti vieninteliu kirviu virš vandens. O jei paskandinsi? Va tada mes čia dar savaitei. Nutariam duotu momentu nesikišti. Bet Ričardui neramu. Neišeina sėdėt tiek laiko vienoj vietoj. Todėl išeina pasižvalgyti po džiungles. Išeina ilgam. Aidai panika. Ta proga Aida su Tania rūko, aš stebiu kertamą medį. Gidas ramina Aidą, gi girdės kirčių garsą ir pareis, nereik pergyvent. Bet neramu jau ir man su Tania. Panika toks daiktas kuris užkrečiamas. Ir dažniausiai visai bereikalingas kaip ir šį kartą. Po geros valandėles pasirodo pasivaikščiojęs Ričardas. Vietinis konfliktas stovykloje ir vėl laukiam kol bus perkirstas medis. Po poros valandų darbų medį perkerta, bet situacija nesmarkiai pagerėja. Mat pastarasis tik nežymiai palinksta žemyn ir to nepakanka kad valtis galėtų perplaukti. Trumpas pasitarimas ir nutariama, kad reikia ant to perkirsto medžio pašokinėt idant jį labiau gramzdintume. Pastriksi tik mūsų gidai, paskui pastriksim visi kartu. Šioks toks rezultatas yra. Dar vienas trumpas pasitarimas. Imsim taranu. Visas ekipažas susikrausto ant medžio, o valtininkas įsibėgėjęs šturmuoja medį. Valtis užlekia iki pusės ir sustoja. Aš lipu į valties priekį, kad ją persvert. Valtis pradeda svirti, tuo pat metu į ją šoka Ričardas. Mes abu tai kai kokie 4 vietiniai, todėl valtis staiga pervirsta per medį už vieną išmesdama lauk mūsų džiunglių vadovą vandenin. Mes sėkmingai persikraustėm. Visi nuostoliai – kiaurai šlapias vienas ekipažo narys, bet tai ne bėda. Ričardas užsispyrusiai netiki, kad tai jo nuopelnas.
Po kelių valandų ramaus plaukimo sukam į dar vieną atsišakojimą ir atsiduriam džiunglių medžiotojų sodyboje. Sodyba tai maždaug mūsų lodžija, tik iš dviejų dalių. Virtuvės ir gyvenamosios. Virtuvės dalyje saugoma sūdyta mėsa ir rusena laužas. Ten pat pririšta ir džiunglėse sugauta mažytė beždžionėlė. Prekyba gyvais žvėrimis ten vis dar yra ne mažas pragyvenimo šaltinis. Pietų gaunam makaronų su mėsa gyvūno, kurio pavadinimo taip ir nesupratau, bet iš jo išklotinės (žiūrėti nuotraukas) labai panašu į gigantišką džiunglių žiurkę. Fotografuojamės ir keliaujam atgal. Pakeliui dar žvejojam piranijas (anot Viengungių tai tokie Amazonės karosai). Į savo pirmąją lodžiją parsirandam jau sutemus, bet čia viskas kaip namie, jokių baimių, viskas ramu, gražu ir gera. Keliaujam į savo kambarius.
Penkiolikta diena – kovo 28 – trečiadienis
Rytinis “turgus” ir kelionė namo. Laukiam kol paskirtą valandą suplauks vietiniai ir parodys mum savo gėrybes. Idant sudaryti vienodas konkurencijos sąlygas, anksčiau atskubėjusiem savo prekių rodyti, mum šeimininkas neleidžia jų apžiūrėti. tad tuo tarpu kemšame pusryčius ir tyrinėjam ūkį. Kuriame auga bananai, mangai, augalas vardu maždaug "Ayahuasca", kurį šamanai naudoja transą pasiekt (nuo 8 metų augalo lupa žievę ir verda ją 10 valandų), pipirai, bulvės ir kitokios mum nematytos, bet naudingos gėrybės. Man vis dar nuostabą kelia bananas. Ta žolė, ant kurios auga bananai, išdygsta ir pradeda nokinti vaisius per 9 mėnesius, patys bananai sunoksta dar po 90 dienų.
Atsidarius turgui iš mandagumo įgyjam keletą džiunglinių puodelių (gamintų iš vaisiaus kietu kevalu), sodinamės į savo gelda ir vėl, rizikuodami suvaidinti povandeninio laivo spektaklį, patraukiam Nautos link. Pakeliui mus turi perimti didesnis laivas, tas kuris pirmąją dieną mus čia ir atgabeno.
Persėdimas vyksta ant didžiosios Amazonės kranto įsikūrusiame žvejų kaimelyje, kuris pasak liudininkų yra labai turtingas – turi dyzelinį generatorių, todėl kartais atsiranda elektra, o reiškia - ir televizorius. Be to kaimas turi futbolo stadioną, netgi su užuominomis į medines tribūnas! Kadangi elektra yra skirta tik telikui žiūrėti, tai sugautos žuvies šaldymas vyksta iš Nautos atsigabentų didžiulių ledo luitų ir pjuvenų pagalba. O pati žvejyba ne tokia kaip galima įsivaizduoti – žvejai išsirengia į kelias ar keliolika dienų trunkančias ekspedicijas džiunglių gilumoj, o parsiradę laimikį realizuoja Nautos ar Iquitos turguje.
Kol mes pramogavome džiunglėse, didžiąją upę pasiekė kasmetinio potvynio pirmoji banga ir šiandien srovė jau visai ne tokia rami. Upe plaukia viskas: rąstai, lapai, šakos, vaisiai, viskas ką vanduo gali pakelti ir nešti tolyn. Smagu tai, kad žmogaus darbo šiukšlių veik nematyti. Jau pažįstamu autobusu parsigaunam į Nautą. Ir ši atrodo jau visai nebaisi, ar bent jau tikrai nebe tokia šokiruojanti. Pas vietinius įsigyju jaguaro dantį (na taip taip, gamtos mylėtojo požiūriu tai nusikaltimas, bet aš nuoširdžiai tikiu, kad dėl to danties to jaguaro tikrai niekas nešaudytų).
