Tranquilo en Peru (8) - kultūrinė dalis
Ilgai žadėta jums, bet net gi labiau sau. Paskutinė pasakojimo dalis apie Peru. Ar galiu pasakyti, kad jau iš ten grįžau? Manau, kad ne. Atrodo, kad visi geri ir gražūs dalykai niekada nesibaigia, jie visada lieka su mumis :)
Z.
Šešiolikta diena – kovo 29 diena – ketvirtadienis
Ryte, kiek tą paros metą jau galima vadinti rytu, krapštomės iš lovų, sėdam į tuktukus ir keliaujam oro uostan. Kai atskridom buvo tamsu. Gal ir gerai, nes dabar pamatom “oro uosta”. Pašiūrė, vadinama laukiamojom salėm su langais į pakilimo taką ir lėktuvų parkvaimo aikštelę. Beje, lėktuvai čia parkuojami itin paprastai, be jokių ten mosuojančių lazdelėmis patarnautojų. Sustojama tiesiog “maždaug kiek galima arčiau keleivių terminalo”. Iš lėktuvo autobusais keleivių čia taip pat nieks nevežioja. Išleidžia ir gali eit į visas 4 puses, tik patį lėktuvą tokias kelininkų naudojamais kūgeliais apdėlioja, kad tiesiai į turbiną neįsirioglintum. Nūdienos terorizmo pavojai, kaip matyt čia dar taip pat negresia. Gali į salona nors su visa alaus dėže kraustytis, jau nekalbant apie tokias smulkmenas kaip dantų pasta ar kvepalai. Na, o bet tačiau vis dėlto didžiausią įspūdį palieka palei lėktuvų parkavimo vietą sumesti lėktuvų korpusai. Toks vaizdas, kad gal degę, gal siaip surūdiję, gal terorizmo laikus menantys. Stovi sau ir tiek. Kur dar taip pamatysit klausiu jūsų? Žinau, galit nesakyt, per TV rodė, kad tokie Konge dar ir skraido…
Taigi trumpas skrydis (kokios 1,5 val) virš Andų viršūnių monitoriuose spoksant paslėtos kameros vaizdelius ir mes Limoje. Čia trumpam iškišam nosį laukan, atsišaudom nuo pripuolusių, taksistų, Tania parūko ir minam atgal. Oruoste brangu kaip Lietuvoj ir dar man pabando iškišti tuno salotas su svogūnais! Kitaip tariant visas oro uostas užsitarnauja minusą. Ir ne tik dėl to. Ir vėl prieš patenkant prie savo “geito” reikia susimokėti apie 10 baksų oro uosto mokestį. Šitoje vietoje tai taip ir nesupratau kodėl ant bilietų surašyta, kad kaina yra su oro mokesčiais, o pačiam oro uoste dar vis tiek reikia mokėt, kad gautum lipduką and boarding paso. Kitaip neįleidžia, todėl pasirinkomui laisvės mokėti ar ne, daug nepalikta. Taigi jei Peru skraidysit vietiniais skrydžiais žinokit, kad kiekvieną kart lipant į lėktuvą dar vis tiek reikės susimokėti oro uosto mokestį. Pastarasis taikomas visuose Peru oro uostuose.
Ir dar vienas skydis. Iš Limos ir Cusco. Iš tikrųjų tai reisas Lima – Cusco – Arequipa. Na, toks tipo maršrutinis, su stotelėmis. Jiem patiem matyt visiškai aišku, kada jau čia Cusco, o kada Arequipa, todėl lėktuvui nusileidus niekas nemato reikalo pranešti tipo “Sveikiname atvykus ir Cusco tarptautinį oruosta, vietinis laikas 15 valandų, 0 minučių, temparatūra 20 laipsnių šilumos. Kita stotelė - Arequipa”. Būtent todėl kartu su tais kurie iš tikrųjų skrenda į Cusco kartu išsigrūda ir eilė amerikiečių ar tai britų kurie paskui blaškosi po bagažo salę ir tokių pačių keleivių kai ir jie patys klausinėja “o ką mum dabar daryt?”.
Vietinių aplinkui neperdaugiausia. Nusičiumpam bene pirmą pasitaikiusį viešbučio flyerį ir ieškom taksi. Tiksliau taksi mūsų ieško, mes spyriojamės, bet nepavyksta ir mūsų lagaminai jau mašinoje. Deramės dėl kainos – na kur matyta beveik 2 kart brangiau nei Limoje! Suderam kažkokią kainą (kokią nepamenu, nes vis tiek viskas sukosi ne daugiau 2 baksų vienam asmeniui ribose) ir pajudam centro link. Taksistas jau ir neklausęs žino iš kur mes. Iš Rusijos! Kodėl? Gal todėl, kad jei užsienėkas važiuoja taksi, tai nesidera del kelių baksų ir dar arbatos duoda. Backpakeriai važiuoja autobusais. Todėl vienaip ar kitaip esam kažkoks nesusipratimas, vadinasi rusai! Visą kelią esam bandomi išmušti iš kurso į pasirinktą viešbutį. Mum užsispyrusiai panorus jį bent jau apžiūrėti esam nugabenami ir nepaisant bandymų protestuoti esam taksisto lydimi į recepciją (tikisi komisinių iš viešbučio – atseit bus mum jį prirodęs).
Kaip prieš tai savaitę praleidus hamakuose vieningai balsuojam už viešbutį centre su dušu ir tėliku.
Atsikratom taksisto. Uf. Dvi savaites iki šiol vienaip ar kitaip buvom vadovaujami gidų, o nuo šiol – visiška ir galutinė laisvė. Sumetam daiktus, pasiurbčiojam kokos arbatos – ją duoda visiem atvykėliam, nes visiem jiem turėtų skaudėti galvą. Cusco kaip ne kaip yra 3500 metrų aukštyje, kas atvykusiem tiesiai iš jūros lygio sukelia šiokių tokių galvos skausmų. Mes gi esam ereliai. Nieko mum neskauda. Mum jau skaudėjo, todėl strikinėjam kaip kalno ožiai.
Taigi Cusco. Jis tiek išgirtas ir aprašytas, kad ten nuvykęs gali tikėtis jau nežinia ko. O ištikrųjų – gražus, ispanų statytas (nepavadinčiau tai Inkų statyba, nes ispanai ten viską nušlavė, tik pamatus paliko) kolonijinis miestelis apsuptas kalvų, ryškiai šviečianti saulutė, nesuskaičiuojama galybė turistų ir panaši galybė policijos ir batus valančių vaikių. Užšokam į katedrą kur stovi “juodasis kristus” – pasak legendos šį kryžių Cusco padovanojo kažeklintas ispanų karalius, o per didyjį žemės drebėjimą jis pajuodęs. Štai nuo to laiko, kiekvienais metais šventos vėlykų savaitės pradžios metu organizuojamos pomastiškos eitynės per Cusco gatves nešant šį kryžių. Tačiau apie tai vėliau.
Keliaujam į jum jau pažystamo Nilo rekomenduotą turizmo agentūra – Machu Pikchu rezervacijos patvirtinti. Čia paaiškėja, kad kambariai vis tik bus be langų. Na, su langais, tik ne į lauką, o į kolidorių. Agentas dievagojasi, kad jis negalėjo žadėti kambarių su langais, nes tokių tiesiog nėra. Mat juos galai. Jamam šitą darbą be langų.
Šiandien gi jau temsta. Kiek pasiblaškom po siauras gatveles, patyrinėjam suvenyrų rinką ir traukiam ieškoti maisto. Išsirenkam nacionalinės virtuvės vietą. Šį kartą Kujaus neužsisako niekas, net aš. Užtat čia pagaliau yra tikrosios chichos! Tai kukurūzų alus. Jei atvirai tai bjaurasti tokia. Fe. Kujus buvo geriau, o kirminas blogiau. Kitaip tariant nelabai kas. Maitinimosi proceso metu inkas groja kažkokiu stiginiu instrumentu (nežinau kaip vadinasi, bet toks kažkos milžiniškas kanklinas), o vėliau bando iškišti savo gamybos kompaktų. Turbūt po kokius 10 baksų už vieną. Aida ilgai derasi, beveik net įsigudrina nusiderėti pusiau, bet ar nusiperka, kažkaip nebepamenu, neužsifiksavo…
Beje, Cusco vėliava beveik identiška gėjų vėliavai, tik susideda iš 7, o ne iš 6 juostų kaip dabartinė gėjų. Būt įdomu sužinot kodėl čia taip yra nutikę.
Perkam keletą buteliukų vyno, padiskutuojam pasaulio gelbėjimo klausimais ir labankt – rytoj laisva diena Cusco.
Septyniolikta diena – kovo 30 diena – penktadienis
Darbas nuo ankstyvo ryto. Visą turtą saugoti paliekam viešbučiui, jamam po mažą kuprinikę ir leidžiamės įsukami į konvejerį tų, kuriem bus parodytas šventas inkų palikimas – Machu Picchu. Švintant sėdam į autobusiuką, juo keliaujam į traukinių stotį, ten susirūšiuojam į vagonus – patenkam į vagoną su japonų grupe, tai patys suprantat kokia padėtis. Planuojama kelionės trukmė gal kokios 6 valandos. Traukinys į kalną lipa tarsi laiptais – pavažiuoja kalnu įstrižai aukštyn, sustoja, tada į kitą pusę pavažiuoja įstrižai aukštyn, tada vėl atgal ir taip daug kartų kol galų gale pradedam nesusigaudyti kur traukinio priekis ir kur galas. Kelionės metu nieko įsimintinesnio nenutinka išskyrus tai, kad dar traukinukui kopiant laiptukais aukštyn Ričardas atranda, kad pasiėmė fotika be “batareikos”. Tai, žinoma, liūdna žinia, nes tai kaip ir pagrindinis grupės metraštis. Dabar teks pasikliauti mano juostiniu, Tanios muiliniu skaitmeniniu ir kamera. Kelionės metu perku alaus ir skriejantys kalnu vaizdai nuneša tolyn.
Atsirandam Aquas Calientes (jis gi žinomas ir kaip Machu Picchu Pueblo) miestelyje. Čia reikia pernakvot, kad rytą patektum į patį Machu Pikchu. Viskas vyksta pakankamai sklandžiai išskyrus tai, kad iš pirmo karto save prisirūšiuojam ne prie tos grupės ir nutipenam į per prabangų viešbutį. Ši klaida greitai atitaisoma, gaunam pietus ir pradedam dairytis, ką čia nuveikus per likusį pusdienį. Dairymuisi padeda visada ir visaip praverčiantis kelionių vadovas – the rough guide. Jis mum pataria aplankyti šventą kalną – Putukusį, siūlantį nuostabius vaizdus iš viršaus tiek į patį miestelį tiek į patį Macchu Picchu. Vadovas primygtinai siūlo saugotis mažų nuodingų gyvačių besiveisiančių būtent šiame kalne. Žodžiu po džiunglių mūsų gyvatėmis jau nepagąsdinsi, o gražių vaizdų pasirinkti visada malonu, tad patraukiam šventojo kalno link. Vienas dalykas kuri pamiršta mylimas vadovas, tai KOPĖČIOS. Po galais, šis žmonijos išradimas gal ir nėra blogas, bet aš turiu šiokių tokių asmeninių sąskaitų jau nuo Monblano laikų. Kad įsilipti į šį kalniuką reikia ropštis prie stačios (tikrąja ta žodžio prasme) ir aukštos (na vienas palypėjimas sudaro kokius 30 – 40 metrų) uolos pritvirtintomis medinėmis kopėčiomis. Tai vat įsivaizduokit save 30 metrų aukštyje visom savo gyvasties jėgom įsikibusį į medines kopėtėles…. Žodžiu tos ale šitam kalne gyvenančios gyvatės yra juokas palyginus su šį kalną valdančioms kopėčiomis. Į viršų dar nieko, bet apačion tai jau tikrai koks tai nesusipratimas. Protu kaip ir suvoki, kad jei sugebi nenukristi nuo kopėčių lipdamas į antresoles uogienės stiklainio, tai kodėl staiga turėtum nudardėti iš 30 metrų aukščio. Bet kaip paprastai Žmogų valdo jausmai. Todėl ir vėl pasiekęs tvirtą žemę jaučiuosi kaip Everestan suvaikščiojęs… O vaizdai iš tiesų nuostabūs. Statūs šlaitai, apačioje miestelis, kalnų upė ir kalnai, kalnai. Viršūnėje iškelta didžiulė Cusco vėliava, o nukorus kojas nuo uolos krašto pirmą kart išvysti naujaąjį pasaulio stebuklą – Machu Picchu. Reik pripažint, kad jau iš čia žiūrint galima teigti, kad vieta šiam miesteliui buvo parinkta stilių ir skonį jaučiančio žmogaus. Ir tai dar tik gėlytės palyginus su tuo kaip supanti aplinka atrodo būnant jame pačiame. Nenuostabu, kad šio miesto taip ilgai niekas nerado. Nes tik užsilipęs į aukštą kalną gali pamatyti kitame kalne jį esant (iš apačios jo visiškai nesimato), o dar žinant, kad iki jį atrandant jis buvo apaugęs mišku tai ir visai suprantama, kaip ispanai apie jį nieko nežinojo. O šiaip jiem gal ir nebuvo labai įdomu. Nesuprasi.
Nusikraustę žemyn jamam alaus, pasigrožim upe ir traukiam į karštuosius šaltinius. Tai tikriausiai gražiausią aplinką turintis SPA kokia tik esu buvęs. Ne, patys baseinai įrengti labai paprastai, tačiau jie atviri, o juos supa kelių šimtų metrų aukščio uolos/kalnai. Tikrai, dabar galvoju, kad jokio kitokio gražesnio baseino nesu matęs. Ir kainuoja tai, gal kokius 5 dolerius. Kaip ir reikia tikėtis baseinas sklidinas turistų. Tik tursitų tokių kur ne grupėmis keliauja, o pavieniai, backpakeriai. Grupinių tikriausiai nėra dėl to, kad juos nuo visko saugo, net nuo jų pačių. Pamirkstam baseine su iš Bolivijos atkeliavusiais žmogeliais – lavinam savo ispanų kalbą. Jei jau sąžningai tariant, tai Aida lavina savo ispanų, o mes su Ričardu klausomės. Taip pat šalimais įsikuria argentinietė, keletas airių su visais draugiškai papliurpiam. Ye! Jaučiuosi pasaulio dalimi.
Po baseinų vakarienė, pabandymas užsiskayti romo. Ech, būnant tursitu geriausia yra keikti turistus, bet pastarieji tikrai sugadina visą reikalą. Nekalto veido padavėja neša man vandeniu skiestą spiritą vietoj romo, o į klausimą ar čia tikrai romas atgabena neva romo butelį – suprask va gi iš romo butelio pilam, kaip gali būt ne romas? Taigi metam šitą purviną užsiėmimą ir keičiam sėdėjimo vietą. Organizuojamas šachmatų turnyras. Žaidžia didmeistris Ričardas ir didmeistrė Tania. Mes su Aida tiesiog geriam. Didmeistrė Tania negali patikėti savo akimis kai gauna kokius 4 kartus iš eilės. Mum linksma, Taniai ne. Visi einam miegot.
Aštuoniolikta diena – kovo 31 diena – šeštadienis
Machu Picchu. Brangu – taip. Komercializuota – taip. Gražu – velniškai. Ir kitoniškai nei visi žemėje išdėlioti stebuklai. Na juk yra tekę matyti gražių vietų, gražių pastatų, bet visada pasitaiko panašių. O va panašių vietų į šią nėra tekę matyt, kaip ir Egipto piramidžių.
