Katmandu, Nepalas
Viena kartą, senai senai, 2009ais buvom Nepale. Dar prieš tai kai gimė Vėja, o mes dar gyvenom Kipre. Kita vertus ne taip jau ilgai po kelionės, tik po trejų metų, šiandien pasaulį išvysta antroji kelionės pasakojimo dalis – Katmandu.
Jei Mustango karalystė buvo erdvė, ramybė, kalnų dykumos, budistų vienuolynai ir į pečių liniją alsuojantis vienas gidulis, tai Katmandu yra turistų, galybės gidulių, vertelgų, nė iš tolo subtilumu neprilygstančių Ostapui, elgetų ir išblaškytų lankytinų vietų maišalynė. Čia, Himalajų papėdėje, susikauburiavo induizmas ir budizmas. Tiesa per induizmo keliamą chaosą budizmo veik nematyti. Ir reik pripažinti, jog dažniau išgirsi jau lyg nuo vaikystės pažystamą ‘rasam firiri’ melodiją, girdimą iš piratinės garso įrašų parduotuvės, nei iš šventyklos sklindančią maldą.
Nieko čia naujo nepasakysiu, o buvę Delyje prunkštels - irgi man atrado chaosą. Bet Katmandu yra visko išskyrus ramybę, na neskaitant tų keleto stogo terasų su Everesto alumi ir tų kelių aikščių mieste su budistų stupomis.
Apsigyvenam Themelio rajone. Tiesą sakant neįsivaizduoju ar dar yra kokia kita vieta apsigyventi Katmandu. Kažkiek bandėm patyrinėti prieš važiuodami (juk reiktų kaip nors ne taip kaip visi), o paskui ir pasidairėm po miestą, nieko panašaus į nakvynės vietoms budingus statinius nematėm.
Viešbučio kieme draugiškai pasitinka aiškus užrašas: ‘parking at your own risk’. Kiek pasvarstęs nutariu, kad tas tariamas pavojus yra tik toks, kad koksnors neprakutęs rikšos vairuotojas įsiklijuos į tavo, tikėtinai tik 20 metų naujumo, prabangų indiškos kilmės karutį su motoru. Vėliau, pavažinėjus automobiliu šalies keliais, prie viešbučio išvažiavimo labiau būčiau linkęs kabinti užrašą: ‘enter the road at your own risk’.
Jau po pirmo pusvalandžio, savarankiškai pasivaikščiojus po aplinkines gatveles ir pasidairius į ‘koviniais’ rūbais bei kalnų kopimo įranga (nesvarbu, kad realybėje ant tose parduotuvėse pirkto karabino ir savo katiną būtų baisu kabinti) nukrautų parduotuvėlių lentynas, susigėstu. Tai kaip čia dabar? Net nesiruošiam lipt į kokią menkutę 7 km viršūnėlę? Toks vaizdas, kad čia kas antras lipa. Ydant nesijaustume visiškai nepritampatys prie ekspedicijų, į didžius žygius besirengenčių, nusiperkam po vaikščiojimo lazdą, be kurios kiekvienas save gerbiantis pencininkas ar tiesiog prancūzas nežengia nė žingsio nuo lygiai iškloto šaligatvio. Kita parduotuvėlių specializacijos sritis – įvairaus tipo šventieji, skaros, karoliai ir žinoma, ta miela ‘rasam firiri’ melodija. Čia irgi neatsiliekam nuo masių – prisikemšam pilnas kuprines suvenyrų, man būtinai prisireikia skluptūrėlės už kiokius 15 eurų, o paliekant šalį ši tik nepridaro bėdų su klutūros apsaugos pareigūnais, mat šie tokie profesionalai, kad užskaito kūrinį kaip antikvariatą.
Tikėjimas. Nesu specialistas ir nepretenduoju, tad mano akimis žiūrint, mieste įsikūrusios dvi stovyklos: induistai ir budistai.