Kelionei atgalios į Iquitos taksi negaunam, tad pakuojamės į autobusą su vietiniais. 100 km važiuojam gal 2,5 valandos, bet laikas neprailgsta. Apima labai džiugi nuotaika, iš dalies gal ir dėl to, kad taip taip taip, mes viską galim. Džiunglės pavyko! Autobusas pakeliui surenka ir vaikus grįžtančius iš mokyklos ir prekeivius medžio anglimi, kurie su visa savo produkcija keliauja į Iquitos anglies turgų. Sukrauna tas anglis ant autobuso stogo ir vos tik šiam pajudėjus vidun šliūkšteli debesis juodulių. Mum tai nieko, mes ir taip purvini, o va keletas vietiniu baltais marškinukais kur tai išsiruošę. Bet nieks nešaukia, nieks nerėkia, visi šypsosi, taip jau gavosi ir nieko nebepadarysi. Tranquilo. Ko čia šūkaut dėl anglies debesėlio!
Grįžus pats Iquitos atrodo taip kaip iš Vilniaus staiga papuolus į kokį Londoną. Skubiai tempiu savo rūbus į vietinę skalbyklą ir vakare jau būsiu visiškai švarus. Tania iš kuprinės ir kameros dėklo iškrato po džiunglinį tarakoną, dar vieną, tokį gražų, raudoną, iškrato iš kelnių vidury gatvės.
Vakare numatyta ekskursija po Iquitos. Privalom pamatyti džiunglių Veneciją. Tokį rajoną, kuris dėl sausos žemės trūkumo, dėl nuolatinių teroristų grobimų susiformavo žmonėms keliantis gyventi į Iquitos. Dalis namų yra mūriniai, o prasidėjus potvyniui visi to namo gyventojai tiesiog išsikrausto gyventi į antrą aukštą, kita namų dalis pastatyta ant medinių polių ar ant medinių pontonų. Kadangi mieste nėra kanalizacijos, kvapas tose užliejamose gatvelėse tikrai nenuteikiantis gurmaniškai. Walteris paima gondolą ir išplaukiam pasižvalgyti. Tikrai varginga, bet šviečiant auksinei pavakario saulutei, tolumoje krykštaujant besimaudantiem vaikam, viskas atrodo netgi kažkaip idiliška. Kita ekskursijos dalis – turgus. Parduoda jame viską nuo batų, papūgų, beždžionių, gyvatės odos diržų iki stebuklingų žolelių nuo visų ligų. Kvapas nepakeliamas. Rašau jį į bjauriausių kvapų 5-tuką po celiuliozės fabrikų, Vilniaus nuotekų valymo įrenginių dumblo, Mėzdros sąvartyno smarvės ir supuvusio kiaušinio kvapo. Užtat, maždaug už kokius 2 litus, nusiperku visą ritinį samakrutkių ir Walteris įsiūlo paragauti ant iešmelio keptų kirminų. Nu. Ką aš galiu pasakyt. Maždaug taip ir įsivaizdavau kirminą. Toks glitus, minkštas ir tokio baltymų skonio, kuris išlieka ilgaiiiiiiiii. Net visagalė cocacola negelbsti.
Vakarienei geriam bealkoholinę chichą, kapojam vištieną su ryžiais, o likusią dalį praleidžiam kaboke ale Irish pub. Gurkšnojam alutį, rūkom samakrutkes. Tegyvuoja selva, nuotykiai. Gyventi gera. Ryt prasideda kultūrinė kelionės dalis, skrendam į Cusco.
TO BE CONTINUED...
Žemiau mano, o tyliai tikėčiausi, kad galbūt net mūsų visų ten buvusių, įspūdžiai iš pasiblaškymo po Amazonės džiungles. Priešistorei pasiskaityti žiūrėkit ankstesnius blogo įrašus, pasakojimą palydinčias nuotraukas rasite užsilipę ant paveiksliuko ir smagaus jum pasiskaitymo!
Vienuolikta diena – kovo 24 – šeštadienis
Bandom keltis. Visą naktį kažkur netoliese džiunglių rimtu mušė būgnas. Transas neišvengiamas. Walteris turi atvykti mūsų pasiimti 7 ryte. Organizuojamės pusryčius. Tania su Aida viešbučio kiemelyje verda kavą, Ričardas čia pat prie viešbučio įėjimo įgyja tokių keistų pyragėlių. Kažkokių regis gamintų iš virtų bulvių, bet taip prifarširuoti svogūnų, kad aš ragauti nesiimu. Kaip žinia svogūnas, tai augalas kurį žmonija kažkodėl valgo, nors tai visai nepriimtina jųjų organizmui. Tik jogai tai supranta. Svogūnai čakras uždaro!!!! Bet aš juk čia apie džiungles pradėjau… Taigi. Idant valgyti nelabai yra ką, keliauju į artimiausią parduotuvę pirkti vandens. Juk neimsi džiunglėse iš bile kur gerti - reik savo turėt! Smegenys atostogauja. Ir viso to įrodymas, kad 5 dienų kelionei į civilizacijos pakraštį to 1 litro vandens kurį nusiperku 4 žmonėm tikrai niekaip niekaip neužteks. Kaip parodys patirtis ir kibiro žmogui nebūtų užtekę. Tačiau dabar man tai nerūpi. Aš jau turiu vandens kelionei. Norint patekt į parduotuvę tenka persikelti per gatvę pilną zujančių triračių motorinių tuktukų. Smagiausia žiūrėti kaip jie visi startuoja užsidegus žaliajam šviesoforo signalui.