Tiesa, pačia architektūra tai nelieku sužavėtas – po galais juk tai 1400 mūsų eros metai, tai galėtų būti šiek tiek daugiau nei idealiai nugludintų akmenų pastatai. Kita vertus net mūsų laikams daro įspūdį kalnų šlaituose suformuotos terasos. Ir vėl gi nelabai man liko suprantama, kodėl šis grožis buvo priskirtas inkam, jei terasos Peru egzistavo jau prieš inkų laikus?
Visa kritika skirta eilutėse aukščiau iš tiesų begali būti tik pikto lietuvio paistalai įsivaizduojančio, kad tai tik Lietuva turi katedrą arba Kauno rotušę, kad tai Lietuvoje gimė barokas, renesansas, gotika ir kitokie madingi fintai. O inkų ar tų kur prieš juos buvo genialumas tame, kad jie priešingai nei dauguma Europos įskaitant ir lenkus, nenusirašė miesto idėjos ir sukūrė juos taip kaip patys suprato. Kiek žinoma, nėra jokių jų ryšius su kitomis žemiškomis civilizacijomis įrodančių duomenų, o tai patvirtina mintį, kad visos idėjos yra sukurtos ir neribotais kiekiais sklando erdvėje, tereikia jas išmokti pasigauti. Tai padarė mūsų pusrutulis, kiek pavėluotai bet taip pat padarė ir jųjų.
Taigi. Ankstyva ryta kertam sumuštinius, kraunamės vandenuką ir rūšiuojamės į autobusus užvežančius iki šventojo miesto vartų. Pats ankstyvas rytas, akių lygyje plaukia debesys, keletas jų kaba kiek aukščiau užkibę ant aplinkiniu kalnų. Užburianti ramybe. Bet čia pradeda dūgzti į apsilankymo kainą įskaičiuotas gidas. Pakenčiam jį tik todėl, kad jis yra „įskaičiuotas“. Papasakot gali maždaug tiek pat keik dviejuose puslapiuose parašyta mūsų Lonely Planet. Slampinejam keturi mes ir dar kokių 10 amerikonų. Pastarieji nervina jau savo buvimu, o čia dar ekskursijos pabaigoje kiekvienas gidui į saują bruka po 10 baksų arbatpinigių. Tas viltingai kreipia žvilgsnį į mus. Na jau ne. Aš gal pensijai taupau! Išdidžiai keliaujam šonan. Likusią dienos dalį maklinėjam po griuvėsius, valgom sumuštinius, makalajuojam kojom nukorę jas nuo terasų, baubiam sukišę galvas į šventyklose esančias nišas kviesdami miestą meditacijai.
Atgalios iki miestelio Aida su Ričardu patraukia pėsčiomis, o aš ir Tania renkamės autobusą. Kelias iki Machu Pichu kyla/leidžiasi vienu kalno šlaitu tokiais dideliais zigzagais. Nuo pat kalno viršaus autobusą žemyn bėgomis pradeda lydėti tautiniais rūbais apsirengęs vaikis, tai yra – kol autobusas padaro vieną zigzagą jis pėsčiųjų takelių atidarda iki tiesiosios ir garsiai rėkdamas ir mojuodamas praleidžia autobusą, istorija kartojasi kokius dešimt kartų. Iš pradžių į šią atrakciją žiūriu įtariai, vėliau jau tampa kažkaip juokinga. Bet tai nėr nieko už dyką! Paskutiniame vingyje autobusas sustoja ir vaikį įleidžia vidun. Čia vėl amerikonų show. Aš vėl taupau pensijai.
Dar kurį laiką pasišlaistom miesto gatvelėmis, nusiperkam vaisių ir tuo pačių traukinuku traukiam atgal į Cusco.
Devyniolikta diena – balandžio 1 diena – sekmadienis
Visą dieną makaluojamės po Cusco. Mes su Tania perkamės lėktuvo bilietus iš Arequipos į Limą, Aida su Ričardu dar keliaus apžiūrėti Nazsca linijų, tad planuojamas trumpas maršruto išsiskyrimas. Aplankom keletą muziejų su inkų palikimu (kuris nėra labai įspūdingas), braunamės pro turistų grupes siauromis Cusco gatvėmis, sukertam skaniausią kada nors valgytą morkų tortą, ieškom interneto kavinės nes visos skaitmeninės laikmenos kritiškai užsipildžiusios, neatsilaikom turistiniam spaudimui ir užperkam suvenyrų. Aplankom keletą „baby alpaca“ parduotuvių kur stringam maždaug tokiam pat laikui kaip ir kokiam muziejui. Išdava – Tania nužiūri jau dabar trokštamą paltuką, o Aida įgyja megztinį . Vakarop traukiam ragauti steiko. Steikas yra, o alaus ne. Sakau – tada aš parduotuvėj jo nuspirksiu. Ok, no problem. Dar buteliukas vyno namuose ir čiučia liulia.
Dvidešimta diena – balandžio 2 diena – pirmadienis
Turgus būna anksti pareiškia Aida, todėl visi taip sakant ne svet ne zaria, keliamės, brukamės į taksą ir važiuojam į Pisaką. Čia kiekvienos savaitės pirmadieniais vyksta bene žymiausias Peru turgus, o atsižvelgiant į faktą, kad jis yra dar ir pačiame šventajame Inkų slėnyje tai būtiniausiai patampa „a must“ kelionės žemėlapyje. Viskas būtų gerai, bet tai, kad turgų pasiekėm ankščiau už prekiautojus nelabai džiugina. Linoja, šaltoka. Draugiškai erzindami Aidą brukamės į viešbutį gert kavos. Čia ramiai besėdint mane, o tikriausiai ir visus aplinkui buvusius galutinai išbudina katinas nežinia kodėl netikėtai iššokęs iš po stalo man ant kelių taip baisiausiai išgąsdinęs ir sukėlęs mano gerklės garsinį signalą bei rankų makalavimą, kas savo ruožtu sąlygojo aplinkinių makalavimą rankomis ir garsinius rankų signalus.
Didžioji šio turgaus dalis šiais laikais skirta gringų poreikiam tenkinti ir taigi ir esminė jo asortimento dalis yra įvairūs turistam reikalingi daiktai – pončai, kepurėlės, pirštinės, pledai – visa tai – BABY ALPACA. Of kors ser, BABY ALPACA! Čionykščiai jau senokai suprato, kad vidutinis turistas nė velnio neskiria kur vilna, o kur dar bala žino kas, jau nekalbant apie tai, kad rimtai skirtų kur čia tiesiog alpaka, o kur jau baby alpaca. Vaikštom apsiginklavę žiebtuvėliu ir svilinam prie kas antro prekystalio sudėtus daiktus – vis tikrinam ar bent jau ne sintetika. Nepaisant to, kad visais šventais prisiekinėjau, kad jau tikrai per visą Peru lauktuvių nesitąsysiu ir viską pirksiu Limoje – apsikraunu kaip krovininis asilas, arba nūdienos aktualijomis kalbant – kaip koks nenukirptas baby alpaca. Dabar, namuose džiaugiuosi tenai pirktu pončo, kuris, nors ir ne iš baby alpaca vilnos, tačiau šildo. Be vilnos dirbinių turgus tiesiog užverstas skudučiais, lietaus vandenį imituojančiais instrumentais, „senovinėmis“ grūstuvėmis ir t.t. ir pan. Dėl visko reikia nuožmiai derėtis, tad dar kartelį matai – tas tikrasis, nuoširdusis Peru liko kažkur toli Baltuosiuose Koldirjeruose.
Mažesnioji turgaus dalis tebėra skirta vietiniams kurie čia sudarda iš aplinkinių kaimų daržovėmis paprekiauti. Va čia tai reikalas. Čia rozmarino šakos tokio pat ilgio kaip mūsiškės daugiametės eglės, nesuskaičiuojama gausybė bulvių rūšių, siūlų dažai, kokos lapai. Po turgų kartu su mumis tarp Peru kaimo moteriškių malasi Travel filmavimo grupė. Mes su Tania bandom nusipirkti vakatai sėklų. Vakatai tai toks prieskoninis augalas kurį Peru deda tikriausiai į 90 procentų patiekalų, jis aštrokas ir kol jo nepersivalgai yra tiesiog puikaus skonio. Bėda tik tame, kad mes jo prisiskanavom tiek, kad kažkodėl net šiandien apetitas tikrai nesukyla apie jį pagalvojus. Iš kokio trečio karto pavyksta įsigyti vakatai žiedų iš kuriuos vėliau džiovinsime ir bandysime išgauti sėklas. Norėdami paaiškinti kad mum reikia to augalo sėklų žodynėlio pagalba bandom išaiškinti, kad mum reikia vakatajaus sėklų kurias mes namie, ten kitoj balos pusėj, sodinsim ir padažą darysim. Moteriškės kraipo galvą ir sako – kam gi jūs pažadą darysit, geriau rūkykit, tai puikus haliocanogenas…
Šia linksma gaida traukiam ieškoti taksi ir maunam apžiūrėti švento inkų miesto griuvėsių – citadelės. Kainos niekaip nesutampa su mūsų kelionių vadove nurodytomis – nuostolius tenka nurašyti infliacijai. Pati citadelė priešingai nei Machu Picchu nėra tokia gausiai lankoma, todėl galima beveik netrukdomi paslampinėti po buvusio miestelio griuvėsius. Jau nekelia nuostabos tai, kad nors už įėjimą į „objektą“ lupa kokius 10 baksų nuo žmogaus kokių nors apsaugos priemonių tiem, kuriem galbūt einant laiptais šalia nemenko skardžio gali sukti galva, įrengti nėra būtina. Lygiai taip pat kaip nėra būtina laikyti kokį nors prižiūrintį personalą pačiame mieste – o kam? – mokestis taigi jau surinktas… Tiesa, prasisukti „chaliavai“ visos galimybės nes teritorija neaptverta, o irgi ne stebima, todėl jei netingi pasinaudoti vadove nurodyta galimybe 90 minučių pėsčiomis kapanotis į kalną tai, spėju, sutaupai ne tik taksui, bet ir bilietui… Taigi. Architektūra panaši kaip ir Machu Picchu, visi aplinkiniai šlaitai išdantyti terasomis. Tyla. Visiška tyla, net turistų negirdėt.
Parsirandam į Cusco. Kažkas čia ne taip. Pagrindinės aikštės balkonai staiga tapo išpuošti spalvotais audeklais. Pastebimai užgausėję policijos pajėgų. Šlepsėdami pro Cusco katedrą užjuntam, kad gal kas čia kokios ypatingos pamaldos vyks – užeinam. Žmonių nėra daug. Altoriaus dešinėje ir kairėje pakaitomis griežia kaimo kapelos, pauzes tarp gabalų užmiksuoja vargonai. Kitaip tariant viena kapela jau feidina garsą, kita persidengdama jau pradeda groti savajį, o bažnyčios vargonai pritariant indėnų pučiamoms kriauklėms visa tai paverčia genialiu DJ kūriniu. Tokia kokofonija, kad net neerzina. Šių varžytuvių fone, vyksta pasiruošimas procesijai – pagrindinio altoriaus Kristus perrengiamas – apjuosiamas baltu sijonų (tokiu pasijoniu), ant kurio dar apjuosiamas auksu siuvinėtas apdaras. Pasirengimas trunka gerą valandą, visą tą laiką paraleliai vykstam festivaliui „grok Jurgeli“. Mes gi stovim užburti šito reginio, kursi tikrai nebūtų įprastas musiškose bažnyčiose. Vėliau knygutėje paskaitome, kad Peru krikščionybės apeigos turi nemažą dalį indėnų kultūros įtakos.
Kai pasirengimai baigti procesija pajuda į lauką. Maunam lauk ir mes. Pakeliui pasklaidom knygutę – pasirodo visa tai kur mes dabar dalyvaujame yra Semana Santa (Vėlykų savaitės) pradžioje organizuojama procesija per Cusco gatves. Procesijos priekyje žengia dvasininkai, paskui kuriuos lėtai krypuoja nešamas kryžius. Jei nepameluosiu jį vienu metu neša maždaug 20-30 garbaus amžiaus vyrų iš kurių susikaupusių, išdidumo ir liūdesio mišiniu užsipildžiusių veidų matyti, kad būti prileistam šitaip dalyvauti procesijoje yra didžiulė garbė. Aplink nešulį žingsniuoja inkų palikuonys pūsdami jūrines kriaukles, iš paskos traukia du vienu metu skirtingas melodijas traukiantys orkestrai, už jų visa politinė valdžiai ir šiaip, matyt, svarbūs žmonės na, o atsilikdama tik kokius 50 metrų už procesijos žengia valytojų armija kuri čia pat šluoja, tvarko, renka su sąlyga ko jau po 15 min niekaip nepasakytum, kad čia pražengė tūkstantinė procesija.
Procesija pajuda Cusco aikštės perimetru, čia iš raudonais audeklais išpuoštų balkonų pasipuošę ir matyt pasiturintys miestiečiai ant procesijos žeria žiedlapius. Kai kuriuose balkonuose visai nepasipuošę žioplinėja turistai – tai vietos kavinės ir vietiniai tenai kažkodėl staliuku nerezervuoja, kad galėtų sudalyvauti procesijoje iš balkono.
Kaip ir reikia tikėtis jau po 15 minučių pametam vieni kitus, tiksliau aš pametu likusius (nes esu baisiai užimtas noru kuo daugiau prisisemti į save to vaizdo ir kuo aiškiau tą vaizdą nufotkint į fotiką), tad negaliu tvirtinti, kad jie pameta mane. Su visa minia traukiu paskui procesija. Ši stabteli beveik kiekvienoje sankryžoje kur ją sveikina visokio plauko ūkio/karo tarnybos: gaisrininkai, policininkai, medikai, tarnautojai, savivaldybė, kariuomenė, miesto globėjas (tai tokia nešimui skirta skulptūra, tik jos procesija vyksta kažkada vėliau). Varau šortkatu iki artimiausios bažnyčios ir įsitaisau tarp laukiančiųjų atvykstant procesijos (procesija užsuka į visas jos kelyje esančias bažnyčias). Naudojuosi atokvėpiu ir spitrijuosi į aplinkinius kurie tikriausiai susirinkę iš viso Cusco regiono, lygiai taip pat spitrijasi į mane. Bene dešimt kartų pabando prastumti „historia de Santa Semana“, kokius 5 kart iškišti glazūra dengtų obuolių, aš pafotkinu bažnyčios šventoriuje prie kolonų prisiraišiojusius vietinius su pilnomis pintinėmis žiedlapių. Kaip jau minėjau, žeidlapių lietus pilasi ant procesijos iš viršaus, apačios ir šono, bet atvangos ir be perstojo. Kitas dalykas, kad visi prisirišusieji aukštėliau būtinai stengiasi su sauja pilna žiedlapių paliesti patį nešamą kryžių ir tada jau tie žiedlapiai dedami atskirai ir nešami namo. Kokiu tikslu negaliu pasisakyti, bet matyt jie įgyja panašią prasmę kaip verbos mūsuose. O kokia mūsuose verbų prasmė? Tikrai, tikrai eisiu pasiskaityti. Aha, Vikipedijos žiniomis verbos parneštos į namus, saugo juos nuo perkūno, o pasėliams padeda apsiginti nuo ledų, graužikų, sausros. Na, turėtų būti kažkas panašaus.