Dauguma budistų stupų išsidestę miesto kiemuose-aikštėse, kurie yra tikros ramybės oazės norintiems pabėgti nuo miesto chaoso. Žinoma, neapsieinama ir be šiokio tokio pasipelnymo: mandalos, pagal savo prašomą kainą nenusileidžiančios žymiausiems vakarų dailininkų darbams, kompaktai už jus kartosiantys mantras, karoliukai iš jako kaulų ir t.t. ir pan. Švara, tvarka, ramybė, saulė, vienas kitas vienuolis ar senolis sukantis 7 ratus aplink stupą ir maldos malūnėlio pagalba kartojantis ‘Om mani padme hum’.
Dabar gi induizmas. Šventos karvės ir joms maistą tempiantys ne tokie šventi žmonės. Tikriausia pusšvenčiai balandžiai. Sadhu savo šventumą ir nepriklosomybę nuo visuomenės įrodinėja reikalaudami su jais nusifotografuoti už kapeiką, kurios kaip ir neturėtų būti gaila tokiems šventiems žmonėms. Įvairaus luošumo pagyvenę ir ne tokie pagyvenę išmaldos prašytojai. Jautri tema, bet tas prikišamai demonstruojamas neįgalumas priverčia susimąstyti ar tikrai yra gerai duoti prašomos išmaldos, nes tai ir toliau gali skatinti tyčinį susiluošinimą, vardan pelningesnės dienos prie šventyklos durų. Paprastiems mirtingiesiems (baltiesiems) šventyklos yra uždarytos. Prie įėjimo kiek nemandagiai paaiškinama, kad už visai nekuklų mokestį ‘tvarkos palaikymui’ yra leidžiama pasivaikščioti po jos apylinkes. Suprask patvoriais.
Šventyklos šonuose vyksta ugnies ir maisto aukojimo ritualai. Keistas, makabriškas vaizdas, aš taip ir nesupratau kokiomis progomis tai daroma, aišku tik tiek, kad progų pakanka, nes aplink laužus susėdusių ir kruopas į ugnį mėtančiųjų ratelių ne vienas ir ne du.
Pashupatinati šventyklos užkulisiuose yra tai, kas vadinama upe (Bagmati), sakau ‘yra’, nes žodžio ‘teka’ čia nepavartosi, tai labiau neaiškus, užterštas telkinys su beužsistovičiu vandeniu.
Čia, už pagrindinės šventyklos, vyksta laidojimo apeigos. Mirusiojo kojos suvilgomos šventu upės vandeniu ir ant kranto įrengtose pakylose kūnas yra kremuojamas. Toks štai vaizdelis nuo tiltelio. Čia ilgai neužsibūnam. Bet kur pasaulyje netekties skausmas vienodas, tai ne teatras, jaučiuosi įsibrovėliu, nėra ten ko maišytis.
Liūdnus dalykus į šalį ir keliam vieną iš labiausiai ramybės nedavusių klausimų: na kodėl tie induistai gyvena šitaip, nepabijokim šio žodžio, apsidergę nuo kojų iki ausų. Ir nereikia man aiškinti, kad tai skurdo pasėkmė. Yra daugybė skurdo prispaustų vietų pasaulyje, bet aplink šventyklas nesimėto pūvančio maisto likučiai, o ir gatvės yra elementariausiai pašluojamos. Kad ir kokie laikini mes ir jie šioje žemejė bebūtume, toks apsileidimas turėtų sunervinti net tuos, kurie nėra gimę išlaižytoje Europoje. Nieko nenoriu įteigti, bet kodėl tame pačiame mieste budistų šventyklos nors ir nespindi auksu, bet yra švariai apšluotos, sutvarkytos ir kvepia smilkalais? O dabar pridėkim tai, kad dauguma gyventujų įsigudrina atstovauti abiem religijom. Kaip suprast, kaip paaiškint? Gerai gerai, baigiu. Einam prie kito skyriaus.