Walteris vėluoja. Sėdim susisukę iš nepasitikėjimo kuris ir vėl pradeda augti. Nilo kalnuose niekada nevėluodavo!!!! Vėluoja 10 min, o nepasitenkinimo sukeliam kaip būtų valandą vėlavęs. Fe, vis tik šlykštūs tie turistai iš turtingojo pasaulio…
Prieš išvykstant dar kartą perkratomi daiktai ir po šios operacijos mes keturi, o viskas telpa į dvi kuprines. Tuo pačiu pasilieka pasai, bilietai, pinigai ir kitos vertybės. Ir iš kur gi tiek tikėjimo žmonėmis? Racionaliai galvojant – nuo pasaulio atkirstas miestas, visiškai svetimi, nesuprantama kalba šnekantys žmonės. Tik idiotas galėtų “saugiai” paprastučiame viešbutuke palikti visas savo sąsajas su prieš tai jį siejusiu pasauliu ir iškeliauti į 5 dienų nežinią. Kita vertus, anot Walterio paso bush masteriui (tokiai labai piktai gyvatei) neparodysi, o va pamesti, paskandinti ar kitaip prarasti turėsim visus šansus. Išvadoje išdidžiai nutraukiam savo ryšius su civilizuoti pasauliu ir atiduodam save į faktiškai pirmojo sutiktojo rankas. Na, gal ne taip dramatiškai, bet jausmas panašus.
Ir vėl sėdam į nacionalinį automobilį. Baltą. Toyotą. Šiuo požiūrių važiuojam kaip karaliai, nes kita alternatyva būtų su anglimis, bananais ir tuntu vietinių kratytis autobusu, arba rizikuoti netekti klausos padargų zvimbiant triračiu tuktuku.
Važiuojam veik nauju keliuku iš Iquitos ir Nautą. Ten mum ir reikia. Dar prieš keletą metų šį procesą būtų tekę vykdyti laivu ir truktų tai visą dieną. Nutiesė jį, šį keliuką, per vargus, per džiungles, per kaimus, per siaurą ir per vingiuotą. Mūsų “limo” vairuotojas matęs jau ne vieną Peru diktatorių, gumos ar narko magnatą, tad automobilio vairavimas jam atstoja neįdomių žinių veizėjimą per tėliką kurių metu galima ir snūstelėti. Greitis 110 km/h, važiuojam priešinga kelio puse. Kita puse tiesiog todėl, kad “o kodėl nevažiuoti jei ji laisva?”. Vairuotojas turi 6 jausmą ir prie staigesnių posūkių nubunda. Na vieną kartą jį pažadina Ričardas. Walteris pasakoja apie šamanus. Jie būna geri ir blogi. Geri yra gerai ir jis jais tikįs. Pats savo akimis matęs kaip anas pabūręs virš paliegusio žmogelio ir tas varlę išspjovęs! Taip gerasis šamanas tam žmogėnui gyvybę išgelbėjęs…
Pasakoja, tai reik tikėt. Nėr kito pasirinkimo.
Atvykstam į Nautą. Čia dvi susijungiančios upės pradeda oficialiai vadintis Amazone. Dabar stovim ant upės Maranjon kranto. Kitas "upelis" vadinasi Ukajali. Aš jau maniau, kad Iquitos yra pasaulio kraštas. Klydau. Yra kraščiau. Nauta tai tokia džiunglių “Maxima”. Suplaukia čia žmogeliai iš aplinkinių (1-9 dienų kelio atstumu) buveinių ir keičiasi. Taip būtent – keičiasi - kas bananus į žuvį, kas žuvį į bulves, kas bulves į cocacolą. Laukiam savo laivelio kuris mus plukdys į paskirties vietą. O kol laukiam turim laiko pažioplinėti. Gal net tiksliau būtų sakyti, kol mes laukiam į mus turi laiko pažioplinėti vietiniai. Gerai, kad tuo tarpu dar atbilda kokia tai filmavimo grupė ale “discovery”. Bet jie kažkaip greičiau susipokuoja ir dingsta. Mes laukiam toliau, o laukdami nieko neperkam iš vaikų zujančių aplink su kažkokiais džiungliniai skanėstais prie kurių kažkodėl ne taip jau drąsu net prisiliesti. Susirandam ramesnę vietelę ir imam stebėti Amazonę. Tai ji! Tiek filmų matyta, tiek istorijų girdėta, tiek mokykloje šaibų gauta nemokant paaiškinti koks jos ilgis ir per kur ji teka. Ir štai mes prie žemės plaučių maitintojos. Pirštą kišti vandenin baisoka nes vaizduotė piešia ilgadančius krokodilus tik ir tykančius tūlo žioplinėjančio lietuvio. O vietiniai burzgia aplink. Kas su kanoja, kas su valtim, kas su plaustu ant kurio visas namas, kas šiaip ant rasto. Man kažkaip silpnoka darosi kai matau jų savadarbes kanojas į kurias jų sulipa tiek, kad kanojos kraštai susilygina su vandens linija. Kažkaip giliai viduje viliuosi, kad TURISTŲ gi į tokią tai tikrai nesodins!