Artėjant procesijai minia glaudžiasi ir staiga aš apsuptas vietinių, gerai, kad jų ūgis nesudaro įspūdžio, todėl mano galva kyšo beveik virš visų ir dairausi sau kaip gandras nuo kokio stulpo. Procesija stabteli, orkestrai (šį kartą grojantis jau paeiliui, nes iškilmingiausia vieta praeita, o kelias dar tolimas) kažkokią labai jau girdėta vakarietišką melodiją ir procesija žengia bažnyčios vidun. Durys uždaromos, suleidžiami tik išrinktieji, o galbūt tik toje bažnyčioje nuolat besilankantys, matyt kad nebūtų grūsčių, likusieji kantriai laukia lauke. Šioje vietoje atsipeikėju, nutraukiu tiesioginį reportažą ir varau ieškoti bendrakeleivių. Sekasi palyginti nesunkiai – jie draugiškai fotkinasi prie centrinėje aikštėje esančio fontano. Visuotinu sprendimu einam į muziejų – diena be muziejau – prarasta diena. Traukiam į inkų istorijos muziejų. Kuris na, kaip čia dabar kultūringiau išsireiškus, na tiesiog panašus į Vilniuje esantį Lietuvos istorijos muziejų. Aukso ten nėra, yra tik moliniai indai, stendai vaizduojantys kaip žmogai senovėje gyveno, bet tai, kad ta senovė tai dar čia pat natūroje beveik kad egzistuoja, tai ilgai neužtrunkam. Nuslenkam pagurkšnoti alučio ir nutariam eiti pažiūrėti kaip gi procesijai sekasi. Randam pakankamai nesunkiai. Jei dienos pradžioje procesiją sudarė keli tūkstančiai žmonių tai dabar manau buvo ne viena dešimtis tūkstančių – aikštės ir gatvelės užpildytos žmonėmis lyg Vilnius sąjūdžio piko metu. Taip iš karto įsilieti į minią nepavyksta nes Tania užmato alpakos vilnos dirbinių parduotuvę, o imant domėn faktą, kad dar vakar Aida tos pačio tinklo parduotuvėje įsigijo megztinį, tai trūks plyš reikia ir Taniai, todėl gerą valandą praleidžiame stebėdami paltuko išrinkimo procesą ir pagaliau turim kaip Cusco saulė ryškiai švytinčią naujo palto naują savininkę. Traukiam susibūrimo link. Minia atrodo įspūdingai, tik jau dabar iki pačio procesijos branduolio nusigauti nėra jokių šansų, užtat vaizdas kai sankryžoje stabtelėjusiam Kristui klaupiasi visos keturios gatvės jei ne užburiantis tai labai labai ilgam įsimintinas. Taip Cusco ir lieka atmintyje kaip Machu Pikchu mistikos, spalvingo turgaus judrumo ir kerinčios eisenos žavesio Peru dalimi.
Ši naktis – autobuse, tad negaliu sakyt labanakt.
Daugiau vaizdų? Spausk ant nuotraukos.
Dvidešimt pirma diena – balandžio 3 diena – antradienis
Apie 5 ryto krapštomės lauk iš autobuso. Ežeras kaip ežeras. Ima nervas, kokio galo taip anksti tas autobusas atsibeldė, gi turėjo važiuot visą naktį ir būti vietoje tik apie 8 ryto. Stotyje pusiau miegodami perkam bilietą vakarui į Arequipą. Tuo tarpu pristoja koks tai verslininkas ir peršą dienos ekskursiją po Titikakos ežerą. Nervina žaltys. Ko jis čia pristojo? Mes net nesideram, o kaina krenta kas 5 minutės. Ale, mes nors ir nelabai pamiegoję, bet gudrūs. Knygutėje parašyta, kad stoyje tai būtiniausiai nuplėš jei ne penkiagubai tai dvigubai. Todėl tvirtai atsilaikome, net tada kai kaina krenta iki 8 dolerių žmogui.
Paliekam rakandus saugoti autobusų kompanijai kuri mus gabens į Arekipą ir maunam ieškoti laivelio plukdysiančio mus į dirbtines Urus ir tikrai niekur neplaukiančią salą Taquile. Na, žmonės protingieji pasakykit, kokie laiveliai 5 valandą ryto? Atsakau jums – jokie. Vat ir blaskomės sau po molą, taip sakant ispanų mokomės. Po kokios 1,5 valandos pagaliau išsiaiškinam, kad po ežerą kursuoja tokie bendruomenės laivai/autobusai kuriais vietiniai kraustosi į plaukiojančias ir ne visai salas. Kateriukų, jachtų ar valčių gausa telkinys nepasižymi. Kur čia pasižymėsi, 4 km aukštis ir prastokoka ekonominė padėtis gi, o dar Bolivija už posūkio (kokie 100 km max). Taigi, įsigyjam bilietėlį į laivą (per visus keturis sutaupom 2 dolerius, nuo pasiūlymo gauto auto stotyje), gaunam atmintinę kurios esmė grubiai tariant yra – vietinių ir jų vaikų – nešerti. Ir jau sėdim laivelyje. Autobusas yra autobusas, kaip ir visame Peru vietiniai juo keliauja kartu su visu savo gyvenimu. Taigi laivo apačia užgrūsta gėrimais, kruopomis, skudurais tiek, kad mes vos telpam. Kiek pasėdėją krapštomės ant stogo. Šviečia saulutė, vietinis šalimais mezga kepuraitę (sala į kurią plaukiam pasižymi tuo, kad jos vyrai yra mezgėjai), keletas turisčių iš Argentinos iš karšto termosėlio gaminasi matę, aplink teliuoskuoja žydintis vanduo ir gyvenimas po truputi pradeda busti iš nakties sąstingio. Gana sklandžiai užvedamas motoras ir mes pajudam. Judam kokius 600 metrų ir išdidžiai sustojam. Bandomas užvesti variklis, pavyksta. Paplaukiam kokius 20 metrų ir vėl stovim. Daugiau variklis neužsiveda. Na, nelabai yra ką veikt tai sėdim mojuojam pro šalį praplaukiantiem turistiniam laiveliam. Jie labai brangūs, gerai, kad jų ir neėmėm. Pusvalandį pamojavus pradeda kilti mintis, kad galbūt reiktų mojuoti intensyviau, kad jie prie mūsų priplauktų ir mus pasiimtų, nes jau pradeda rodytis, kad priešingu atveju ežero apžiūrą tuom ir baigsim. Intensyviau mojuojant, žmonės taip pat intensyviau mums mojuoja. Po valandos atbirbia „techninė pagalba“, tokia motorinė valtis. Motorinė valtis tai reiškia medinė valtis su ant jos galo pritaisytu motoriuku. Kapitonas kurį laiką derasi, paskui meta jam virvę ir mes išdidžiai pajudam tolyn. Tiesa lėtokai. Šiaip ne taip prisikapstom prie Urus salos. Tokia šiaudinė vieta ant vandens kurioje sėdį į muziejinį darbą atvykę vietiniai. Na gerai, gal ten koks sargas ir gyvena, bet jau tikrai ne tiek kiek jų dabar čia yra. Kita vertus. Buvom, matėm dabar jau patys savo nuomonę apie tai turim. Kai dabar pagalvoji gal ir būtų gaila nepamačius. Va! Kas ten tikrai gyvena, tai kiaulės. Jos irgi turi tokius plaukiojančius tvartus. Atrodo neprastai. Beje kiek aš supratau tokios salos veikimo principas yra – pridedi I vandenį šiaudų (na, gerai – sausų nendrių) ir plaukioji sau ant jų, tadu pati apačia pradeda pūt, o tu ant viršaus vis užkrauni naujų. Perpetum mobile taip sakant. Taip iš akies primečiau, kad tos salos storis bus gal apie 1,5 metro kokio. Kol mes blaškomės po 300 m3 salą, ieškom vietos kur nusilengvinti, bandom eiti „už namo“, atsimušinėjam nuo suvenyrų pardavėjų ir panašiai staiga susitaiso mūsų autobusas ir galim traukti toliau.
Nėr ką sakyt – ežeras galingas, kito kranto net nematyt. Ramiai stuksena motoriukas, šviečia saulė, tad susirangę tarp Peruiečių krepšių tyliai snaudžiam. Prieš atplaukiant į salą kapitonas kiekvienam iš mūsų asmeniškai ispanų kalba išdėsto kažką panašaus į tai, kad dabar dėl užgaišto laiko, mus išsodins kažkokiam kitam uoste, iš ten mes turėsim šlepsėti į (pietus, šiaurę artai rytus – čia kiekvienas suprantam vis skirtingai) iki kito uosto ir čia mumi jau lauks naujas laivas pargabensiantis namo. Išsilaipinam. Takeliu ropščiamės į kalną apsidairyt. Na, jei ne kur ne kur šmėsteliantys spalvingais apdarais vilkintys vietiniai užskaityčiau kaip Kretą. Gražu. Kalniukai nors nedideli, bet vis tiek reikalauja šiokių tokių pastangų. Kaip ne kaip 4 km aukštis ne padebesiais bėgiot. Beje, kaip tik neperseniausiai su Aida aptarėm vieną filmą apie kopimą į Everestą, tai ten veikėjai 6 km laksto, kūliais eina. Nesąmonė kažkokia.
Slampinėjam po salą, iš kai kurių kiemų girdėti amerikoniškas ar vokiškas žvengimas – tai turistai iš turistinių laivų visi suvaryti į kiemą ir maitinami. Gal ir gerai, kad tuos 2 dolerius sutaupėm) iš tolumos ataidi jau įprasti – kažkam skirto festivalio garsai. Salą skersai pereiti užtrunkam gal valandą. Nuo kalvos, kitoje salos pusėje, apačioje matyti prieplauka, tolumoje kita šio ežero sala -Amantani. Ant šlaito aptinkam mažą bariuką su stalais ir vaizdu į ežerą, Medinės kėdės, kalkėm dažytos namo sienos, saulutė, lengvas vėjelis, +18, šaltas alus, ežere plaukianti burinė valtis. Ar yra ko norėti daugiau? Pro objektyvą tyrinėju tą burinę valtį. Parasta medinė valtis su iš brezento siūta bure, bet vis tiek atrodo romantiškai.
Laikas plaukt atgal, tik tam dar būtina nudardėti žemyn, o jau beveik vėluojam. Likti kažkaip nesinorėtų. Aida ir Ričardas nubilda pirmi, iš paskos riedam ir mes. Tania kaip visada niekur neskuba. Gal ta taisyklė mieste, kad nesivyk vyro ir autobuso – visad bus kitas, ir teisinga. Bet čia, vidury ežero tas kitas gali pasirodyti ne ankščiau kitos dienos popietės. Kaip ir reikia tikėti panikuoju veltui. Spėjam ir dar krūva laiko stovim, nes laukiam tų mūsų argentiniečių mergiočių su termosu matės. Kol laukiam jų jau, laivui beveik iš plaukiant, iš jo išlipa Ričardas ir eina pasivaikščiot, taigi dabar turim argentinietes, bet neturim Ričardo. Aida, gauna vėliavą ir turi ją įtaisyti laivo priekyje. Pagaliau pajudam atgalios. Visą kelią praleidžiam laivo viršuje. Stebiu vietiniu traukiančius į žemyną. Pagyvenusios moteriškės verpia siūlus, mergaičiukės iš po spalvotų apdarų smalsiai apžiūrinėja turistus, tai yra mus, tolumoje žaibuoja. Vakarėja. Gera diena pasitaikė, nesitikėjau. Visada taip būna kai nesitiki.
Vakare pasimakaluojam po Puno miesteliuką, suvalgom nuostabios itališkos picos ir kraustomės į autobusą. Dabar į Arequipą!
Daugiau? Ant nuotraukos.
Dvidešimt antra diena – balandžio 4 diena – treciadienis
Vos spėjus nors šiek tiek įmigti autobuse kyla sambrūzdis. Atvažiavom. Kažkokia klaida. Sunkiai, bet aš ir Ričardas patikim ir krapštomės lauk. Aida su Tania griežtai atsisako patikėti atvykusios ir toliau sau vartosi kėdynėje. Na, taip turėjom atvykti apie 6-7 ryto, o dabar tai dar tik 4 ryto. Kita vertus – koks tau autobusas Peru važinėja neviršydamas greičio? Taigi atsiduriam baltajam mieste, kuris duotuoju momentu yra pakankamai juodas kaip rusai sako ne svet ne zaria. Žinoma, jokiame viešbutyje mūsų niekas net neplanuoja laukti taigi tipenam per sale pilną miegančių vietinių laiko stumti. Susirandam lavočkę, pageriam arbatos, kavos, sulčių ir nutarę, kad jau geriau centre ant suoliuko nei stoty ant tašių traukiam laimės ieškoti. Su taksistu derybos einasi sunkiai – ir kur bus lengvos jei viso kūno apimtyje realiai funkcionuoja tik kojos, o ir tos labiau lunatikuoj nei sąmoningai šeimininkus nešioja.
Viešbutyje atsirandam kokią 5 ryto ir pradedam zysti, kad mus jau dabar leistų į kambarius kurie mum priklauso tik nuo dienos pietų. Kažkaip nesusikalbam. Mes norim miego, jie nori papildomų pinigų, tad imam už kurpinių ir jau betraukiant durų link papildomų pinigų noras viešbučio administracijai išnyksta ir mes esame palydimi į savo kambarius. Po šlakelį stipresnio gėrimo ir virstam miegot. Prabundam apie 12 dienos kaip naujos dienos rytą. Atostogos staiga prailgėja viena diena. Gera pamiegoti.
Traukiam apžiūrėti miestelio. Reikia organizuoti kelionę pas kondorus ir tolimesnius oficialaus delegacijos vizito Peru programos punktus. Nutariam šiek tiek išsiskirti. Aida su Ričardu dar judės Nasca linijų apžiūrėt, o mes su Tania jau pakankamai atsivažinėjom autobusu ir lėktuvu keliaujam atgal į Limą.
Taigi atliekami organizaciniai darbai ir traukiam apžiūrėti Baltojo Miesto – Arequipos – miesto kurio pavadinimas kažkuriuo iš vietinių dialektų reiškia „sustokim čia“. Dienos programoje turgus su dešimtimis rūšių bulvių, vaisių, žuvies, mėsos, sūrių. Lietuviški „super“ marketai ale Maxima ar Rimi turėtų apsikasti supuvusiais lapais ir tyliai lindėti jei kalba eitų apie šviežių produktų įvairovę, kokybę bei kainas. Turguje tuo pačiu ragaujam ir sočiausią mano kada gerta kokteilį – penkių ar šešių rūšių vaisiai, tamsus alus, kiaušinis, medus. Na kaip ir viskas kas susieta su maistu Peru – neišieškota, bet sotu ir valgoma. Kitas šios dienos punktas - Šventosios Katalinos vienuolynas pastatytas 1580 metais, o jo plotas apie 20.000 kvadratinių metrų, vienuolynas įkurtas turtingos našlės buvo skirtas tik turtingų šeimų dukroms (pagal tradiciją tais laikais antras šeimoje gimės vaikas buvo numatomas Dievo tarnystei). Kadangi vienuolynas buvo skirtas tik turtingų šeimų dukroms, kiekviena vienuolė turėdavo nuo vieno iki keturių tarnų ar vergų, vienuolės kviesdavosi muzikantus, rengdavo vakarėlius ir šiaip gyveno šiuolaikinio auksinio jaunimo gyvenimą. Sakoma, kad stojimo mokestis į vienuolyną buvo 2400 sidabrinių, kas šiais laikais sudarytų apie 50.000 dolerių, be to kiekviena vienuolė turėdavo atvykti su 25 išvardintu daiktu, kurių daugumą sudarė reikalavimas turėti įvairių meno kūrinių. Gražus auksinio jaunimo gyvenimas užsitrumpino 1871 metais kai vienuolynui vadovauti popiežius atsiuntė Dominikonų vienuolę kuri visas turtingų šeimų dukras išsiuntė į vienuolynus į Europa, suteikė laisvę vergams ir tarnams siūlydamas jiems išvykti arba tapti vienuoliais. Tai tokia va istorija. Šiandien ir mes slampinėjam po vienuolyną kuris yra visiškas kontrastas tam ką matai už jo sienų. Vienuolynas tai lyg įžengimas į Europą. Ten gyva vakarų kultūros atmosfera, nors ir matosi maisto sandėlys – jūros kiaulyčių gardas. Praleidžiam čia gal kokias 4 valandas vietoje planuotų 2. Vienuolyno celės mena prabangos laikus – kiekvieną jų sudaro virtuvė, miegamasis ir maldos kambarys. Nors ir aprūkusios dūmais virtuvės matyti, kad buvo įrengtos pagal aukščiausius to meto standartus, taip sakant padarytas euro remontas: kiekviena virtuvė turi krosnį, vandens filtrą, geldų ir kitokių rakandų, o keletas jų yra net su vietiniu vandens kranu – šuliniu vidury virtuvės.