Seksas ir miestas arba trys Durbar skverai
Katmandu, Patanas ir Bhatakpuras tai trys Katmandu slėnyje įsiskūrę miestai, kurie tiek susilieją, kad iš esmės sudaro vieną bendrą mega Katmandu.
Visi jie išsidėstę 5-12 km atstumu vienas nuo kito (keliaujant iš vieno į kitą, niekaip nesuprasi, kada baigiasi vienas ir prasideda kitas) ir yra tikri šios šalies architektūros perlai.
Pirmasis pagal planą Katmandu centras, Durbar skveras. Čia sutinkam pirmuosius sadhu, keletą karvių, bandas balandžių, ir ištrūkstam iš žemiško chaoso užsikebarodami į patį aikštės viduryje esančios šventyklos viršų. Vertėjo čia važiuoti, visur verta važiuoti, tolimoje didingieji Himalajai, kiek arčiau Bezdžionių šventykla, o apačioje šalia karaliaus rūmų kunkuliuoja Katmandu gyvenimas. Karaliaus rūmai, rūmus primena tik iš išorės, viduje tai labiau caro troba, tiesa ten yra saugomi man nesuvokti lobiai kurie išnyks lyg dūmas neblaškomas vėjo tą pačią sekundę kai tik juos užfiksuos foto kamera (todėl fotoaparatą tenka patikėti taip vadinamai rūbinei).
Šalia karaliaus rūmų ir gyvosios deivės Kumari Devi residencija. Mes, žinoma įsirioglinam į josios kiemą nė nenutuokdami kur einam. Neimsi gi dabar skaityti iš anksto, aš dažniausiai sužinau kur buvęs tik parvažiavęs namo, nostalgijos genamas pradėjęs varyti įvairias knygutes. Tačiau čia kiek kitoks atvejis. Besižvalgant po kiemą kyla kažkoks sąmyšis, pribėga vietinės išvaizdos veikėjas ir makaluodamas rankomis pareikalauja uždengti mano objektyvą. Kas, kur, kodėl? Aš net nematau labai jau kažko verto notraukos, nebent yra įtikėję, kad ir šis pastatas išnyks kaip dūmas, vos tik pateks į Žygimanto fotoobjektyvą. Ir aš beveik teisus. Erzelio esmė paaiškėja po keleto minučių kai viename kiemo lange švysteli pati dievybė. Mažytė, išdažyta ir ‘dieviškai’ aprengta mergaitė. Būti dievybe ji paskiriama keturių metukų ir būna tokia iki pirmų mėnesinių, kai vėl patampa paprastu žmogumi. Va tokie vat štai reikalai šių dienų Olimpe.
Patano Durbar skveras. Išsikerebždinę iš taksi jau žengiam arčiausiai esančios šventyklos link kai nelauktai paaiškėja, kad vaikščiojimas po aikštę yra mokamas. Čia kas dabar? Toks keistas reikalas, nėr jokio aiškiai apibrėžto įėjimo ar išėjimo, jokių vartelių ar užrašų, vietiniai zuja pirmyn ir atgal, tik kažkokie tipo policininkai vaikštantys ir pamatę baltą veidą nurodantys eiti nusipirkti bilieto. O, kad aikštės oru kvėpuojam nieko tokio? Einam perkam bilietą. Kaip vėliau paaiškėja, įėjimas mokamas į visas pagrindines aikštes, tik pirma dieną mes nė nenutuokdami prasmukom nesusimokėję. Aikštė ir apylinkės tikrai dvelkia senamiesčiu, matosi, kad kartais yra prižiūrimos, o vaizduotė piešia laikus, kai tai buvo atskiras nedidskas miestelis, neskubus provincijos gyvenimas su vaizdu I Himalaju klanus. Tuzinas aikštėje įsikūrusių šventyklų nuoširdžiai žavi, visi raižiniai ir skulptūros egzotiški ir mieli akiai. Netelpa man galvoj, kaip vis gi atsitinka, kad tokie gražūs darbai atliekami tokioj netvarkoj, o gal senais laikais taip nebuvo?