Pagaliau atsiranda mūsų valtininkas, sukrauna mantą ir išplaukiam. Savo poreikiam turim visą “autobusą” – tokį stogu dengtą iš lentų kaltą laivelį kuris šiaip kursuoja tarp artimiausių kaimų ir kuriuo paprastai vyksta koks tuzinas vietinių su savo manta. Kiek nutolus nuo Nautos civilizacija pradeda nykti “ant akių”. Nei namų, nei žmonių krantuose. Iš pradžių dar matyti dirbamų laukų bet ir tie dingsta. O už artimiausio posūkio iš didžiosios upės išsukam į kaip man atrodo kažkokį upeliuką. Shortcut’as – paaiškina Walteris, taip galutinai sugriaudamas mano suvokimą apie Amazonės mastus. Juk mūsų supratimu upė turi aiškiai apibrėžtus krantus ir visiškai paprasta nustatyti kur čia upė, o kur jau nebe. Amazonė gal ir turi tokius kraštus, bet juos pamatyti man pasirodė per sudėtinga. Neįsivaizduojami plotai yra užliejami jos nešamo vandens ir tie vadinami “shortcut’ai” tai tiesiog praplaukiami takai leidžiantys nukirsti pagrindinės upės vingius. Kas supratot ką čia norėjau pasakyt – rašykit mailą, gausit prizą, nes man ir pačiam nebeaišku kaip čia paaiškinau. Žodžiu, Walteris pradeda mus pažindinti su laukine gamta. Ten paukštis toks, o ten toks, ten augalas toks, o ten toks. O va tokiuose krūmuose kaimanai gyvena. Augalus dar matom, bet paukščiai tai matomi vien tik jam. Jis taip įnirtingai juos rodo, kad galų gale pradedu linksėti matąs jau vien dėl to, kad kažkaip nepadoru iš 10 karto nepamatyt. Tik į dienos pabaigą akys pradeda apsiprasti prie supančios žalumos margumyno ir išskirti vieną kitą rodomą papūgą ar erelį.
Po keleto valandų kelionės sukam į dar vieną vagą. Tai Kumacebo upė. Atvykstam į savo pirmąją nakvynės vietą. Lodžiją, kurią turi Walterio draugas. Pasitinka pats šeimininkas. Toks Vietnamo karo veteranas (na, žinoma, ne amerikonų prototipo, o tos kitos pusės). Mum pristatoma lodžija – keturi įkasti rastai, keletą metrų pakeltos grindys ir palmių lapų stogas. Sienos? O kam sienos? Tarp atraminių namo baslių įrengiami mūsų kambariai – kabinami 4 hamakai. Šviečia saulutė, patiekiamos sultys, šalimais auga bananų giraitė, garsų gausybė kokių ausis negirdėjus, Walteris parodo šalimais slampinėjančią iguaną, atneša tarantulą. Gyvenimas kaip iš filmo. Išsitraukiam romą ir jau pradedam galvoti, kad džiunglės tai rojaus kampelis ir veik užmirštam savo prašymą dar būnant Lietuvoje – parodykit mum TIKRAS džiungles! Poilsio ir atsipalaidavimo laikas trunka ne per ilgiausiai. Vakarėjant Walteris praneša, kad laikas būtų susipažinti su kaimanais (kaimanas tai krokodilas tik mažesnis, auga iki 4-5 metrų regis). Na susipažinti tai susipažinti, bet nerimą kelia tai, kad mus sulaipina į iš medžio skaptuotą kanoją (tą, kurios kraštai susėdus susilygina su vandens paviršiumi). Įsilipu, pasiruošiu fotiką, įsitveriu į kraštus. Uf, dabar mane vežkit. Bet į rankas kažkodėl man ir Ričardui įbruka irklus. Paimu nes galvoju, kad čia tik šiaip. Laikinai palaikyt duoda. Duoda ir pamiršta atsiimti. Tenka mosikuot. Oi, kad jūs žinotumėt kaip drąsu daryti pirmuosius yrius kai ir taip regis nuo kiekvieno krustelėjimo valtis apsivers aukštielninka. Na nieko, judam pirmyn. Pakeliui papūgos, ereliai ir tik žurnaluose matyti vaizdai. Gražu. Vėl tampa ramiau. Ir vėl neilgam. Sukam iš pagrindinės vagos gilyn į džiungles. Pasirodo kaimanų žiūrėti reikia į džiunglių ežerą plaukt. Tikrąją ta žodžio prasme su visa valtimi braunamės per džiungles. Walteris irkluoja ir kapoja kelią, mes su Ričardu irgi irkluojam. O Aidai vis kažkodėl atrodo, kad aš simuliuoju, nors pačios visas darbas tėra dairytis, rūpintis, kad ant galvos kokia gyvatė neužkristų, na ir dar neišdribti iš valties. Pasiekiam pasakiško grožio proskyną/ežerą. Jo kraštai apaugę krūmynais, kuriuose ir tūno kaimanai. Tik išlenda jie jau sutemus. Taigi, laukiam tamsos sukdami ratus po ežeriuką ir fotkinam dangų, medžius, gėles – viską. Tą garsą, vaizdą ir kvapą reik patirt, jis neaprašomas. Sutemus Walteris tyliai iriasi krūmų link palei vandens paviršių šviesdamas žibintu – ieškom spindinčių akių. Nėr lengva. Ryškiai šviečia mėnulis, o padarai gudrūs – į šviesą nelenda. Nors Walteris sako, kad tai mes juos galim išgąsdinti, man vis tiek neramu – o jei ims ir puls valtį, tai krachas iš karto! Pagaliau Walteris kažką pastebi ir įnirtingai džiūgaudamas rodo mum į tamsą. Matot akis? Nematom. Nes ieškom akių tarp kurių tarpas mažiausiai 30 cm būtų. Lėtai priplaukiam ir tik capt! Walteris ištraukia jauną kaimaniuką. Nėr ką sakyt – tikras amazonių kaimano vaikis. Ne iš zoologijos sodo, o iš laisvės. Didesnės versijos pagauti taip ir nepavyko. Gal tai ir net nebuvo būtina... Nutarus, kad krokodilų vaikymasis negali trukti amžinai sukamės grįžti atgal. Vienintelė mum rodanti kelią šviesa tai mėnulis. Toji šviesa pasibaigia iš kart, kai tik pasiekiame tankmę, ten ir dieną saulės spindulio neišvysi. Walteris kažkaip stebuklingai orientuojasi ir jau po gero pusvalandžio kinkų virpinimo ir irklavimo atsiduriam savo lodžijoj. Ye! Juk mes galim kai reikia!