Čia vyrauja ramybė, viskas sulėtėja, niekur nebėgam, ramiai dairomės, vienuolyno kavinukėj suvalgau puikų šokoladinį pyragą, fotografuojam, fotografuojam ir fotografuojamės.
Vakare įtaikom į dar vieną Šventosios savaitės ceremoniją, tik čia ji žymiai labiau civilizuota, nešami Šventieji ryškiai lengvesni, o ir neša juos kareivukai. Skirtumas dar tas, kad čia yra nešami keletas Šventųjų, o ne vienas, kaip kad Cusco.
Dvidešimt trečia diena – balandžio 5 diena – ketvirtadienis
Ir vėl keliamės bile kokiu laiku. Regis 3 valandą „ryto“ mus jau surenka autobusiukas – važiuojam į Colca kanjoną. Be to fakto, kad tai yra giliausias pasaulyje kanjonas (net gi gilesnis nei Didysis kanjonas štatuose) jame dar skraido Kondorai, va būtent dėl jų ir tenka normaliai neišsimiegoti.
Taigi išsibeldžiam naktį ir riedam šalimais El Misti vulkano kuris ir po šia dienai yra aktyvus, bet apie tai šiek tiek vėliau. Kartu su mumis autobusiuke dvi mergičkos iš Amerikos kurioms tėvai universiteto baigimo proga padovanojo kelionę po pietų Ameriką ir štai jos dviese jau trečia mėnesį trypia Kolumbijos, Ekvadoro ir Peru žemę, dar du vaikinukai iš Argentinos, na ir keturi Lietuvaičiai. Brėkštant rytui sukemšam įskaičiuotus pusryčius ir saulei palietus kalnų viršūnes jau stebim indėnų, persirengusių moterimis šokį kažkokio kaimelio centrinėje aikštėje. Jausmas artimas tam, kurį gali įsivaizduoti žiūrėdamas filmą apie laukinius vakarus. Lipam atgal autobusiukan ir judam tolyn. Panorama retai būna gražesnė – apačioje plytintis slėnis, augantys kaktusai ir dar prieš inkų laikus įrengtos terasos. Sustojam prie didžiulės uolos nusėtos skylėmis, gidė aiškina, kad tai kapai žmonių kurie buvo aukojami žemės drebėjimo dievams – juos tiesiog gyvus sukišdavo į tas siauras skyles ir palikdavo. Brr, nemalonus faktas todėl toliau nesigilinam. Kitas taškas – kaimas kuris per metus tikrąją ta žodžio prasme susmenga žemėn apie metrą, tačiau gyventojai griežtai atsisako kraustytis iš miestelio, nes jį labai myli, o aš kažkodėl įtariu, kad jie ne mažiau myli turistus, kurie čia palieka vieną kitą pinigą. O gal per žiauriai aš čia? Na tiek to, judam kondorų gyvenamosios vietos link. Šioje vietoje kanjono gylis siekia apie 3 kilometrus. Baugu ir kartu smagu stovėti ant krašto tokio skarduko. Na, jis nėra toks jau visas status, kad nebūtų kur užsikabinti pradėjus ristis, bet faktas būtų nemalonus. Laukiam kondorų – didžiausi paukščiai šioje žemėję, sparnų mostas – 3 metrai. Būtent iš čia jie kiekvieną dieną karštų oro srovių keliami pakyla ir skrenda jūros link maisto ieškoti (apie 70 km per dieną). Gidė sako, kad pamatyti kondorus vis tik yra sėkmės dalykas, nes esant vėjui ar dar kokioms nežinomoms sąlygoms jie ima ir neskrenda, tokiu būdu palikdami pasipiktinusių turistų krūvą. O pastarųjų tai jau tikrai netrūksta, apie tą laiką kai turi pasirodyti kondorai jų čia privista tiek, kad visas skardis tampa dideliu amfiteatru.
Nuvilnija susižavėjimo murmesys ir žeme prasklendžia paukščio šešėlis. Žvalgaus aukštyn – ir tikrai paukštis didžiulis ir labai gražus, galingas. Sparnai nemosuoja, tiesiog pikeruoja, puikuojais virš žmogiškų užverstų galvų. Atsipeikėju ir kaip išprotėjęs pradedu bėgiot pirmyn atgal bandydamas nufotkint. Kaip ir reikia tikėtis kai aš bėgu į viena pusę, jie atskrenda iš priešingos. Pagaliau pavyksta. Atiduodama duoklė vaizdo fiksavimui ir vėl galima žioplinėti, bet ne, kiekvieną karta paukščiui išnirus iš už skardžio rankos stveria fotoaparatą ir pleškina. Iš kažkur vėl atsiranda mūsų gidė ir liepiau kraustytis į autobusiuką – važiuojam į karštuosius šaltinius, arba karštinius, kaip juos vadina Ričardas. Gerai ten, nesigiriant gerai – šiltame šiltame baseine, šviečiant saulutei su šaltu šaltu buteliu alaus, na arba pisco sour (čia pagal pageidavimą), bendrakeleiviai suvienyti kondorų pamatymo jausmo jau laisvai bendrauja, kol visos idilės po poros valandų nesugriauna gidė kuri primygtinai reikalauja, kad jau laikas važiuot ir niekaip nesiduoda įkalbama dar pabūti nors kiek. Tad lipam lauk ir judam atgalios.
Grįžus į viešbutį kolektyvas išsisklaido – Aida, Tania ir Ričardas lieka snūduriuoti, o aš traukiu pirkti kompaktinių diskų kuriuos rekomendavo parsivežti, tai pavyksta padaryti stebėtinai greitai, tad nutariu pasižvalgyti po miestą. O jis kažkam įtartinai ruošiasi – į gatves tempiami stalai ir kėdės, kuriami griliai. Aš gi nutariu užeiti į barą išgerti pisco sour ir ramiai pažiūrėt į tekantį gyvenimą. Užsisakau, padavėjas linkteli ir nueina. Jau matau kaip laikau rankoje rasotą pisco sour taurę. Padavėjas gryžta ir praneša, kad deja negalįs atnešti man alkoholinio gėrimo, nes dabar, Šventosios savaitės metu, yra uždrausta parduoti alkoholį artai jį gerti viešose vietose. Ką gi, sakau na tai ačiū, jau eisiu, bet vaikinukas nepasimeta, sako yra išeitis. Na? Sako – „mes tau atnešim pisco sour, tik kavos puoduke, o tu jei ateis policija ir paklaus ką geri, sakyk – kavą su pienu“. Mat pisco sour supiltas į puoduką tikrai iš tolėliau gali būti panašus į kavą su plaktu pienu. Ye! Jaučiuosi dalyvaujantis pasipriešinimo judėjime. Sutinku. Tiesa, dar esu perspėjamas, kad visa porcija į kavos puoduką netelpa, tai kai aš išgersiąs pirmąjį puoduką, man busiąs patiektas antrasis. Jėga. Ostapo Benderio verta konspiracija.
Po kiek laiko sutartoje vietoje susitinku su Tania ir Ričardu – Aida likusi miego. Einam per miesto gatveles kurios dabar jau tiesiog užtvindytos gatvėje ruošiamu maistu. Kepami mėsos iešmukai – kiauliena, jautiena, karvių širdys, kepenys ir dar galas žino kas. Viskas pasakiškai skanu, tikrai tai skaniausias maistas kurį Peru teko valgyti. Policija beviltiškai kovoja su alkoholiu, alkoholis parduodamas įpilant jį į kompotą. Žodžiu miestas švenčia, ir mes kartu. Kiek skirtingai nuo lietuviškų švenčių mieste nei vieno agresyvaus veikėjo, net budulių nėr. Jaučiamės puikiai.
Dvidešimt ketvirta diena – balandžio 6 diena – penktadienis
Ryte pusryčiai viešbučio kieme, kertam sau vaisius ir bulkutes, pliumpinam šviežias sultis kai nelauktai iš tolumos milžinišku greičiu atsklinda traškesio garsas, dreba indai, kojos pačios važinėjasi pirmyn atgal po kėde, pradeda drebėti rankos. Visi sustingsta, tame tarpe ir nebaigta iki galo perkasti buklutė man burnoj, personalas žegnojasi. Viskas trunka gal keletą sekundžių ir nurimsta. Visi klausiamai žvalgosi, o Ričardas daro išvadą - traukinys pravažiavo - ir toliau sau ramiausiai vartoja pusryčius. Na, kad traukinys ir šitaip! Niekaip negaliu patikėt. Kad tiek drebesio sukelt jis kaip minimum turėjo pragaran nugarmėt. Einu į recepciją klaust kas vis tik čia? Ai, sako, gi čia normaliai, čia drebėjimas, jis kartą į mėnesį nutinka, tik šitas toks prie stipresnių pasitaikė... O dreba čia viskas nuo to šalimais stovinčio El Misti vulkano, kuris ugnimi jau nesispjaudo, tačiau sėkmingai sau dreba iš vidaus. Pachmelas matyt. Tai vienas aukštesnių Peru pietinės dalies kalnų, bet to visai patogiai pasiekiamas, tad dauguma lietuvaičių vykstančių į Peru įvairių kelionių organizatorių yra vežami būtent čia ir džiunglės paprastai parodomos esančios pietinėje Peru dalyje, aukštutinės džiunglės. Nesakau, kad geriau viena ar kita, tačiau mūsų pasirinktas maršrutas kainuoja tiek pat ar pigiau kiek glaustesnysis siūlomas LT kelionių agentūrų, o pamatyti didžiuosius Andus ir pabuvoti ant tikrosios Amazonės sakyčiau tikrai verta.
Taigi šiandien laikinai mūsų keliai išsiskiria. Po pusryčių Aida su Ričardu patraukia į miestą ir vakare išvyksta autobusu į Naszką, o aš ir Tania popiet trauksime oro uostan ir skrendam atgal į Limą. Taigi liekam viešbutyje ir kepinamės saulutėje šalia baseino gurkšnodami jau įprastąjį pisco sour ir čia tik dabar atrastą sangriją.
Vakarop mes jau Limoje. Atsidanginam į savo Coste Verde. Visam hostelyje esam vieni. Dar truputis Limos Mira Flores rajono, vakarienė, pisco, vynas ir namo liulia.
Daugiau - ant nuotraukos.
Dvidešimt penkta diena – balandžio 7 diena – šeštadienis
Šiandien keliamės ankstėliau nes eilėje krūva darbų – reikia pasiimti mano siuvamą kostiumą, reikia apžiūrėti Limos china towna, turgų ir šiai pasižmonėti. Viskas einasi kaip iš pypkės – pasimatuoju kostiumą, susakom kur dar reikia jį pakoreguot ir traukiam tolyn. Limos turgus ir čaina taunas visiškai vienas šalia kito. Turguje aptinkam jūros gėrybių kalnus ir įvairovę. Akys tiesiog plečiasi – žuvys, krabai, krevetės, moliuskai, čia pat gaminama sriuba, salotos, karštieji. Sėdam užvalgyt, viskas kainuoja kapeikas ir labai jau skanu.
Toliau traukiam pas kinus. Kuriu cia didziausia kolonija visoje pietų Amerikoje, mat ties kažkuriuo momentu juodaodžių darbo jėga patapo brangesnė nei kinų. Manau, kad žinau kodėl - juodaodžius reikėjo gaudyti, jais suprekiauti, paskui su nuostoliaus pervežinėti, o štai kinai gi visur savo noru veržiasi, tik leisti reikia. Dideli kinų vartai, vienas didžiulis srautas žmonių. Viskas po kažkiek centų, visko po daug. Pirkt nėra ką, nes viskas iš Kinijos, o ko turim namie tai turim. Dienos pradžioje visa eilė laisvų kiniškų maitinimo įstaigų tuščios, todėl pietaut nutariam dar pasivaikščioję, o jau po kiek laiko grįžę į restoranų vietą randama baisinę eilę. Na nėr ką daryt – stovim laukiam. Užsisakom viska spėjimo būdu, nes ką nors suprasti meniu rašytame ispanų-kinų kalbų mišiniu šansų daug nėra. Esam dviese, o maisto gaunam penkiem, todėl dalis jo yra supakuojama – Aida su Ričardu kai atvažiuos gi norės užkąsti. Vakarop pasiimu pirmąjį savo gyvenime tik man siūdintą drabužį. Chm, visai geras jausmas. Perkam gato negro vynelio ir hostelio terasoj laukiam sugrįžtančių. Susitikimas kaip iš lotynų serialo, kaip mėnesius nesimačius – pas visus įspūdžiai per kraštus virsta.
Yra ir nelabai kokių naujienų – pasirodo iš Aidos Arequipos bažnyčioje ilgapirščiai nušvilpė kurpinę su bilietais namo. Bet labai nepanikuojam, nes pasai yra, o dublikatą tai jau tikrai išrašys. Einant miegot niekas nepranašauja jokių netikėtumų ir susitarę iš ryto traukti ieškoti velykinių pusryčių išsiskirstom po kambarius.
Pabundu nuo labai, net labai didelio poreikio į tuliką. Sulakstau ir bandau miegot. Nea, dabar jau tuliko neužtenka, reikia ir ichtiandrui duoklę atiduot. Uf. Prigulu. Girdžiu mano praeitą kelią kartoja Tania. Ir taip visa naktį. Pakaitom. Veikiam kaip laikrodukai, aš atlieku pareigą, mane keičia Tania, tada vėl aš. Kai pagalvoji, o kas būtų buvę jei organizmai būt vienu metu pasileidę? Beveik visus turimus vaistus išgėrėm, nieks nepadeda. Jau net šiokia tokia panika buvo pradėjus imti. Kita vertus, tai bent patirtis, organizmo išsivalymas prieš Vėlykas... Per abu galus, vienu metu. Ne, taip dar mano karjeroje nėra buvę.
Dvidešimt šešta diena – balandžio 8 diena – sekmadienis
Vėlykos. Iš ryto šešėlių pavidalu slenkam prie vandenyno. Apie kažikokius pusryčius jau nėra net minties. Aida su Ričardu jau ir bažnyčion suvaikščiojo. Vandenynas atgaivina, pasimaudom. Išbandom bodybordingą - tai taip pat kaip banglentė, tik ant jos nereikia stotis, atsiguli, bandai pasivyti bangą, kartais pasiveji, tada ji tave neša kranto link. Jėga. Jėgų reikia daug. Akyse kaip ir danguje vėl pradeda šviesti saulė. Reikia švęst šventę. Iš pradžių kukliai, vėliau jau ir visai įsidrąsinam. Organizmas šviežiai išvalytas visai džiaugiasi atsargiai parenkamu maisteliu. Popietė skirta lauktuvėms. Turim mes jau jų turim. Bet vis tiek dar kažkaip traukia aplankyti Inkų turgų Limoje. Knygutės rašo, kad visus suvenyrus verta pirkti tik čia, nes tampyti juos po visą Peru nesą jokio tikslo – visur tie suvenyrai vienodi. Ir taip ir ne. Čia nėra suvenyrų iš džiunglių, čia nėra Pisako turgaus atmosferos. Miestas yra miestas. Vakare hostelio šeimininkas organizuoja kino seansą – žiūrim filmą apie turistus ir ką vis tik reiškia kalnai, kurtą Baltuosiuose Koldirjeruose. Ryt paskutinė diena. Rytoj skrendam namo, Europon.