Paskutinė Katmandų slėnio aikščių trilogijos dalis – Bhaktapuras su geriausiai išsilaikiusiu senemiesčiu. Čia jau nesistebėdami susimokam už pasivaikščiojimą po Durbar (pagrindinę) aikštę. Ji lyg ir panaši į pirmąsias dvi, tačiau gal kiek erdvesnė, be to tiesiog prašosi ne tik bilieto už pasivaikščiojimą, bet ir pilnametystę įrodančio dokumento. Veik aikštės centre įsikūrusi Pašupatinat šventykla, kuri būti kaip bet kuri kita, graži, elegantiška. Bet vos pakėlus akis jos stogo link prisideda trečioji – et, vadinkim daiktus savais vardais, pornografinė, dimensija. Čia neaprašysi, reik pamatyt:
Tuo viskas nesibaigia, kita stotelė, Dramblių šventykla. Kur pastogėje viskas tas pats, tik dalyviai – įvairūs gyvunijos pasaulio atstovai: drablys su drambliene, tigras su tigriene, net vėžlys su vėžliene ir veik visi misionieriaus poza.
Štai jums ir rytai, iduizmas ir kamasutra. Atsitik tai mūsuose, taip ir matau nuolatinį piketų postą, konstitucinio teismo išaiškinimus, instrukcijas vaikams griežtai žiūrėti žemėn arba aplamai pamiršti, kad yra štai tokia aikštė.
Žinoma kur buvę kur nebuvę iš už kampo išlenda lietuviai. Nėr mūsų daug, bet užtat plačiai pasklidę. Pašnekam apie šį bei tą, pasigiriam vieni kitiems kaip aukštai buvom užlipę ir išsiskirstom prisižadėję vieni kitiems susimatyti Lietuvoje nuotraukų peržiūrai. Tikriausiai nė nereikia sakyt, kad jau kitą dieną nei vieni nei kiti to net neketina daryti ir ramiai apie tai pamiršta.
Atvažiavom čia sekmadienį, tikriausiai visuotinio prausimosi dieną. Visos saulės apšviestos miesto vietos pilnos besiprausiančiųjų, pagrinde moteriškių ir vaikų – nėr kur akių dėt, užtenka jau šventyklas atlaikiau. Bet visumoje tvyro bendrumo, visuotinės švaros dienos jausmas, aikštėje pražygiuoja vietinės reikšmės būgnų ir dūdų orkestras, puodžių skvere iš čia pat moterų minkomo molio vyriškai žiedžia puodus, kitose aikštėse ant saulutės džiūsta grūdai, kiek toliau kyla dulkių kamuolys – kažkas nutarė lazdomis išplakti čiužinį.
Maistas
Čia daug nepapasakosi. Katmandu koncentruojamės ties indų virtuvės patiekalais, keletą kartų pabandom nepaliečių tradicinių, tai yra: vietinės kilmės koldūnų – momo, užgerdami vietinės kilmės gėrimu tongba (fermentuotos sora sėklos, pateiktos mediniam bokale su šiaudeliu).
Viskas einasi visai neprastai kol paskutinę dieną Tania pasiūlo įjungti taupymo rėžimą ir keliaujam valgyti momo į vietinių pamėgtą valgyklą. Skanu baisiausiai, net po antą porciją užsisakom, coca-cola užgeriam, sumokam beveik lygiai nieko. Pinigais beveik nieko, užtat jau orouoste, pusei šeimos prireikia patogaus sanitarinio mazgo. Siekiant išsaugoti sveikąją šeimos dalį nieko nelaukiant lėktuve pareikalauju stiklinės degtinės ir dalies pipirų atsargų. Kūną užlieja šiluma ir ramybė. Kita stotelė – Bahreinas.