Lodžija romantiškai apdėliota žvakėmis kurias, visai ne romantiškai, supa nesuskaičiuojama galybė uodų. O juk dar iki šiol nuoširdžiai tikiu, kad galima išvengti daugybinių sukandimų. Tai greitai lendam į savo kambarius – tinklais nuo uodų aptrauktus hamakus. Čia pat išryškėja eilė konstrukcinių trūkumų. Vos ta tinklą prilietus į priliestąją vietą susminga šimtai uodžių adatų. Susminga kam kur. Man į kelį, Taniai į užpakalį. Ryte bandau skaičiuoti uodų įkandimų skaičių 10 cm2 plote. Pasiekiu 124 ir metu, nes susipainioju. Be visa kita ko dar ir Walteris toliau stengiasi, kad mes pajustume tikrų džiunglių jausmą. Pasakęs, kad rytdienai reikia didesnės kanojos, nes kelias tolimas, su visais savo palydovais išbirbia į tamsą. Liekam tik mes ir džiunglės. Aida perima mano, kaip vyriausio panikuotojo, pareigas ir pradeda kurti planus ką darysim jei jie mus čia metė. Jokio realaus plano neišgvildenam. Taip ramiai nusiteikę ir sumingam.
Dvylikta diena – kovo 25 – sekmadienis
Sekmadienį švęsk. Iš ryto maitinamės pateiktais pusryčiais, pakuojamės į naująją valtį ir traukiam gilyn Yarapos upeliu (apytiksliai Nėries pločio). Dabar jau tikrai į tikrąsias džiungles. Prieš tai dar kartą perkratomi mūsų daiktai ir tolyn patraukiam jau turėdami tik vieną kuprinę keturiem. Kas galėtų pagalvot kiek mažai tam žmogui reikia. Šiandien mūsų kelias aukštyn upe. Mus lydi Walteris, valtininkas ir tų tikrųjų džiunglių žinovas, gyvenantis jose regis jau apie 15 metų, taigi keliaujam septyniese. Vos išplaukus dviejų atšakų santakoje pasirodo delfinai, o visos dienos kelias eina upe apsupta neįžengiama tankyne kur knibždėte knibžda paukščiais, nematyto dydžio ir spalvų drugeliais, beždžionėmis ir kitokiais gyviais. Plius plaukiant nepuola jokie gyviai. Walteris nesustodamas vardina įvairiausius zoologinius ir biologinius pavadinimus, kurie mum nieko nesako, bet vis tiek smagu. Plaukti reikia toliau nei įsivaizdavom, todėl ramiai nusnaudžiam, pasimušam, kramsnojam Walterio tiekiamus sintetinius sausainukus. Vakarop pasiekiam stovyklavietę. Tokią proskyną kurią Walteris įsirengęs, kad galėtų kažkur atsigabenti turistų. Šį kartą nėra jokio statinio. Mečečių pagalba atkovoję 8 medžius valtininkas ir džiunglių žinovas įrengia mūsų kambarius. Šį kartą gyvensime tolėliau vienas nuo kito. Taip sakant „vienutėse“. Įgiję patirties siūlų pagalba išsitampom tinklus nuo uodų taip, kad kuo mažiau liktų šansų prie jų prisiliesti naktį. Kol verdamas valgis einam žvejoti. Žvejyba vyksta pagalio, valo ir surūdijusio kablio pagalba. Jaukas – mėsa. Vos užmetus vandenyje užverda mūšis dėl jauko. Puola visos: ir „dekoratyvinės“ ir piranijos. Man pirmam užkimba „dekoratyvinis" žuveliokas, iš kart iš paskos Ričardas nukauna tikrų tikriausią piraniją. Žvejybos ypatumas tas, kad jei Lietuvoje žvejybos metu reikia laikytis tylos, tai džiunglėse prieš užmetant, reikia tuo pačiu meškerės kotu padaužyti į vandenį, kad sukeltų skęstančios aukos blaškymosi įspūdį.
Pietum kepti bananai, ryžiai ir nepažystamos kilmės žuvis. Jau pradėjus imti nerimui tipo „o tai ką mes dabar veiksim?“, skelbiama, kad už keleto valandų mūsų laukia naktinis pasivaikščiojimas po džiungles ieškant gyvačių. Ot ačiū. O kol kas nėra net menkiausio vėjo pustelėjimo, mus supa 30 metrų aukščio medžių siena, oro drėgmė tikriausiai siekia 198 procentus, nes kiekvieno judesio pasekmė – kibiras prakaito. Na mes gi dar apsirengę nuo galvos iki kojų, su botais – saugomės pavojų. Jie tai šmirinėja basi ir trumparankoviai. Lipti praustis į knibždėte knibždančią piranijomis Amazonę nepaisant visų gido patikinimų, kad nieko blogo nenutiks, gal tik truputį įkąs, nedrįstam. Džiunglės naktį. Ar teko vaikystėje eiti į siaubo kambarį? Žinai, kad nieko blogo nenutiks, bet faktiškai tai uuuu kaip baisu. Toks pasivaikščiojimas rąstais, brastomis ir kemsynais. Gyvačių neaptinkam, nes keliam tokį triukšmą, jog gyvatė turėtų būti kurčia, kad liktų laukt kol ant jos užsikars banda gringų. Užtat aptinkam užmigusį paukštį, krūvą visokių vabzdžių ir bleiro raganom nenusileidžiančią aplinką.