Dvidešimt septinta diena – balandžio 9 diena – pirmadienis
Ryte Aida su Ričardu išskuba spręsti netektų bilietų klausimo. Ankščiau tai padaryti nebuvo įmanoma, kadangi tęsėsi Santa Semana, o jos metu niekas nedirba, o ypač avia kasos kurios skirtos tokiems nelaimėliams kaip kad mes gelbėti. Aš ir Tania ramiai papusryčiaujam ir jau kilus įtarimui, kad čia kažkas ne taip einam suteikti moralinio palaikymo. O vaizdzelis nekoks, iš Aidos veido matyt, kad jie niekur ir tikriausiai jau niekada gyvenime iš peru nebeišsikapstys. Avialinijos aiškina, kad bilieto dublikato išrašyti neturi teisės, o naujų bilietų parduoti negalintys, nes lėktuve nėra vietų! Ir visai nesvarbu, kad puikiai savo sistemoje mato, kad Aida su Ričardu turi bilietus į šį reisą. Po ilgų derybų vietos lėktuve vis tik atsiranda. Bet jas tenka pirkti per naują. Na, nėra malonus faktas, bet pasirinkimo kaip ir nėra, nutariama, kad teisybės bandys ieškoti Europoje. Dar atsisveikinam su vandenynu ir paliekam tą įdomią, keistą, kitokią, įspūdingą, savotišką, gražią Peru žemę.
Na gi žinot kur daugiau :)
Dvidešimta aštunta diena – balandžio 10 diena – antradienis
Madridas. Ye! EU – RO – PA. Pagaliau išleidžia iš tos pailgos aliumininės skarbonkės. Net neįsivaziduojat kaip įgriso skrist. Visą naktį, vietos nerasta, sėdimoj pozicijoj aš užmigt negaliu, žodziu – viskas blogai :) Gyvenimas kaip mat nušvinta kai esam pastinkami Mindaugo (jis irgi - Minde). Mes karališkai nutransportuojami į svečius, priimami nakvynės, o namuose dar laukia Rasos (ji irgi - Raska) ruošta vakarienė, ispaniškas vynas, brendis ir puiki terasa. Likusieji dar turi sveikatos Mindaugo iškaulyti kelionės pirkti ispaniškų alyvuogių, kumpiu ir dar kažko, bet man jau tikrai netrūksta jokių įspūdžių. Nieko geriau už terasą su vynu šiam momentui sugalvoti nėra įmanoma. Visai įvakarojus šeimininkai verčiami klausytis mūsų padrikų į bendrą reikalą nelabai limpančių aikčiojimų ir oikčiojimų kaip mum nutiko šen ar ten. Ištuštinamas šeimininkų brendis ir gerokai įnaktijus yra susivokiama, kad Mindei tai ryte į darbą... Miegot taip iš karto nesigauna, visi keturi sugulę kambarin dar kurį laika kaip kokie septintokai stovykloje žvygaliojame kol brendis ima viršų. Labanakt.
Dvidešimt devinta diena – balandžio 11 diena – trečiadienis
Ačiū, ačiū Raskai ir Mindei už svetingumą. Dar viena tarpinė stotelė – Kopenhaga, tenai nuotrauka atminčiai ir gerokai įvakarojus ratai paliečia Vilniaus žemę. Viskas. Skirstomės po namus. Namuose klausia kaip? O nėra ką papasakot, visko tiek daug, kad toks vaizdas, kad nėra ką pasakot. Gerai buvo. Gerai. Kitaip nei kur nors iki šio yra buvę. Kelionės metu tiesiog buvom, kiekvieną dieną tikrai nestulbom nuo atskiro vaizdo ar įspūdžio, bet šiandien dar vis galiu ramiai papasakot ką darėm kiekvieną dieną, jei mokėčiau iš atminties piešti tai tikriausiai nupieščiau kiekvieną barą, kalną, upę ar žmogų kurį sutikom. Buvo pasakiškai pilna kelionė, gal jei supraščiau kas yra branda, galėčiau pavadinti tai visaverte, brandžia kelione. Ir paskutinis dalykas – labai didelė dalis šalies grožio priklauso nuo žmonių kuriuos sutinki, o svarbiausia su kuriais tu ją lankai. Mes buvom su geriausiais! :)
Z.
Šešiolikta diena – kovo 29 diena – ketvirtadienis
Ryte, kiek tą paros metą jau galima vadinti rytu, krapštomės iš lovų, sėdam į tuktukus ir keliaujam oro uostan. Kai atskridom buvo tamsu. Gal ir gerai, nes dabar pamatom “oro uosta”. Pašiūrė, vadinama laukiamojom salėm su langais į pakilimo taką ir lėktuvų parkvaimo aikštelę. Beje, lėktuvai čia parkuojami itin paprastai, be jokių ten mosuojančių lazdelėmis patarnautojų. Sustojama tiesiog “maždaug kiek galima arčiau keleivių terminalo”. Iš lėktuvo autobusais keleivių čia taip pat nieks nevežioja. Išleidžia ir gali eit į visas 4 puses, tik patį lėktuvą tokias kelininkų naudojamais kūgeliais apdėlioja, kad tiesiai į turbiną neįsirioglintum. Nūdienos terorizmo pavojai, kaip matyt čia dar taip pat negresia. Gali į salona nors su visa alaus dėže kraustytis, jau nekalbant apie tokias smulkmenas kaip dantų pasta ar kvepalai. Na, o bet tačiau vis dėlto didžiausią įspūdį palieka palei lėktuvų parkavimo vietą sumesti lėktuvų korpusai. Toks vaizdas, kad gal degę, gal siaip surūdiję, gal terorizmo laikus menantys. Stovi sau ir tiek. Kur dar taip pamatysit klausiu jūsų? Žinau, galit nesakyt, per TV rodė, kad tokie Konge dar ir skraido…
Taigi trumpas skrydis (kokios 1,5 val) virš Andų viršūnių monitoriuose spoksant paslėtos kameros vaizdelius ir mes Limoje. Čia trumpam iškišam nosį laukan, atsišaudom nuo pripuolusių, taksistų, Tania parūko ir minam atgal. Oruoste brangu kaip Lietuvoj ir dar man pabando iškišti tuno salotas su svogūnais! Kitaip tariant visas oro uostas užsitarnauja minusą. Ir ne tik dėl to. Ir vėl prieš patenkant prie savo “geito” reikia susimokėti apie 10 baksų oro uosto mokestį. Šitoje vietoje tai taip ir nesupratau kodėl ant bilietų surašyta, kad kaina yra su oro mokesčiais, o pačiam oro uoste dar vis tiek reikia mokėt, kad gautum lipduką and boarding paso. Kitaip neįleidžia, todėl pasirinkomui laisvės mokėti ar ne, daug nepalikta. Taigi jei Peru skraidysit vietiniais skrydžiais žinokit, kad kiekvieną kart lipant į lėktuvą dar vis tiek reikės susimokėti oro uosto mokestį. Pastarasis taikomas visuose Peru oro uostuose.
Ir dar vienas skydis. Iš Limos ir Cusco. Iš tikrųjų tai reisas Lima – Cusco – Arequipa. Na, toks tipo maršrutinis, su stotelėmis. Jiem patiem matyt visiškai aišku, kada jau čia Cusco, o kada Arequipa, todėl lėktuvui nusileidus niekas nemato reikalo pranešti tipo “Sveikiname atvykus ir Cusco tarptautinį oruosta, vietinis laikas 15 valandų, 0 minučių, temparatūra 20 laipsnių šilumos. Kita stotelė - Arequipa”. Būtent todėl kartu su tais kurie iš tikrųjų skrenda į Cusco kartu išsigrūda ir eilė amerikiečių ar tai britų kurie paskui blaškosi po bagažo salę ir tokių pačių keleivių kai ir jie patys klausinėja “o ką mum dabar daryt?”.
Vietinių aplinkui neperdaugiausia. Nusičiumpam bene pirmą pasitaikiusį viešbučio flyerį ir ieškom taksi. Tiksliau taksi mūsų ieško, mes spyriojamės, bet nepavyksta ir mūsų lagaminai jau mašinoje. Deramės dėl kainos – na kur matyta beveik 2 kart brangiau nei Limoje! Suderam kažkokią kainą (kokią nepamenu, nes vis tiek viskas sukosi ne daugiau 2 baksų vienam asmeniui ribose) ir pajudam centro link. Taksistas jau ir neklausęs žino iš kur mes. Iš Rusijos! Kodėl? Gal todėl, kad jei užsienėkas važiuoja taksi, tai nesidera del kelių baksų ir dar arbatos duoda. Backpakeriai važiuoja autobusais. Todėl vienaip ar kitaip esam kažkoks nesusipratimas, vadinasi rusai! Visą kelią esam bandomi išmušti iš kurso į pasirinktą viešbutį. Mum užsispyrusiai panorus jį bent jau apžiūrėti esam nugabenami ir nepaisant bandymų protestuoti esam taksisto lydimi į recepciją (tikisi komisinių iš viešbučio – atseit bus mum jį prirodęs).
Kaip prieš tai savaitę praleidus hamakuose vieningai balsuojam už viešbutį centre su dušu ir tėliku.
Atsikratom taksisto. Uf. Dvi savaites iki šiol vienaip ar kitaip buvom vadovaujami gidų, o nuo šiol – visiška ir galutinė laisvė. Sumetam daiktus, pasiurbčiojam kokos arbatos – ją duoda visiem atvykėliam, nes visiem jiem turėtų skaudėti galvą. Cusco kaip ne kaip yra 3500 metrų aukštyje, kas atvykusiem tiesiai iš jūros lygio sukelia šiokių tokių galvos skausmų. Mes gi esam ereliai. Nieko mum neskauda. Mum jau skaudėjo, todėl strikinėjam kaip kalno ožiai.
Taigi Cusco. Jis tiek išgirtas ir aprašytas, kad ten nuvykęs gali tikėtis jau nežinia ko. O ištikrųjų – gražus, ispanų statytas (nepavadinčiau tai Inkų statyba, nes ispanai ten viską nušlavė, tik pamatus paliko) kolonijinis miestelis apsuptas kalvų, ryškiai šviečianti saulutė, nesuskaičiuojama galybė turistų ir panaši galybė policijos ir batus valančių vaikių. Užšokam į katedrą kur stovi “juodasis kristus” – pasak legendos šį kryžių Cusco padovanojo kažeklintas ispanų karalius, o per didyjį žemės drebėjimą jis pajuodęs. Štai nuo to laiko, kiekvienais metais šventos vėlykų savaitės pradžios metu organizuojamos pomastiškos eitynės per Cusco gatves nešant šį kryžių. Tačiau apie tai vėliau.
Keliaujam į jum jau pažystamo Nilo rekomenduotą turizmo agentūra – Machu Pikchu rezervacijos patvirtinti. Čia paaiškėja, kad kambariai vis tik bus be langų. Na, su langais, tik ne į lauką, o į kolidorių. Agentas dievagojasi, kad jis negalėjo žadėti kambarių su langais, nes tokių tiesiog nėra. Mat juos galai. Jamam šitą darbą be langų.
Šiandien gi jau temsta. Kiek pasiblaškom po siauras gatveles, patyrinėjam suvenyrų rinką ir traukiam ieškoti maisto. Išsirenkam nacionalinės virtuvės vietą. Šį kartą Kujaus neužsisako niekas, net aš. Užtat čia pagaliau yra tikrosios chichos! Tai kukurūzų alus. Jei atvirai tai bjaurasti tokia. Fe. Kujus buvo geriau, o kirminas blogiau. Kitaip tariant nelabai kas. Maitinimosi proceso metu inkas groja kažkokiu stiginiu instrumentu (nežinau kaip vadinasi, bet toks kažkos milžiniškas kanklinas), o vėliau bando iškišti savo gamybos kompaktų. Turbūt po kokius 10 baksų už vieną. Aida ilgai derasi, beveik net įsigudrina nusiderėti pusiau, bet ar nusiperka, kažkaip nebepamenu, neužsifiksavo…
Beje, Cusco vėliava beveik identiška gėjų vėliavai, tik susideda iš 7, o ne iš 6 juostų kaip dabartinė gėjų. Būt įdomu sužinot kodėl čia taip yra nutikę.
Perkam keletą buteliukų vyno, padiskutuojam pasaulio gelbėjimo klausimais ir labankt – rytoj laisva diena Cusco.
Septyniolikta diena – kovo 30 diena – penktadienis
Darbas nuo ankstyvo ryto. Visą turtą saugoti paliekam viešbučiui, jamam po mažą kuprinikę ir leidžiamės įsukami į konvejerį tų, kuriem bus parodytas šventas inkų palikimas – Machu Picchu. Švintant sėdam į autobusiuką, juo keliaujam į traukinių stotį, ten susirūšiuojam į vagonus – patenkam į vagoną su japonų grupe, tai patys suprantat kokia padėtis. Planuojama kelionės trukmė gal kokios 6 valandos. Traukinys į kalną lipa tarsi laiptais – pavažiuoja kalnu įstrižai aukštyn, sustoja, tada į kitą pusę pavažiuoja įstrižai aukštyn, tada vėl atgal ir taip daug kartų kol galų gale pradedam nesusigaudyti kur traukinio priekis ir kur galas. Kelionės metu nieko įsimintinesnio nenutinka išskyrus tai, kad dar traukinukui kopiant laiptukais aukštyn Ričardas atranda, kad pasiėmė fotika be “batareikos”. Tai, žinoma, liūdna žinia, nes tai kaip ir pagrindinis grupės metraštis. Dabar teks pasikliauti mano juostiniu, Tanios muiliniu skaitmeniniu ir kamera. Kelionės metu perku alaus ir skriejantys kalnu vaizdai nuneša tolyn.
Atsirandam Aquas Calientes (jis gi žinomas ir kaip Machu Picchu Pueblo) miestelyje. Čia reikia pernakvot, kad rytą patektum į patį Machu Pikchu. Viskas vyksta pakankamai sklandžiai išskyrus tai, kad iš pirmo karto save prisirūšiuojam ne prie tos grupės ir nutipenam į per prabangų viešbutį. Ši klaida greitai atitaisoma, gaunam pietus ir pradedam dairytis, ką čia nuveikus per likusį pusdienį. Dairymuisi padeda visada ir visaip praverčiantis kelionių vadovas – the rough guide. Jis mum pataria aplankyti šventą kalną – Putukusį, siūlantį nuostabius vaizdus iš viršaus tiek į patį miestelį tiek į patį Macchu Picchu. Vadovas primygtinai siūlo saugotis mažų nuodingų gyvačių besiveisiančių būtent šiame kalne. Žodžiu po džiunglių mūsų gyvatėmis jau nepagąsdinsi, o gražių vaizdų pasirinkti visada malonu, tad patraukiam šventojo kalno link. Vienas dalykas kuri pamiršta mylimas vadovas, tai KOPĖČIOS. Po galais, šis žmonijos išradimas gal ir nėra blogas, bet aš turiu šiokių tokių asmeninių sąskaitų jau nuo Monblano laikų. Kad įsilipti į šį kalniuką reikia ropštis prie stačios (tikrąja ta žodžio prasme) ir aukštos (na vienas palypėjimas sudaro kokius 30 – 40 metrų) uolos pritvirtintomis medinėmis kopėčiomis. Tai vat įsivaizduokit save 30 metrų aukštyje visom savo gyvasties jėgom įsikibusį į medines kopėtėles…. Žodžiu tos ale šitam kalne gyvenančios gyvatės yra juokas palyginus su šį kalną valdančioms kopėčiomis. Į viršų dar nieko, bet apačion tai jau tikrai koks tai nesusipratimas. Protu kaip ir suvoki, kad jei sugebi nenukristi nuo kopėčių lipdamas į antresoles uogienės stiklainio, tai kodėl staiga turėtum nudardėti iš 30 metrų aukščio. Bet kaip paprastai Žmogų valdo jausmai. Todėl ir vėl pasiekęs tvirtą žemę jaučiuosi kaip Everestan suvaikščiojęs… O vaizdai iš tiesų nuostabūs. Statūs šlaitai, apačioje miestelis, kalnų upė ir kalnai, kalnai. Viršūnėje iškelta didžiulė Cusco vėliava, o nukorus kojas nuo uolos krašto pirmą kart išvysti naujaąjį pasaulio stebuklą – Machu Picchu. Reik pripažint, kad jau iš čia žiūrint galima teigti, kad vieta šiam miesteliui buvo parinkta stilių ir skonį jaučiančio žmogaus. Ir tai dar tik gėlytės palyginus su tuo kaip supanti aplinka atrodo būnant jame pačiame. Nenuostabu, kad šio miesto taip ilgai niekas nerado. Nes tik užsilipęs į aukštą kalną gali pamatyti kitame kalne jį esant (iš apačios jo visiškai nesimato), o dar žinant, kad iki jį atrandant jis buvo apaugęs mišku tai ir visai suprantama, kaip ispanai apie jį nieko nežinojo. O šiaip jiem gal ir nebuvo labai įdomu. Nesuprasi.