Gerai, kad ten buvom, buvo smagu, vėl traukia kelionėn, pasiilgom savo mielų bendrakeleivių ir tolimų kraštų.
Jei Mustango karalystė buvo erdvė, ramybė, kalnų dykumos, budistų vienuolynai ir į pečių liniją alsuojantis vienas gidulis, tai Katmandu yra turistų, galybės gidulių, vertelgų, nė iš tolo subtilumu neprilygstančių Ostapui, elgetų ir išblaškytų lankytinų vietų maišalynė. Čia, Himalajų papėdėje, susikauburiavo induizmas ir budizmas. Tiesa per induizmo keliamą chaosą budizmo veik nematyti. Ir reik pripažinti, jog dažniau išgirsi jau lyg nuo vaikystės pažystamą ‘rasam firiri’ melodiją, girdimą iš piratinės garso įrašų parduotuvės, nei iš šventyklos sklindančią maldą.
Nieko čia naujo nepasakysiu, o buvę Delyje prunkštels - irgi man atrado chaosą. Bet Katmandu yra visko išskyrus ramybę, na neskaitant tų keleto stogo terasų su Everesto alumi ir tų kelių aikščių mieste su budistų stupomis.
Apsigyvenam Themelio rajone. Tiesą sakant neįsivaizduoju ar dar yra kokia kita vieta apsigyventi Katmandu. Kažkiek bandėm patyrinėti prieš važiuodami (juk reiktų kaip nors ne taip kaip visi), o paskui ir pasidairėm po miestą, nieko panašaus į nakvynės vietoms budingus statinius nematėm.
Viešbučio kieme draugiškai pasitinka aiškus užrašas: ‘parking at your own risk’. Kiek pasvarstęs nutariu, kad tas tariamas pavojus yra tik toks, kad koksnors neprakutęs rikšos vairuotojas įsiklijuos į tavo, tikėtinai tik 20 metų naujumo, prabangų indiškos kilmės karutį su motoru. Vėliau, pavažinėjus automobiliu šalies keliais, prie viešbučio išvažiavimo labiau būčiau linkęs kabinti užrašą: ‘enter the road at your own risk’.
Jau po pirmo pusvalandžio, savarankiškai pasivaikščiojus po aplinkines gatveles ir pasidairius į ‘koviniais’ rūbais bei kalnų kopimo įranga (nesvarbu, kad realybėje ant tose parduotuvėse pirkto karabino ir savo katiną būtų baisu kabinti) nukrautų parduotuvėlių lentynas, susigėstu. Tai kaip čia dabar? Net nesiruošiam lipt į kokią menkutę 7 km viršūnėlę? Toks vaizdas, kad čia kas antras lipa. Ydant nesijaustume visiškai nepritampatys prie ekspedicijų, į didžius žygius besirengenčių, nusiperkam po vaikščiojimo lazdą, be kurios kiekvienas save gerbiantis pencininkas ar tiesiog prancūzas nežengia nė žingsio nuo lygiai iškloto šaligatvio. Kita parduotuvėlių specializacijos sritis – įvairaus tipo šventieji, skaros, karoliai ir žinoma, ta miela ‘rasam firiri’ melodija. Čia irgi neatsiliekam nuo masių – prisikemšam pilnas kuprines suvenyrų, man būtinai prisireikia skluptūrėlės už kiokius 15 eurų, o paliekant šalį ši tik nepridaro bėdų su klutūros apsaugos pareigūnais, mat šie tokie profesionalai, kad užskaito kūrinį kaip antikvariatą.
Tikėjimas. Nesu specialistas ir nepretenduoju, tad mano akimis žiūrint, mieste įsikūrusios dvi stovyklos: induistai ir budistai.