Parsikapstom namo. Esant uodų apsąlygojimui tulikas rimtesniam reikalui tai - patys suprantat. Einam gult. Persirengiu sausus drabužius, bet kol hamake išdaužau iš paskos įsibrovusius uodus ir vėl guliu visas šlapias. Good. Tolumoj loja drevinė varlė (lyg už kampo būtų Lietuviško kaimo sodyba), kitų garsų neskiriu. Apima tikro saugumo jausmas. Užmiegu kaip pūkiniuose pataluose.
Trylikta diena – kovo 26 – pirmadienis
Budinamės. Pusryčiai. Šiandien numatoma pažintinė kelionė pėsčiomis į džiunglių gilumą. Moksliškai turistiniais terminais tariant toks mini radialinis žygis. Susėdam į valtį ir tyliai, besidairydami beždžionių, išplaukiam į tašką iš kurio pradėsim kelionę atgal į savo stovyklėlę.
Žengiam gilyn. Atsargiai. Ramiai, skambčiojant mečetei, judam pirmyn. Pakeliui sutinkam lazdinį (pagalinį) vabzdį, žiogą-lapą, krūvas termitų lizdų (kuriuos džiungliečiai naudoja kaip mes tepalus nuo uodų – uždedi ranką ant praardyto lizdo, 2 minutės baimės, rankos aplipusios skruzdėmis ir keletas sekundžių jom sutrint ir dar kiek ramesnio laiko išsiterliot gautu tepalu), kaimanų medį (kurį tie patys vietiniai naudoja ir “namų grindim” ir kalėdiniai eglutei bei tarkai pasigaminti), lianas, skirtas vaistam nuo maliarijos ruošti, sakų medį kanojom užtepti, medį kanojom gaminti, augalą stogui dengti, beždžionių maisto medį duodantį kramtomos gumos pavidalo vaisius (kurių ragauja visi, išskyrus Tanią, ji “nebijo, ji tiesiog nenori”) bei medžių šaknis, kuriose tūno gėlas ir tikrai skanus vanduo (ištrauki tokią iš po žemių, užsiverti ir geri taip trokštamą vandenuką). Ties vandenį talpinančiomis šaknimis kyla vietinės reikšmės konfliktas – aš bandau pagelbėti Taniai laikydamas ta pagalį virš jos burnos, kiek susvyruoju ir vos neiškalu jai dantų, už ką gaunu lupt, esu apšaukiamas ir apkaltinamas tėvynės išdavimu. Visą kelią keliaujam per tekančius upelius, braunamės per brūzgynus, “tyliai” vejamės beždžionių būrius. Kitaip tariant – žaidžiam laukinius. Sustojam pietų. Jau matyti pasiimto vandens atsargų grėsminga pabaiga, prakaitas žliaugia geriau nei pirtyje, o kelio nueita dar tik pusė. Troškina žiauriai. Kai troškina kalnuose tai nors sniego gali užvalgyti (nors tai griežtai nepatariama), bet ką daryti džiunglėse? Prasideda išgyvenimo pamokos be vandens. Esam nusigrūdę galas žino kur. Pats tikrai nepareičiau nei už ką. Ir kaip gali pareit? Šitoj tankynėj kur vos gali įžiūrėti virš galvos kabančią saulę? Gidas pasakoja istoriją kaip prieš keletą metų vienas olandas sustojus užkąsti (taip kaip dabar mes) nutarė pasižvalgyti aplink kol kiti sėdės. Tik netyčia jį rado po 15 dienų! Visą tokį be rūbų ir be plionkės lakstantį palei upelį… Laikas pamažu judėti stovyklos link. Man iki šiol neaišku kaip džiunglėse, kur nėra jokio takelio, jokio aiškaus orientyro, neturint gps’o ir nuėjus nuo stovyklos gerus 10 km galima pataikyti atgal į 15-20 metrų pločio proskyną prie upės. Gidas ramina – laiko turim. Jei nespėtume grįžti iki saulė nusileis, įsikursim prie tokio medžio didelėmis šaknimis, pernakvosim, grįšim ryte, nes saulei nusileidus šiukštu negalima keliaut – gali nuvaryt į kitą pusę. O ta kita pusė tai tūkstančiai kilometrų miško kur vandens galima gaut tik kapojant šaknis, o maistas tai beždžionių kramtoškės! O taip! Ačiū! Nuoširdžiai norėtųsi parsirasti dar saulei nenusileidus. Mūsų ištikimoji palyda visai nepanikuoja. Tas gerai, bet jie lygiai taip pat nepanikuotų jei ir tektų tame miške ant žemės ir naktį praleisti. Svarbiausia tas lotynų TRANQUILO. Na, man to dar mokytis ir mokytis. Grįžtant Tania užsirioglina ant palmės spyglio. O taip, palmės turi spyglius. Ir dar tokius kurie duria kiaurai botus. Dar visu greičiu bėgam nuo bičių žudikių. Jau beveik netenku vilties,kai išeinam į vakar dienos naktinio pasivaikščiojimo takelį. Mes namie.
Stovykloje vienu kartu išpliumpiu keletą litrų vandens, užvalgom pietus. Kibirais pasisemiam vandens iš upės ir nusiprausiam. Koks gėris yra atsigerti paprasto vandens ir tiesiog nusiprausti!!! Vakare ir vėl ta pati istorija su uodų išdaužymu savo “kambaryje” ir vėl išpilant prakaitui. Vietinės reikšmės “pereklichka” pasidalinat užmuštų uodų statistika bei nupasakojimu kas ką savo kambaryje veikia. Pavyzdžiui aš vėdinu visus savo kūno užkaborius. Esam apsupti žvakių šviesos ir džiunglių garsų. Kaip iš Jurgos dainos: “supranti, kad visa ką matai ir jauti, vyksta tik vieną kartą ir tik tau”. Labanakt.