Nusikraustę žemyn jamam alaus, pasigrožim upe ir traukiam į karštuosius šaltinius. Tai tikriausiai gražiausią aplinką turintis SPA kokia tik esu buvęs. Ne, patys baseinai įrengti labai paprastai, tačiau jie atviri, o juos supa kelių šimtų metrų aukščio uolos/kalnai. Tikrai, dabar galvoju, kad jokio kitokio gražesnio baseino nesu matęs. Ir kainuoja tai, gal kokius 5 dolerius. Kaip ir reikia tikėtis baseinas sklidinas turistų. Tik tursitų tokių kur ne grupėmis keliauja, o pavieniai, backpakeriai. Grupinių tikriausiai nėra dėl to, kad juos nuo visko saugo, net nuo jų pačių. Pamirkstam baseine su iš Bolivijos atkeliavusiais žmogeliais – lavinam savo ispanų kalbą. Jei jau sąžningai tariant, tai Aida lavina savo ispanų, o mes su Ričardu klausomės. Taip pat šalimais įsikuria argentinietė, keletas airių su visais draugiškai papliurpiam. Ye! Jaučiuosi pasaulio dalimi.
Po baseinų vakarienė, pabandymas užsiskayti romo. Ech, būnant tursitu geriausia yra keikti turistus, bet pastarieji tikrai sugadina visą reikalą. Nekalto veido padavėja neša man vandeniu skiestą spiritą vietoj romo, o į klausimą ar čia tikrai romas atgabena neva romo butelį – suprask va gi iš romo butelio pilam, kaip gali būt ne romas? Taigi metam šitą purviną užsiėmimą ir keičiam sėdėjimo vietą. Organizuojamas šachmatų turnyras. Žaidžia didmeistris Ričardas ir didmeistrė Tania. Mes su Aida tiesiog geriam. Didmeistrė Tania negali patikėti savo akimis kai gauna kokius 4 kartus iš eilės. Mum linksma, Taniai ne. Visi einam miegot.
Aštuoniolikta diena – kovo 31 diena – šeštadienis
Machu Picchu. Brangu – taip. Komercializuota – taip. Gražu – velniškai. Ir kitoniškai nei visi žemėje išdėlioti stebuklai. Na juk yra tekę matyti gražių vietų, gražių pastatų, bet visada pasitaiko panašių. O va panašių vietų į šią nėra tekę matyt, kaip ir Egipto piramidžių.
Tiesa, pačia architektūra tai nelieku sužavėtas – po galais juk tai 1400 mūsų eros metai, tai galėtų būti šiek tiek daugiau nei idealiai nugludintų akmenų pastatai. Kita vertus net mūsų laikams daro įspūdį kalnų šlaituose suformuotos terasos. Ir vėl gi nelabai man liko suprantama, kodėl šis grožis buvo priskirtas inkam, jei terasos Peru egzistavo jau prieš inkų laikus?
Visa kritika skirta eilutėse aukščiau iš tiesų begali būti tik pikto lietuvio paistalai įsivaizduojančio, kad tai tik Lietuva turi katedrą arba Kauno rotušę, kad tai Lietuvoje gimė barokas, renesansas, gotika ir kitokie madingi fintai. O inkų ar tų kur prieš juos buvo genialumas tame, kad jie priešingai nei dauguma Europos įskaitant ir lenkus, nenusirašė miesto idėjos ir sukūrė juos taip kaip patys suprato. Kiek žinoma, nėra jokių jų ryšius su kitomis žemiškomis civilizacijomis įrodančių duomenų, o tai patvirtina mintį, kad visos idėjos yra sukurtos ir neribotais kiekiais sklando erdvėje, tereikia jas išmokti pasigauti. Tai padarė mūsų pusrutulis, kiek pavėluotai bet taip pat padarė ir jųjų.
Taigi. Ankstyva ryta kertam sumuštinius, kraunamės vandenuką ir rūšiuojamės į autobusus užvežančius iki šventojo miesto vartų. Pats ankstyvas rytas, akių lygyje plaukia debesys, keletas jų kaba kiek aukščiau užkibę ant aplinkiniu kalnų. Užburianti ramybe. Bet čia pradeda dūgzti į apsilankymo kainą įskaičiuotas gidas. Pakenčiam jį tik todėl, kad jis yra „įskaičiuotas“. Papasakot gali maždaug tiek pat keik dviejuose puslapiuose parašyta mūsų Lonely Planet. Slampinejam keturi mes ir dar kokių 10 amerikonų. Pastarieji nervina jau savo buvimu, o čia dar ekskursijos pabaigoje kiekvienas gidui į saują bruka po 10 baksų arbatpinigių. Tas viltingai kreipia žvilgsnį į mus. Na jau ne. Aš gal pensijai taupau! Išdidžiai keliaujam šonan. Likusią dienos dalį maklinėjam po griuvėsius, valgom sumuštinius, makalajuojam kojom nukorę jas nuo terasų, baubiam sukišę galvas į šventyklose esančias nišas kviesdami miestą meditacijai.
Atgalios iki miestelio Aida su Ričardu patraukia pėsčiomis, o aš ir Tania renkamės autobusą. Kelias iki Machu Pichu kyla/leidžiasi vienu kalno šlaitu tokiais dideliais zigzagais. Nuo pat kalno viršaus autobusą žemyn bėgomis pradeda lydėti tautiniais rūbais apsirengęs vaikis, tai yra – kol autobusas padaro vieną zigzagą jis pėsčiųjų takelių atidarda iki tiesiosios ir garsiai rėkdamas ir mojuodamas praleidžia autobusą, istorija kartojasi kokius dešimt kartų. Iš pradžių į šią atrakciją žiūriu įtariai, vėliau jau tampa kažkaip juokinga. Bet tai nėr nieko už dyką! Paskutiniame vingyje autobusas sustoja ir vaikį įleidžia vidun. Čia vėl amerikonų show. Aš vėl taupau pensijai.
Dar kurį laiką pasišlaistom miesto gatvelėmis, nusiperkam vaisių ir tuo pačių traukinuku traukiam atgal į Cusco.
Devyniolikta diena – balandžio 1 diena – sekmadienis
Visą dieną makaluojamės po Cusco. Mes su Tania perkamės lėktuvo bilietus iš Arequipos į Limą, Aida su Ričardu dar keliaus apžiūrėti Nazsca linijų, tad planuojamas trumpas maršruto išsiskyrimas. Aplankom keletą muziejų su inkų palikimu (kuris nėra labai įspūdingas), braunamės pro turistų grupes siauromis Cusco gatvėmis, sukertam skaniausią kada nors valgytą morkų tortą, ieškom interneto kavinės nes visos skaitmeninės laikmenos kritiškai užsipildžiusios, neatsilaikom turistiniam spaudimui ir užperkam suvenyrų. Aplankom keletą „baby alpaca“ parduotuvių kur stringam maždaug tokiam pat laikui kaip ir kokiam muziejui. Išdava – Tania nužiūri jau dabar trokštamą paltuką, o Aida įgyja megztinį . Vakarop traukiam ragauti steiko. Steikas yra, o alaus ne. Sakau – tada aš parduotuvėj jo nuspirksiu. Ok, no problem. Dar buteliukas vyno namuose ir čiučia liulia.
Dvidešimta diena – balandžio 2 diena – pirmadienis
Turgus būna anksti pareiškia Aida, todėl visi taip sakant ne svet ne zaria, keliamės, brukamės į taksą ir važiuojam į Pisaką. Čia kiekvienos savaitės pirmadieniais vyksta bene žymiausias Peru turgus, o atsižvelgiant į faktą, kad jis yra dar ir pačiame šventajame Inkų slėnyje tai būtiniausiai patampa „a must“ kelionės žemėlapyje. Viskas būtų gerai, bet tai, kad turgų pasiekėm ankščiau už prekiautojus nelabai džiugina. Linoja, šaltoka. Draugiškai erzindami Aidą brukamės į viešbutį gert kavos. Čia ramiai besėdint mane, o tikriausiai ir visus aplinkui buvusius galutinai išbudina katinas nežinia kodėl netikėtai iššokęs iš po stalo man ant kelių taip baisiausiai išgąsdinęs ir sukėlęs mano gerklės garsinį signalą bei rankų makalavimą, kas savo ruožtu sąlygojo aplinkinių makalavimą rankomis ir garsinius rankų signalus.
Didžioji šio turgaus dalis šiais laikais skirta gringų poreikiam tenkinti ir taigi ir esminė jo asortimento dalis yra įvairūs turistam reikalingi daiktai – pončai, kepurėlės, pirštinės, pledai – visa tai – BABY ALPACA. Of kors ser, BABY ALPACA! Čionykščiai jau senokai suprato, kad vidutinis turistas nė velnio neskiria kur vilna, o kur dar bala žino kas, jau nekalbant apie tai, kad rimtai skirtų kur čia tiesiog alpaka, o kur jau baby alpaca. Vaikštom apsiginklavę žiebtuvėliu ir svilinam prie kas antro prekystalio sudėtus daiktus – vis tikrinam ar bent jau ne sintetika. Nepaisant to, kad visais šventais prisiekinėjau, kad jau tikrai per visą Peru lauktuvių nesitąsysiu ir viską pirksiu Limoje – apsikraunu kaip krovininis asilas, arba nūdienos aktualijomis kalbant – kaip koks nenukirptas baby alpaca. Dabar, namuose džiaugiuosi tenai pirktu pončo, kuris, nors ir ne iš baby alpaca vilnos, tačiau šildo. Be vilnos dirbinių turgus tiesiog užverstas skudučiais, lietaus vandenį imituojančiais instrumentais, „senovinėmis“ grūstuvėmis ir t.t. ir pan. Dėl visko reikia nuožmiai derėtis, tad dar kartelį matai – tas tikrasis, nuoširdusis Peru liko kažkur toli Baltuosiuose Koldirjeruose.
Mažesnioji turgaus dalis tebėra skirta vietiniams kurie čia sudarda iš aplinkinių kaimų daržovėmis paprekiauti. Va čia tai reikalas. Čia rozmarino šakos tokio pat ilgio kaip mūsiškės daugiametės eglės, nesuskaičiuojama gausybė bulvių rūšių, siūlų dažai, kokos lapai. Po turgų kartu su mumis tarp Peru kaimo moteriškių malasi Travel filmavimo grupė. Mes su Tania bandom nusipirkti vakatai sėklų. Vakatai tai toks prieskoninis augalas kurį Peru deda tikriausiai į 90 procentų patiekalų, jis aštrokas ir kol jo nepersivalgai yra tiesiog puikaus skonio. Bėda tik tame, kad mes jo prisiskanavom tiek, kad kažkodėl net šiandien apetitas tikrai nesukyla apie jį pagalvojus. Iš kokio trečio karto pavyksta įsigyti vakatai žiedų iš kuriuos vėliau džiovinsime ir bandysime išgauti sėklas. Norėdami paaiškinti kad mum reikia to augalo sėklų žodynėlio pagalba bandom išaiškinti, kad mum reikia vakatajaus sėklų kurias mes namie, ten kitoj balos pusėj, sodinsim ir padažą darysim. Moteriškės kraipo galvą ir sako – kam gi jūs pažadą darysit, geriau rūkykit, tai puikus haliocanogenas…
Šia linksma gaida traukiam ieškoti taksi ir maunam apžiūrėti švento inkų miesto griuvėsių – citadelės. Kainos niekaip nesutampa su mūsų kelionių vadove nurodytomis – nuostolius tenka nurašyti infliacijai. Pati citadelė priešingai nei Machu Picchu nėra tokia gausiai lankoma, todėl galima beveik netrukdomi paslampinėti po buvusio miestelio griuvėsius. Jau nekelia nuostabos tai, kad nors už įėjimą į „objektą“ lupa kokius 10 baksų nuo žmogaus kokių nors apsaugos priemonių tiem, kuriem galbūt einant laiptais šalia nemenko skardžio gali sukti galva, įrengti nėra būtina. Lygiai taip pat kaip nėra būtina laikyti kokį nors prižiūrintį personalą pačiame mieste – o kam? – mokestis taigi jau surinktas… Tiesa, prasisukti „chaliavai“ visos galimybės nes teritorija neaptverta, o irgi ne stebima, todėl jei netingi pasinaudoti vadove nurodyta galimybe 90 minučių pėsčiomis kapanotis į kalną tai, spėju, sutaupai ne tik taksui, bet ir bilietui… Taigi. Architektūra panaši kaip ir Machu Picchu, visi aplinkiniai šlaitai išdantyti terasomis. Tyla. Visiška tyla, net turistų negirdėt.
Parsirandam į Cusco. Kažkas čia ne taip. Pagrindinės aikštės balkonai staiga tapo išpuošti spalvotais audeklais. Pastebimai užgausėję policijos pajėgų. Šlepsėdami pro Cusco katedrą užjuntam, kad gal kas čia kokios ypatingos pamaldos vyks – užeinam. Žmonių nėra daug. Altoriaus dešinėje ir kairėje pakaitomis griežia kaimo kapelos, pauzes tarp gabalų užmiksuoja vargonai. Kitaip tariant viena kapela jau feidina garsą, kita persidengdama jau pradeda groti savajį, o bažnyčios vargonai pritariant indėnų pučiamoms kriauklėms visa tai paverčia genialiu DJ kūriniu. Tokia kokofonija, kad net neerzina. Šių varžytuvių fone, vyksta pasiruošimas procesijai – pagrindinio altoriaus Kristus perrengiamas – apjuosiamas baltu sijonų (tokiu pasijoniu), ant kurio dar apjuosiamas auksu siuvinėtas apdaras. Pasirengimas trunka gerą valandą, visą tą laiką paraleliai vykstam festivaliui „grok Jurgeli“. Mes gi stovim užburti šito reginio, kursi tikrai nebūtų įprastas musiškose bažnyčiose. Vėliau knygutėje paskaitome, kad Peru krikščionybės apeigos turi nemažą dalį indėnų kultūros įtakos.