Dauguma budistų stupų išsidestę miesto kiemuose-aikštėse, kurie yra tikros ramybės oazės norintiems pabėgti nuo miesto chaoso. Žinoma, neapsieinama ir be šiokio tokio pasipelnymo: mandalos, pagal savo prašomą kainą nenusileidžiančios žymiausiems vakarų dailininkų darbams, kompaktai už jus kartosiantys mantras, karoliukai iš jako kaulų ir t.t. ir pan. Švara, tvarka, ramybė, saulė, vienas kitas vienuolis ar senolis sukantis 7 ratus aplink stupą ir maldos malūnėlio pagalba kartojantis ‘Om mani padme hum’.
Dabar gi induizmas. Šventos karvės ir joms maistą tempiantys ne tokie šventi žmonės. Tikriausia pusšvenčiai balandžiai. Sadhu savo šventumą ir nepriklosomybę nuo visuomenės įrodinėja reikalaudami su jais nusifotografuoti už kapeiką, kurios kaip ir neturėtų būti gaila tokiems šventiems žmonėms. Įvairaus luošumo pagyvenę ir ne tokie pagyvenę išmaldos prašytojai. Jautri tema, bet tas prikišamai demonstruojamas neįgalumas priverčia susimąstyti ar tikrai yra gerai duoti prašomos išmaldos, nes tai ir toliau gali skatinti tyčinį susiluošinimą, vardan pelningesnės dienos prie šventyklos durų. Paprastiems mirtingiesiems (baltiesiems) šventyklos yra uždarytos. Prie įėjimo kiek nemandagiai paaiškinama, kad už visai nekuklų mokestį ‘tvarkos palaikymui’ yra leidžiama pasivaikščioti po jos apylinkes. Suprask patvoriais.
Šventyklos šonuose vyksta ugnies ir maisto aukojimo ritualai. Keistas, makabriškas vaizdas, aš taip ir nesupratau kokiomis progomis tai daroma, aišku tik tiek, kad progų pakanka, nes aplink laužus susėdusių ir kruopas į ugnį mėtančiųjų ratelių ne vienas ir ne du.
Pashupatinati šventyklos užkulisiuose yra tai, kas vadinama upe (Bagmati), sakau ‘yra’, nes žodžio ‘teka’ čia nepavartosi, tai labiau neaiškus, užterštas telkinys su beužsistovičiu vandeniu.
Čia, už pagrindinės šventyklos, vyksta laidojimo apeigos. Mirusiojo kojos suvilgomos šventu upės vandeniu ir ant kranto įrengtose pakylose kūnas yra kremuojamas. Toks štai vaizdelis nuo tiltelio. Čia ilgai neužsibūnam. Bet kur pasaulyje netekties skausmas vienodas, tai ne teatras, jaučiuosi įsibrovėliu, nėra ten ko maišytis.
Liūdnus dalykus į šalį ir keliam vieną iš labiausiai ramybės nedavusių klausimų: na kodėl tie induistai gyvena šitaip, nepabijokim šio žodžio, apsidergę nuo kojų iki ausų. Ir nereikia man aiškinti, kad tai skurdo pasėkmė. Yra daugybė skurdo prispaustų vietų pasaulyje, bet aplink šventyklas nesimėto pūvančio maisto likučiai, o ir gatvės yra elementariausiai pašluojamos. Kad ir kokie laikini mes ir jie šioje žemejė bebūtume, toks apsileidimas turėtų sunervinti net tuos, kurie nėra gimę išlaižytoje Europoje. Nieko nenoriu įteigti, bet kodėl tame pačiame mieste budistų šventyklos nors ir nespindi auksu, bet yra švariai apšluotos, sutvarkytos ir kvepia smilkalais? O dabar pridėkim tai, kad dauguma gyventujų įsigudrina atstovauti abiem religijom. Kaip suprast, kaip paaiškint? Gerai gerai, baigiu. Einam prie kito skyriaus.
Seksas ir miestas arba trys Durbar skverai
Katmandu, Patanas ir Bhatakpuras tai trys Katmandu slėnyje įsiskūrę miestai, kurie tiek susilieją, kad iš esmės sudaro vieną bendrą mega Katmandu.