Keturiolikta diena – kovo 27 – antradienis
Lipam lauk iš hamakų. Šiandien kelionė atgalios į pirmąją stovyklą. Pakeliui planas aplankyti gido draugus gyvenančius kažkur pusiaukelėje ir užvežti jiem maisto atsargų iš “miesto”. Išplaukiam. Viskas pagal planą. Dairomės taip lyg džiunglės jau būtų tapusios savo miškeliu Lazdynuose. Nieks nebaisu, viskas gerai.
Skersai upės guli toks gero metro skersmens medis. Plaukiant pirmyn jo čia nebuvo. Tai keleto paskutinių dienų įvykis. Valtis didelė, perkelt nėra šansų. Pratemti krantu taip pat, nes nėra kranto. Kitos išeities nėr – reik kapot. Dar vienas įrodymas, kad paso džiunglėse gal; gali ir neturėt, bet be mečetės ir kirvio tikrai neišgyvensi. Visa mūsų palyda sulipusi ant medžio krapšto galvas. Medis storas, kirvis vienas, strategija neaiški. Taktikos taip pat nėr. Ričardas jau beveik eina patart ką reikia daryt, kai sumastoma kirsti. Kitaip tariant – shozh tut dumat, prygat nado. Gringiukai paliekami sėdėti valtyje. Vyriokai kerta iš peties ir pasikeisdami. Skiedros lekia po keletą metrų į šonus. Ričardas irgi norėtų pakapot, bet atsakomybė bais didelė. Mojuoti vieninteliu kirviu virš vandens. O jei paskandinsi? Va tada mes čia dar savaitei. Nutariam duotu momentu nesikišti. Bet Ričardui neramu. Neišeina sėdėt tiek laiko vienoj vietoj. Todėl išeina pasižvalgyti po džiungles. Išeina ilgam. Aidai panika. Ta proga Aida su Tania rūko, aš stebiu kertamą medį. Gidas ramina Aidą, gi girdės kirčių garsą ir pareis, nereik pergyvent. Bet neramu jau ir man su Tania. Panika toks daiktas kuris užkrečiamas. Ir dažniausiai visai bereikalingas kaip ir šį kartą. Po geros valandėles pasirodo pasivaikščiojęs Ričardas. Vietinis konfliktas stovykloje ir vėl laukiam kol bus perkirstas medis. Po poros valandų darbų medį perkerta, bet situacija nesmarkiai pagerėja. Mat pastarasis tik nežymiai palinksta žemyn ir to nepakanka kad valtis galėtų perplaukti. Trumpas pasitarimas ir nutariama, kad reikia ant to perkirsto medžio pašokinėt idant jį labiau gramzdintume. Pastriksi tik mūsų gidai, paskui pastriksim visi kartu. Šioks toks rezultatas yra. Dar vienas trumpas pasitarimas. Imsim taranu. Visas ekipažas susikrausto ant medžio, o valtininkas įsibėgėjęs šturmuoja medį. Valtis užlekia iki pusės ir sustoja. Aš lipu į valties priekį, kad ją persvert. Valtis pradeda svirti, tuo pat metu į ją šoka Ričardas. Mes abu tai kai kokie 4 vietiniai, todėl valtis staiga pervirsta per medį už vieną išmesdama lauk mūsų džiunglių vadovą vandenin. Mes sėkmingai persikraustėm. Visi nuostoliai – kiaurai šlapias vienas ekipažo narys, bet tai ne bėda. Ričardas užsispyrusiai netiki, kad tai jo nuopelnas.
Po kelių valandų ramaus plaukimo sukam į dar vieną atsišakojimą ir atsiduriam džiunglių medžiotojų sodyboje. Sodyba tai maždaug mūsų lodžija, tik iš dviejų dalių. Virtuvės ir gyvenamosios. Virtuvės dalyje saugoma sūdyta mėsa ir rusena laužas. Ten pat pririšta ir džiunglėse sugauta mažytė beždžionėlė. Prekyba gyvais žvėrimis ten vis dar yra ne mažas pragyvenimo šaltinis. Pietų gaunam makaronų su mėsa gyvūno, kurio pavadinimo taip ir nesupratau, bet iš jo išklotinės (žiūrėti nuotraukas) labai panašu į gigantišką džiunglių žiurkę. Fotografuojamės ir keliaujam atgal. Pakeliui dar žvejojam piranijas (anot Viengungių tai tokie Amazonės karosai). Į savo pirmąją lodžiją parsirandam jau sutemus, bet čia viskas kaip namie, jokių baimių, viskas ramu, gražu ir gera. Keliaujam į savo kambarius.
Penkiolikta diena – kovo 28 – trečiadienis
Rytinis “turgus” ir kelionė namo. Laukiam kol paskirtą valandą suplauks vietiniai ir parodys mum savo gėrybes. Idant sudaryti vienodas konkurencijos sąlygas, anksčiau atskubėjusiem savo prekių rodyti, mum šeimininkas neleidžia jų apžiūrėti. tad tuo tarpu kemšame pusryčius ir tyrinėjam ūkį. Kuriame auga bananai, mangai, augalas vardu maždaug "Ayahuasca", kurį šamanai naudoja transą pasiekt (nuo 8 metų augalo lupa žievę ir verda ją 10 valandų), pipirai, bulvės ir kitokios mum nematytos, bet naudingos gėrybės. Man vis dar nuostabą kelia bananas. Ta žolė, ant kurios auga bananai, išdygsta ir pradeda nokinti vaisius per 9 mėnesius, patys bananai sunoksta dar po 90 dienų.