Kai pasirengimai baigti procesija pajuda į lauką. Maunam lauk ir mes. Pakeliui pasklaidom knygutę – pasirodo visa tai kur mes dabar dalyvaujame yra Semana Santa (Vėlykų savaitės) pradžioje organizuojama procesija per Cusco gatves. Procesijos priekyje žengia dvasininkai, paskui kuriuos lėtai krypuoja nešamas kryžius. Jei nepameluosiu jį vienu metu neša maždaug 20-30 garbaus amžiaus vyrų iš kurių susikaupusių, išdidumo ir liūdesio mišiniu užsipildžiusių veidų matyti, kad būti prileistam šitaip dalyvauti procesijoje yra didžiulė garbė. Aplink nešulį žingsniuoja inkų palikuonys pūsdami jūrines kriaukles, iš paskos traukia du vienu metu skirtingas melodijas traukiantys orkestrai, už jų visa politinė valdžiai ir šiaip, matyt, svarbūs žmonės na, o atsilikdama tik kokius 50 metrų už procesijos žengia valytojų armija kuri čia pat šluoja, tvarko, renka su sąlyga ko jau po 15 min niekaip nepasakytum, kad čia pražengė tūkstantinė procesija.
Procesija pajuda Cusco aikštės perimetru, čia iš raudonais audeklais išpuoštų balkonų pasipuošę ir matyt pasiturintys miestiečiai ant procesijos žeria žiedlapius. Kai kuriuose balkonuose visai nepasipuošę žioplinėja turistai – tai vietos kavinės ir vietiniai tenai kažkodėl staliuku nerezervuoja, kad galėtų sudalyvauti procesijoje iš balkono.
Kaip ir reikia tikėtis jau po 15 minučių pametam vieni kitus, tiksliau aš pametu likusius (nes esu baisiai užimtas noru kuo daugiau prisisemti į save to vaizdo ir kuo aiškiau tą vaizdą nufotkint į fotiką), tad negaliu tvirtinti, kad jie pameta mane. Su visa minia traukiu paskui procesija. Ši stabteli beveik kiekvienoje sankryžoje kur ją sveikina visokio plauko ūkio/karo tarnybos: gaisrininkai, policininkai, medikai, tarnautojai, savivaldybė, kariuomenė, miesto globėjas (tai tokia nešimui skirta skulptūra, tik jos procesija vyksta kažkada vėliau). Varau šortkatu iki artimiausios bažnyčios ir įsitaisau tarp laukiančiųjų atvykstant procesijos (procesija užsuka į visas jos kelyje esančias bažnyčias). Naudojuosi atokvėpiu ir spitrijuosi į aplinkinius kurie tikriausiai susirinkę iš viso Cusco regiono, lygiai taip pat spitrijasi į mane. Bene dešimt kartų pabando prastumti „historia de Santa Semana“, kokius 5 kart iškišti glazūra dengtų obuolių, aš pafotkinu bažnyčios šventoriuje prie kolonų prisiraišiojusius vietinius su pilnomis pintinėmis žiedlapių. Kaip jau minėjau, žeidlapių lietus pilasi ant procesijos iš viršaus, apačios ir šono, bet atvangos ir be perstojo. Kitas dalykas, kad visi prisirišusieji aukštėliau būtinai stengiasi su sauja pilna žiedlapių paliesti patį nešamą kryžių ir tada jau tie žiedlapiai dedami atskirai ir nešami namo. Kokiu tikslu negaliu pasisakyti, bet matyt jie įgyja panašią prasmę kaip verbos mūsuose. O kokia mūsuose verbų prasmė? Tikrai, tikrai eisiu pasiskaityti. Aha, Vikipedijos žiniomis verbos parneštos į namus, saugo juos nuo perkūno, o pasėliams padeda apsiginti nuo ledų, graužikų, sausros. Na, turėtų būti kažkas panašaus.
Artėjant procesijai minia glaudžiasi ir staiga aš apsuptas vietinių, gerai, kad jų ūgis nesudaro įspūdžio, todėl mano galva kyšo beveik virš visų ir dairausi sau kaip gandras nuo kokio stulpo. Procesija stabteli, orkestrai (šį kartą grojantis jau paeiliui, nes iškilmingiausia vieta praeita, o kelias dar tolimas) kažkokią labai jau girdėta vakarietišką melodiją ir procesija žengia bažnyčios vidun. Durys uždaromos, suleidžiami tik išrinktieji, o galbūt tik toje bažnyčioje nuolat besilankantys, matyt kad nebūtų grūsčių, likusieji kantriai laukia lauke. Šioje vietoje atsipeikėju, nutraukiu tiesioginį reportažą ir varau ieškoti bendrakeleivių. Sekasi palyginti nesunkiai – jie draugiškai fotkinasi prie centrinėje aikštėje esančio fontano. Visuotinu sprendimu einam į muziejų – diena be muziejau – prarasta diena. Traukiam į inkų istorijos muziejų. Kuris na, kaip čia dabar kultūringiau išsireiškus, na tiesiog panašus į Vilniuje esantį Lietuvos istorijos muziejų. Aukso ten nėra, yra tik moliniai indai, stendai vaizduojantys kaip žmogai senovėje gyveno, bet tai, kad ta senovė tai dar čia pat natūroje beveik kad egzistuoja, tai ilgai neužtrunkam. Nuslenkam pagurkšnoti alučio ir nutariam eiti pažiūrėti kaip gi procesijai sekasi. Randam pakankamai nesunkiai. Jei dienos pradžioje procesiją sudarė keli tūkstančiai žmonių tai dabar manau buvo ne viena dešimtis tūkstančių – aikštės ir gatvelės užpildytos žmonėmis lyg Vilnius sąjūdžio piko metu. Taip iš karto įsilieti į minią nepavyksta nes Tania užmato alpakos vilnos dirbinių parduotuvę, o imant domėn faktą, kad dar vakar Aida tos pačio tinklo parduotuvėje įsigijo megztinį, tai trūks plyš reikia ir Taniai, todėl gerą valandą praleidžiame stebėdami paltuko išrinkimo procesą ir pagaliau turim kaip Cusco saulė ryškiai švytinčią naujo palto naują savininkę. Traukiam susibūrimo link. Minia atrodo įspūdingai, tik jau dabar iki pačio procesijos branduolio nusigauti nėra jokių šansų, užtat vaizdas kai sankryžoje stabtelėjusiam Kristui klaupiasi visos keturios gatvės jei ne užburiantis tai labai labai ilgam įsimintinas. Taip Cusco ir lieka atmintyje kaip Machu Pikchu mistikos, spalvingo turgaus judrumo ir kerinčios eisenos žavesio Peru dalimi.
Ši naktis – autobuse, tad negaliu sakyt labanakt.
Daugiau vaizdų? Spausk ant nuotraukos.
Dvidešimt pirma diena – balandžio 3 diena – antradienis
Apie 5 ryto krapštomės lauk iš autobuso. Ežeras kaip ežeras. Ima nervas, kokio galo taip anksti tas autobusas atsibeldė, gi turėjo važiuot visą naktį ir būti vietoje tik apie 8 ryto. Stotyje pusiau miegodami perkam bilietą vakarui į Arequipą. Tuo tarpu pristoja koks tai verslininkas ir peršą dienos ekskursiją po Titikakos ežerą. Nervina žaltys. Ko jis čia pristojo? Mes net nesideram, o kaina krenta kas 5 minutės. Ale, mes nors ir nelabai pamiegoję, bet gudrūs. Knygutėje parašyta, kad stoyje tai būtiniausiai nuplėš jei ne penkiagubai tai dvigubai. Todėl tvirtai atsilaikome, net tada kai kaina krenta iki 8 dolerių žmogui.
Paliekam rakandus saugoti autobusų kompanijai kuri mus gabens į Arekipą ir maunam ieškoti laivelio plukdysiančio mus į dirbtines Urus ir tikrai niekur neplaukiančią salą Taquile. Na, žmonės protingieji pasakykit, kokie laiveliai 5 valandą ryto? Atsakau jums – jokie. Vat ir blaskomės sau po molą, taip sakant ispanų mokomės. Po kokios 1,5 valandos pagaliau išsiaiškinam, kad po ežerą kursuoja tokie bendruomenės laivai/autobusai kuriais vietiniai kraustosi į plaukiojančias ir ne visai salas. Kateriukų, jachtų ar valčių gausa telkinys nepasižymi. Kur čia pasižymėsi, 4 km aukštis ir prastokoka ekonominė padėtis gi, o dar Bolivija už posūkio (kokie 100 km max). Taigi, įsigyjam bilietėlį į laivą (per visus keturis sutaupom 2 dolerius, nuo pasiūlymo gauto auto stotyje), gaunam atmintinę kurios esmė grubiai tariant yra – vietinių ir jų vaikų – nešerti. Ir jau sėdim laivelyje. Autobusas yra autobusas, kaip ir visame Peru vietiniai juo keliauja kartu su visu savo gyvenimu. Taigi laivo apačia užgrūsta gėrimais, kruopomis, skudurais tiek, kad mes vos telpam. Kiek pasėdėją krapštomės ant stogo. Šviečia saulutė, vietinis šalimais mezga kepuraitę (sala į kurią plaukiam pasižymi tuo, kad jos vyrai yra mezgėjai), keletas turisčių iš Argentinos iš karšto termosėlio gaminasi matę, aplink teliuoskuoja žydintis vanduo ir gyvenimas po truputi pradeda busti iš nakties sąstingio. Gana sklandžiai užvedamas motoras ir mes pajudam. Judam kokius 600 metrų ir išdidžiai sustojam. Bandomas užvesti variklis, pavyksta. Paplaukiam kokius 20 metrų ir vėl stovim. Daugiau variklis neužsiveda. Na, nelabai yra ką veikt tai sėdim mojuojam pro šalį praplaukiantiem turistiniam laiveliam. Jie labai brangūs, gerai, kad jų ir neėmėm. Pusvalandį pamojavus pradeda kilti mintis, kad galbūt reiktų mojuoti intensyviau, kad jie prie mūsų priplauktų ir mus pasiimtų, nes jau pradeda rodytis, kad priešingu atveju ežero apžiūrą tuom ir baigsim. Intensyviau mojuojant, žmonės taip pat intensyviau mums mojuoja. Po valandos atbirbia „techninė pagalba“, tokia motorinė valtis. Motorinė valtis tai reiškia medinė valtis su ant jos galo pritaisytu motoriuku. Kapitonas kurį laiką derasi, paskui meta jam virvę ir mes išdidžiai pajudam tolyn. Tiesa lėtokai. Šiaip ne taip prisikapstom prie Urus salos. Tokia šiaudinė vieta ant vandens kurioje sėdį į muziejinį darbą atvykę vietiniai. Na gerai, gal ten koks sargas ir gyvena, bet jau tikrai ne tiek kiek jų dabar čia yra. Kita vertus. Buvom, matėm dabar jau patys savo nuomonę apie tai turim. Kai dabar pagalvoji gal ir būtų gaila nepamačius. Va! Kas ten tikrai gyvena, tai kiaulės. Jos irgi turi tokius plaukiojančius tvartus. Atrodo neprastai. Beje kiek aš supratau tokios salos veikimo principas yra – pridedi I vandenį šiaudų (na, gerai – sausų nendrių) ir plaukioji sau ant jų, tadu pati apačia pradeda pūt, o tu ant viršaus vis užkrauni naujų. Perpetum mobile taip sakant. Taip iš akies primečiau, kad tos salos storis bus gal apie 1,5 metro kokio. Kol mes blaškomės po 300 m3 salą, ieškom vietos kur nusilengvinti, bandom eiti „už namo“, atsimušinėjam nuo suvenyrų pardavėjų ir panašiai staiga susitaiso mūsų autobusas ir galim traukti toliau.
Nėr ką sakyt – ežeras galingas, kito kranto net nematyt. Ramiai stuksena motoriukas, šviečia saulė, tad susirangę tarp Peruiečių krepšių tyliai snaudžiam. Prieš atplaukiant į salą kapitonas kiekvienam iš mūsų asmeniškai ispanų kalba išdėsto kažką panašaus į tai, kad dabar dėl užgaišto laiko, mus išsodins kažkokiam kitam uoste, iš ten mes turėsim šlepsėti į (pietus, šiaurę artai rytus – čia kiekvienas suprantam vis skirtingai) iki kito uosto ir čia mumi jau lauks naujas laivas pargabensiantis namo. Išsilaipinam. Takeliu ropščiamės į kalną apsidairyt. Na, jei ne kur ne kur šmėsteliantys spalvingais apdarais vilkintys vietiniai užskaityčiau kaip Kretą. Gražu. Kalniukai nors nedideli, bet vis tiek reikalauja šiokių tokių pastangų. Kaip ne kaip 4 km aukštis ne padebesiais bėgiot. Beje, kaip tik neperseniausiai su Aida aptarėm vieną filmą apie kopimą į Everestą, tai ten veikėjai 6 km laksto, kūliais eina. Nesąmonė kažkokia.
Slampinėjam po salą, iš kai kurių kiemų girdėti amerikoniškas ar vokiškas žvengimas – tai turistai iš turistinių laivų visi suvaryti į kiemą ir maitinami. Gal ir gerai, kad tuos 2 dolerius sutaupėm) iš tolumos ataidi jau įprasti – kažkam skirto festivalio garsai. Salą skersai pereiti užtrunkam gal valandą. Nuo kalvos, kitoje salos pusėje, apačioje matyti prieplauka, tolumoje kita šio ežero sala -Amantani. Ant šlaito aptinkam mažą bariuką su stalais ir vaizdu į ežerą, Medinės kėdės, kalkėm dažytos namo sienos, saulutė, lengvas vėjelis, +18, šaltas alus, ežere plaukianti burinė valtis. Ar yra ko norėti daugiau? Pro objektyvą tyrinėju tą burinę valtį. Parasta medinė valtis su iš brezento siūta bure, bet vis tiek atrodo romantiškai.
Laikas plaukt atgal, tik tam dar būtina nudardėti žemyn, o jau beveik vėluojam. Likti kažkaip nesinorėtų. Aida ir Ričardas nubilda pirmi, iš paskos riedam ir mes. Tania kaip visada niekur neskuba. Gal ta taisyklė mieste, kad nesivyk vyro ir autobuso – visad bus kitas, ir teisinga. Bet čia, vidury ežero tas kitas gali pasirodyti ne ankščiau kitos dienos popietės. Kaip ir reikia tikėti panikuoju veltui. Spėjam ir dar krūva laiko stovim, nes laukiam tų mūsų argentiniečių mergiočių su termosu matės. Kol laukiam jų jau, laivui beveik iš plaukiant, iš jo išlipa Ričardas ir eina pasivaikščiot, taigi dabar turim argentinietes, bet neturim Ričardo. Aida, gauna vėliavą ir turi ją įtaisyti laivo priekyje. Pagaliau pajudam atgalios. Visą kelią praleidžiam laivo viršuje. Stebiu vietiniu traukiančius į žemyną. Pagyvenusios moteriškės verpia siūlus, mergaičiukės iš po spalvotų apdarų smalsiai apžiūrinėja turistus, tai yra mus, tolumoje žaibuoja. Vakarėja. Gera diena pasitaikė, nesitikėjau. Visada taip būna kai nesitiki.
Vakare pasimakaluojam po Puno miesteliuką, suvalgom nuostabios itališkos picos ir kraustomės į autobusą. Dabar į Arequipą!
Daugiau? Ant nuotraukos.
Dvidešimt antra diena – balandžio 4 diena – treciadienis
Vos spėjus nors šiek tiek įmigti autobuse kyla sambrūzdis. Atvažiavom. Kažkokia klaida. Sunkiai, bet aš ir Ričardas patikim ir krapštomės lauk. Aida su Tania griežtai atsisako patikėti atvykusios ir toliau sau vartosi kėdynėje. Na, taip turėjom atvykti apie 6-7 ryto, o dabar tai dar tik 4 ryto. Kita vertus – koks tau autobusas Peru važinėja neviršydamas greičio? Taigi atsiduriam baltajam mieste, kuris duotuoju momentu yra pakankamai juodas kaip rusai sako ne svet ne zaria. Žinoma, jokiame viešbutyje mūsų niekas net neplanuoja laukti taigi tipenam per sale pilną miegančių vietinių laiko stumti. Susirandam lavočkę, pageriam arbatos, kavos, sulčių ir nutarę, kad jau geriau centre ant suoliuko nei stoty ant tašių traukiam laimės ieškoti. Su taksistu derybos einasi sunkiai – ir kur bus lengvos jei viso kūno apimtyje realiai funkcionuoja tik kojos, o ir tos labiau lunatikuoj nei sąmoningai šeimininkus nešioja.