Visi jie išsidėstę 5-12 km atstumu vienas nuo kito (keliaujant iš vieno į kitą, niekaip nesuprasi, kada baigiasi vienas ir prasideda kitas) ir yra tikri šios šalies architektūros perlai.
Pirmasis pagal planą Katmandu centras, Durbar skveras. Čia sutinkam pirmuosius sadhu, keletą karvių, bandas balandžių, ir ištrūkstam iš žemiško chaoso užsikebarodami į patį aikštės viduryje esančios šventyklos viršų. Vertėjo čia važiuoti, visur verta važiuoti, tolimoje didingieji Himalajai, kiek arčiau Bezdžionių šventykla, o apačioje šalia karaliaus rūmų kunkuliuoja Katmandu gyvenimas. Karaliaus rūmai, rūmus primena tik iš išorės, viduje tai labiau caro troba, tiesa ten yra saugomi man nesuvokti lobiai kurie išnyks lyg dūmas neblaškomas vėjo tą pačią sekundę kai tik juos užfiksuos foto kamera (todėl fotoaparatą tenka patikėti taip vadinamai rūbinei).
Šalia karaliaus rūmų ir gyvosios deivės Kumari Devi residencija. Mes, žinoma įsirioglinam į josios kiemą nė nenutuokdami kur einam. Neimsi gi dabar skaityti iš anksto, aš dažniausiai sužinau kur buvęs tik parvažiavęs namo, nostalgijos genamas pradėjęs varyti įvairias knygutes. Tačiau čia kiek kitoks atvejis. Besižvalgant po kiemą kyla kažkoks sąmyšis, pribėga vietinės išvaizdos veikėjas ir makaluodamas rankomis pareikalauja uždengti mano objektyvą. Kas, kur, kodėl? Aš net nematau labai jau kažko verto notraukos, nebent yra įtikėję, kad ir šis pastatas išnyks kaip dūmas, vos tik pateks į Žygimanto fotoobjektyvą. Ir aš beveik teisus. Erzelio esmė paaiškėja po keleto minučių kai viename kiemo lange švysteli pati dievybė. Mažytė, išdažyta ir ‘dieviškai’ aprengta mergaitė. Būti dievybe ji paskiriama keturių metukų ir būna tokia iki pirmų mėnesinių, kai vėl patampa paprastu žmogumi. Va tokie vat štai reikalai šių dienų Olimpe.
Patano Durbar skveras. Išsikerebždinę iš taksi jau žengiam arčiausiai esančios šventyklos link kai nelauktai paaiškėja, kad vaikščiojimas po aikštę yra mokamas. Čia kas dabar? Toks keistas reikalas, nėr jokio aiškiai apibrėžto įėjimo ar išėjimo, jokių vartelių ar užrašų, vietiniai zuja pirmyn ir atgal, tik kažkokie tipo policininkai vaikštantys ir pamatę baltą veidą nurodantys eiti nusipirkti bilieto. O, kad aikštės oru kvėpuojam nieko tokio? Einam perkam bilietą. Kaip vėliau paaiškėja, įėjimas mokamas į visas pagrindines aikštes, tik pirma dieną mes nė nenutuokdami prasmukom nesusimokėję. Aikštė ir apylinkės tikrai dvelkia senamiesčiu, matosi, kad kartais yra prižiūrimos, o vaizduotė piešia laikus, kai tai buvo atskiras nedidskas miestelis, neskubus provincijos gyvenimas su vaizdu I Himalaju klanus. Tuzinas aikštėje įsikūrusių šventyklų nuoširdžiai žavi, visi raižiniai ir skulptūros egzotiški ir mieli akiai. Netelpa man galvoj, kaip vis gi atsitinka, kad tokie gražūs darbai atliekami tokioj netvarkoj, o gal senais laikais taip nebuvo?