Atsidarius turgui iš mandagumo įgyjam keletą džiunglinių puodelių (gamintų iš vaisiaus kietu kevalu), sodinamės į savo gelda ir vėl, rizikuodami suvaidinti povandeninio laivo spektaklį, patraukiam Nautos link. Pakeliui mus turi perimti didesnis laivas, tas kuris pirmąją dieną mus čia ir atgabeno.
Persėdimas vyksta ant didžiosios Amazonės kranto įsikūrusiame žvejų kaimelyje, kuris pasak liudininkų yra labai turtingas – turi dyzelinį generatorių, todėl kartais atsiranda elektra, o reiškia - ir televizorius. Be to kaimas turi futbolo stadioną, netgi su užuominomis į medines tribūnas! Kadangi elektra yra skirta tik telikui žiūrėti, tai sugautos žuvies šaldymas vyksta iš Nautos atsigabentų didžiulių ledo luitų ir pjuvenų pagalba. O pati žvejyba ne tokia kaip galima įsivaizduoti – žvejai išsirengia į kelias ar keliolika dienų trunkančias ekspedicijas džiunglių gilumoj, o parsiradę laimikį realizuoja Nautos ar Iquitos turguje.
Kol mes pramogavome džiunglėse, didžiąją upę pasiekė kasmetinio potvynio pirmoji banga ir šiandien srovė jau visai ne tokia rami. Upe plaukia viskas: rąstai, lapai, šakos, vaisiai, viskas ką vanduo gali pakelti ir nešti tolyn. Smagu tai, kad žmogaus darbo šiukšlių veik nematyti. Jau pažįstamu autobusu parsigaunam į Nautą. Ir ši atrodo jau visai nebaisi, ar bent jau tikrai nebe tokia šokiruojanti. Pas vietinius įsigyju jaguaro dantį (na taip taip, gamtos mylėtojo požiūriu tai nusikaltimas, bet aš nuoširdžiai tikiu, kad dėl to danties to jaguaro tikrai niekas nešaudytų).
Kelionei atgalios į Iquitos taksi negaunam, tad pakuojamės į autobusą su vietiniais. 100 km važiuojam gal 2,5 valandos, bet laikas neprailgsta. Apima labai džiugi nuotaika, iš dalies gal ir dėl to, kad taip taip taip, mes viską galim. Džiunglės pavyko! Autobusas pakeliui surenka ir vaikus grįžtančius iš mokyklos ir prekeivius medžio anglimi, kurie su visa savo produkcija keliauja į Iquitos anglies turgų. Sukrauna tas anglis ant autobuso stogo ir vos tik šiam pajudėjus vidun šliūkšteli debesis juodulių. Mum tai nieko, mes ir taip purvini, o va keletas vietiniu baltais marškinukais kur tai išsiruošę. Bet nieks nešaukia, nieks nerėkia, visi šypsosi, taip jau gavosi ir nieko nebepadarysi. Tranquilo. Ko čia šūkaut dėl anglies debesėlio!
Grįžus pats Iquitos atrodo taip kaip iš Vilniaus staiga papuolus į kokį Londoną. Skubiai tempiu savo rūbus į vietinę skalbyklą ir vakare jau būsiu visiškai švarus. Tania iš kuprinės ir kameros dėklo iškrato po džiunglinį tarakoną, dar vieną, tokį gražų, raudoną, iškrato iš kelnių vidury gatvės.
Vakare numatyta ekskursija po Iquitos. Privalom pamatyti džiunglių Veneciją. Tokį rajoną, kuris dėl sausos žemės trūkumo, dėl nuolatinių teroristų grobimų susiformavo žmonėms keliantis gyventi į Iquitos. Dalis namų yra mūriniai, o prasidėjus potvyniui visi to namo gyventojai tiesiog išsikrausto gyventi į antrą aukštą, kita namų dalis pastatyta ant medinių polių ar ant medinių pontonų. Kadangi mieste nėra kanalizacijos, kvapas tose užliejamose gatvelėse tikrai nenuteikiantis gurmaniškai. Walteris paima gondolą ir išplaukiam pasižvalgyti. Tikrai varginga, bet šviečiant auksinei pavakario saulutei, tolumoje krykštaujant besimaudantiem vaikam, viskas atrodo netgi kažkaip idiliška. Kita ekskursijos dalis – turgus. Parduoda jame viską nuo batų, papūgų, beždžionių, gyvatės odos diržų iki stebuklingų žolelių nuo visų ligų. Kvapas nepakeliamas. Rašau jį į bjauriausių kvapų 5-tuką po celiuliozės fabrikų, Vilniaus nuotekų valymo įrenginių dumblo, Mėzdros sąvartyno smarvės ir supuvusio kiaušinio kvapo. Užtat, maždaug už kokius 2 litus, nusiperku visą ritinį samakrutkių ir Walteris įsiūlo paragauti ant iešmelio keptų kirminų. Nu. Ką aš galiu pasakyt. Maždaug taip ir įsivaizdavau kirminą. Toks glitus, minkštas ir tokio baltymų skonio, kuris išlieka ilgaiiiiiiiii. Net visagalė cocacola negelbsti.
Vakarienei geriam bealkoholinę chichą, kapojam vištieną su ryžiais, o likusią dalį praleidžiam kaboke ale Irish pub. Gurkšnojam alutį, rūkom samakrutkes. Tegyvuoja selva, nuotykiai. Gyventi gera. Ryt prasideda kultūrinė kelionės dalis, skrendam į Cusco.
TO BE CONTINUED...
Comments
Greitas kontaktas
el. paštas .. [iskandalestari.kreditpersatuan@gmail.com]