Paskutinė Katmandų slėnio aikščių trilogijos dalis – Bhaktapuras su geriausiai išsilaikiusiu senemiesčiu. Čia jau nesistebėdami susimokam už pasivaikščiojimą po Durbar (pagrindinę) aikštę. Ji lyg ir panaši į pirmąsias dvi, tačiau gal kiek erdvesnė, be to tiesiog prašosi ne tik bilieto už pasivaikščiojimą, bet ir pilnametystę įrodančio dokumento. Veik aikštės centre įsikūrusi Pašupatinat šventykla, kuri būti kaip bet kuri kita, graži, elegantiška. Bet vos pakėlus akis jos stogo link prisideda trečioji – et, vadinkim daiktus savais vardais, pornografinė, dimensija. Čia neaprašysi, reik pamatyt:
Tuo viskas nesibaigia, kita stotelė, Dramblių šventykla. Kur pastogėje viskas tas pats, tik dalyviai – įvairūs gyvunijos pasaulio atstovai: drablys su drambliene, tigras su tigriene, net vėžlys su vėžliene ir veik visi misionieriaus poza.
Štai jums ir rytai, iduizmas ir kamasutra. Atsitik tai mūsuose, taip ir matau nuolatinį piketų postą, konstitucinio teismo išaiškinimus, instrukcijas vaikams griežtai žiūrėti žemėn arba aplamai pamiršti, kad yra štai tokia aikštė.
Žinoma kur buvę kur nebuvę iš už kampo išlenda lietuviai. Nėr mūsų daug, bet užtat plačiai pasklidę. Pašnekam apie šį bei tą, pasigiriam vieni kitiems kaip aukštai buvom užlipę ir išsiskirstom prisižadėję vieni kitiems susimatyti Lietuvoje nuotraukų peržiūrai. Tikriausiai nė nereikia sakyt, kad jau kitą dieną nei vieni nei kiti to net neketina daryti ir ramiai apie tai pamiršta.
Atvažiavom čia sekmadienį, tikriausiai visuotinio prausimosi dieną. Visos saulės apšviestos miesto vietos pilnos besiprausiančiųjų, pagrinde moteriškių ir vaikų – nėr kur akių dėt, užtenka jau šventyklas atlaikiau. Bet visumoje tvyro bendrumo, visuotinės švaros dienos jausmas, aikštėje pražygiuoja vietinės reikšmės būgnų ir dūdų orkestras, puodžių skvere iš čia pat moterų minkomo molio vyriškai žiedžia puodus, kitose aikštėse ant saulutės džiūsta grūdai, kiek toliau kyla dulkių kamuolys – kažkas nutarė lazdomis išplakti čiužinį.
Maistas
Čia daug nepapasakosi. Katmandu koncentruojamės ties indų virtuvės patiekalais, keletą kartų pabandom nepaliečių tradicinių, tai yra: vietinės kilmės koldūnų – momo, užgerdami vietinės kilmės gėrimu tongba (fermentuotos sora sėklos, pateiktos mediniam bokale su šiaudeliu).
Viskas einasi visai neprastai kol paskutinę dieną Tania pasiūlo įjungti taupymo rėžimą ir keliaujam valgyti momo į vietinių pamėgtą valgyklą. Skanu baisiausiai, net po antą porciją užsisakom, coca-cola užgeriam, sumokam beveik lygiai nieko. Pinigais beveik nieko, užtat jau orouoste, pusei šeimos prireikia patogaus sanitarinio mazgo. Siekiant išsaugoti sveikąją šeimos dalį nieko nelaukiant lėktuve pareikalauju stiklinės degtinės ir dalies pipirų atsargų. Kūną užlieja šiluma ir ramybė. Kita stotelė – Bahreinas.
Gerai, kad ten buvom, buvo smagu, vėl traukia kelionėn, pasiilgom savo mielų bendrakeleivių ir tolimų kraštų.
Comments