Viešbutyje atsirandam kokią 5 ryto ir pradedam zysti, kad mus jau dabar leistų į kambarius kurie mum priklauso tik nuo dienos pietų. Kažkaip nesusikalbam. Mes norim miego, jie nori papildomų pinigų, tad imam už kurpinių ir jau betraukiant durų link papildomų pinigų noras viešbučio administracijai išnyksta ir mes esame palydimi į savo kambarius. Po šlakelį stipresnio gėrimo ir virstam miegot. Prabundam apie 12 dienos kaip naujos dienos rytą. Atostogos staiga prailgėja viena diena. Gera pamiegoti.
Traukiam apžiūrėti miestelio. Reikia organizuoti kelionę pas kondorus ir tolimesnius oficialaus delegacijos vizito Peru programos punktus. Nutariam šiek tiek išsiskirti. Aida su Ričardu dar judės Nasca linijų apžiūrėt, o mes su Tania jau pakankamai atsivažinėjom autobusu ir lėktuvu keliaujam atgal į Limą.
Taigi atliekami organizaciniai darbai ir traukiam apžiūrėti Baltojo Miesto – Arequipos – miesto kurio pavadinimas kažkuriuo iš vietinių dialektų reiškia „sustokim čia“. Dienos programoje turgus su dešimtimis rūšių bulvių, vaisių, žuvies, mėsos, sūrių. Lietuviški „super“ marketai ale Maxima ar Rimi turėtų apsikasti supuvusiais lapais ir tyliai lindėti jei kalba eitų apie šviežių produktų įvairovę, kokybę bei kainas. Turguje tuo pačiu ragaujam ir sočiausią mano kada gerta kokteilį – penkių ar šešių rūšių vaisiai, tamsus alus, kiaušinis, medus. Na kaip ir viskas kas susieta su maistu Peru – neišieškota, bet sotu ir valgoma. Kitas šios dienos punktas - Šventosios Katalinos vienuolynas pastatytas 1580 metais, o jo plotas apie 20.000 kvadratinių metrų, vienuolynas įkurtas turtingos našlės buvo skirtas tik turtingų šeimų dukroms (pagal tradiciją tais laikais antras šeimoje gimės vaikas buvo numatomas Dievo tarnystei). Kadangi vienuolynas buvo skirtas tik turtingų šeimų dukroms, kiekviena vienuolė turėdavo nuo vieno iki keturių tarnų ar vergų, vienuolės kviesdavosi muzikantus, rengdavo vakarėlius ir šiaip gyveno šiuolaikinio auksinio jaunimo gyvenimą. Sakoma, kad stojimo mokestis į vienuolyną buvo 2400 sidabrinių, kas šiais laikais sudarytų apie 50.000 dolerių, be to kiekviena vienuolė turėdavo atvykti su 25 išvardintu daiktu, kurių daugumą sudarė reikalavimas turėti įvairių meno kūrinių. Gražus auksinio jaunimo gyvenimas užsitrumpino 1871 metais kai vienuolynui vadovauti popiežius atsiuntė Dominikonų vienuolę kuri visas turtingų šeimų dukras išsiuntė į vienuolynus į Europa, suteikė laisvę vergams ir tarnams siūlydamas jiems išvykti arba tapti vienuoliais. Tai tokia va istorija. Šiandien ir mes slampinėjam po vienuolyną kuris yra visiškas kontrastas tam ką matai už jo sienų. Vienuolynas tai lyg įžengimas į Europą. Ten gyva vakarų kultūros atmosfera, nors ir matosi maisto sandėlys – jūros kiaulyčių gardas. Praleidžiam čia gal kokias 4 valandas vietoje planuotų 2. Vienuolyno celės mena prabangos laikus – kiekvieną jų sudaro virtuvė, miegamasis ir maldos kambarys. Nors ir aprūkusios dūmais virtuvės matyti, kad buvo įrengtos pagal aukščiausius to meto standartus, taip sakant padarytas euro remontas: kiekviena virtuvė turi krosnį, vandens filtrą, geldų ir kitokių rakandų, o keletas jų yra net su vietiniu vandens kranu – šuliniu vidury virtuvės.
Čia vyrauja ramybė, viskas sulėtėja, niekur nebėgam, ramiai dairomės, vienuolyno kavinukėj suvalgau puikų šokoladinį pyragą, fotografuojam, fotografuojam ir fotografuojamės.
Vakare įtaikom į dar vieną Šventosios savaitės ceremoniją, tik čia ji žymiai labiau civilizuota, nešami Šventieji ryškiai lengvesni, o ir neša juos kareivukai. Skirtumas dar tas, kad čia yra nešami keletas Šventųjų, o ne vienas, kaip kad Cusco.
Dvidešimt trečia diena – balandžio 5 diena – ketvirtadienis
Ir vėl keliamės bile kokiu laiku. Regis 3 valandą „ryto“ mus jau surenka autobusiukas – važiuojam į Colca kanjoną. Be to fakto, kad tai yra giliausias pasaulyje kanjonas (net gi gilesnis nei Didysis kanjonas štatuose) jame dar skraido Kondorai, va būtent dėl jų ir tenka normaliai neišsimiegoti.
Taigi išsibeldžiam naktį ir riedam šalimais El Misti vulkano kuris ir po šia dienai yra aktyvus, bet apie tai šiek tiek vėliau. Kartu su mumis autobusiuke dvi mergičkos iš Amerikos kurioms tėvai universiteto baigimo proga padovanojo kelionę po pietų Ameriką ir štai jos dviese jau trečia mėnesį trypia Kolumbijos, Ekvadoro ir Peru žemę, dar du vaikinukai iš Argentinos, na ir keturi Lietuvaičiai. Brėkštant rytui sukemšam įskaičiuotus pusryčius ir saulei palietus kalnų viršūnes jau stebim indėnų, persirengusių moterimis šokį kažkokio kaimelio centrinėje aikštėje. Jausmas artimas tam, kurį gali įsivaizduoti žiūrėdamas filmą apie laukinius vakarus. Lipam atgal autobusiukan ir judam tolyn. Panorama retai būna gražesnė – apačioje plytintis slėnis, augantys kaktusai ir dar prieš inkų laikus įrengtos terasos. Sustojam prie didžiulės uolos nusėtos skylėmis, gidė aiškina, kad tai kapai žmonių kurie buvo aukojami žemės drebėjimo dievams – juos tiesiog gyvus sukišdavo į tas siauras skyles ir palikdavo. Brr, nemalonus faktas todėl toliau nesigilinam. Kitas taškas – kaimas kuris per metus tikrąją ta žodžio prasme susmenga žemėn apie metrą, tačiau gyventojai griežtai atsisako kraustytis iš miestelio, nes jį labai myli, o aš kažkodėl įtariu, kad jie ne mažiau myli turistus, kurie čia palieka vieną kitą pinigą. O gal per žiauriai aš čia? Na tiek to, judam kondorų gyvenamosios vietos link. Šioje vietoje kanjono gylis siekia apie 3 kilometrus. Baugu ir kartu smagu stovėti ant krašto tokio skarduko. Na, jis nėra toks jau visas status, kad nebūtų kur užsikabinti pradėjus ristis, bet faktas būtų nemalonus. Laukiam kondorų – didžiausi paukščiai šioje žemėję, sparnų mostas – 3 metrai. Būtent iš čia jie kiekvieną dieną karštų oro srovių keliami pakyla ir skrenda jūros link maisto ieškoti (apie 70 km per dieną). Gidė sako, kad pamatyti kondorus vis tik yra sėkmės dalykas, nes esant vėjui ar dar kokioms nežinomoms sąlygoms jie ima ir neskrenda, tokiu būdu palikdami pasipiktinusių turistų krūvą. O pastarųjų tai jau tikrai netrūksta, apie tą laiką kai turi pasirodyti kondorai jų čia privista tiek, kad visas skardis tampa dideliu amfiteatru.
Nuvilnija susižavėjimo murmesys ir žeme prasklendžia paukščio šešėlis. Žvalgaus aukštyn – ir tikrai paukštis didžiulis ir labai gražus, galingas. Sparnai nemosuoja, tiesiog pikeruoja, puikuojais virš žmogiškų užverstų galvų. Atsipeikėju ir kaip išprotėjęs pradedu bėgiot pirmyn atgal bandydamas nufotkint. Kaip ir reikia tikėtis kai aš bėgu į viena pusę, jie atskrenda iš priešingos. Pagaliau pavyksta. Atiduodama duoklė vaizdo fiksavimui ir vėl galima žioplinėti, bet ne, kiekvieną karta paukščiui išnirus iš už skardžio rankos stveria fotoaparatą ir pleškina. Iš kažkur vėl atsiranda mūsų gidė ir liepiau kraustytis į autobusiuką – važiuojam į karštuosius šaltinius, arba karštinius, kaip juos vadina Ričardas. Gerai ten, nesigiriant gerai – šiltame šiltame baseine, šviečiant saulutei su šaltu šaltu buteliu alaus, na arba pisco sour (čia pagal pageidavimą), bendrakeleiviai suvienyti kondorų pamatymo jausmo jau laisvai bendrauja, kol visos idilės po poros valandų nesugriauna gidė kuri primygtinai reikalauja, kad jau laikas važiuot ir niekaip nesiduoda įkalbama dar pabūti nors kiek. Tad lipam lauk ir judam atgalios.
Grįžus į viešbutį kolektyvas išsisklaido – Aida, Tania ir Ričardas lieka snūduriuoti, o aš traukiu pirkti kompaktinių diskų kuriuos rekomendavo parsivežti, tai pavyksta padaryti stebėtinai greitai, tad nutariu pasižvalgyti po miestą. O jis kažkam įtartinai ruošiasi – į gatves tempiami stalai ir kėdės, kuriami griliai. Aš gi nutariu užeiti į barą išgerti pisco sour ir ramiai pažiūrėt į tekantį gyvenimą. Užsisakau, padavėjas linkteli ir nueina. Jau matau kaip laikau rankoje rasotą pisco sour taurę. Padavėjas gryžta ir praneša, kad deja negalįs atnešti man alkoholinio gėrimo, nes dabar, Šventosios savaitės metu, yra uždrausta parduoti alkoholį artai jį gerti viešose vietose. Ką gi, sakau na tai ačiū, jau eisiu, bet vaikinukas nepasimeta, sako yra išeitis. Na? Sako – „mes tau atnešim pisco sour, tik kavos puoduke, o tu jei ateis policija ir paklaus ką geri, sakyk – kavą su pienu“. Mat pisco sour supiltas į puoduką tikrai iš tolėliau gali būti panašus į kavą su plaktu pienu. Ye! Jaučiuosi dalyvaujantis pasipriešinimo judėjime. Sutinku. Tiesa, dar esu perspėjamas, kad visa porcija į kavos puoduką netelpa, tai kai aš išgersiąs pirmąjį puoduką, man busiąs patiektas antrasis. Jėga. Ostapo Benderio verta konspiracija.
Po kiek laiko sutartoje vietoje susitinku su Tania ir Ričardu – Aida likusi miego. Einam per miesto gatveles kurios dabar jau tiesiog užtvindytos gatvėje ruošiamu maistu. Kepami mėsos iešmukai – kiauliena, jautiena, karvių širdys, kepenys ir dar galas žino kas. Viskas pasakiškai skanu, tikrai tai skaniausias maistas kurį Peru teko valgyti. Policija beviltiškai kovoja su alkoholiu, alkoholis parduodamas įpilant jį į kompotą. Žodžiu miestas švenčia, ir mes kartu. Kiek skirtingai nuo lietuviškų švenčių mieste nei vieno agresyvaus veikėjo, net budulių nėr. Jaučiamės puikiai.
Dvidešimt ketvirta diena – balandžio 6 diena – penktadienis
Ryte pusryčiai viešbučio kieme, kertam sau vaisius ir bulkutes, pliumpinam šviežias sultis kai nelauktai iš tolumos milžinišku greičiu atsklinda traškesio garsas, dreba indai, kojos pačios važinėjasi pirmyn atgal po kėde, pradeda drebėti rankos. Visi sustingsta, tame tarpe ir nebaigta iki galo perkasti buklutė man burnoj, personalas žegnojasi. Viskas trunka gal keletą sekundžių ir nurimsta. Visi klausiamai žvalgosi, o Ričardas daro išvadą - traukinys pravažiavo - ir toliau sau ramiausiai vartoja pusryčius. Na, kad traukinys ir šitaip! Niekaip negaliu patikėt. Kad tiek drebesio sukelt jis kaip minimum turėjo pragaran nugarmėt. Einu į recepciją klaust kas vis tik čia? Ai, sako, gi čia normaliai, čia drebėjimas, jis kartą į mėnesį nutinka, tik šitas toks prie stipresnių pasitaikė... O dreba čia viskas nuo to šalimais stovinčio El Misti vulkano, kuris ugnimi jau nesispjaudo, tačiau sėkmingai sau dreba iš vidaus. Pachmelas matyt. Tai vienas aukštesnių Peru pietinės dalies kalnų, bet to visai patogiai pasiekiamas, tad dauguma lietuvaičių vykstančių į Peru įvairių kelionių organizatorių yra vežami būtent čia ir džiunglės paprastai parodomos esančios pietinėje Peru dalyje, aukštutinės džiunglės. Nesakau, kad geriau viena ar kita, tačiau mūsų pasirinktas maršrutas kainuoja tiek pat ar pigiau kiek glaustesnysis siūlomas LT kelionių agentūrų, o pamatyti didžiuosius Andus ir pabuvoti ant tikrosios Amazonės sakyčiau tikrai verta.
Taigi šiandien laikinai mūsų keliai išsiskiria. Po pusryčių Aida su Ričardu patraukia į miestą ir vakare išvyksta autobusu į Naszką, o aš ir Tania popiet trauksime oro uostan ir skrendam atgal į Limą. Taigi liekam viešbutyje ir kepinamės saulutėje šalia baseino gurkšnodami jau įprastąjį pisco sour ir čia tik dabar atrastą sangriją.
Vakarop mes jau Limoje. Atsidanginam į savo Coste Verde. Visam hostelyje esam vieni. Dar truputis Limos Mira Flores rajono, vakarienė, pisco, vynas ir namo liulia.
Daugiau - ant nuotraukos.
Dvidešimt penkta diena – balandžio 7 diena – šeštadienis
Šiandien keliamės ankstėliau nes eilėje krūva darbų – reikia pasiimti mano siuvamą kostiumą, reikia apžiūrėti Limos china towna, turgų ir šiai pasižmonėti. Viskas einasi kaip iš pypkės – pasimatuoju kostiumą, susakom kur dar reikia jį pakoreguot ir traukiam tolyn. Limos turgus ir čaina taunas visiškai vienas šalia kito. Turguje aptinkam jūros gėrybių kalnus ir įvairovę. Akys tiesiog plečiasi – žuvys, krabai, krevetės, moliuskai, čia pat gaminama sriuba, salotos, karštieji. Sėdam užvalgyt, viskas kainuoja kapeikas ir labai jau skanu.
Toliau traukiam pas kinus. Kuriu cia didziausia kolonija visoje pietų Amerikoje, mat ties kažkuriuo momentu juodaodžių darbo jėga patapo brangesnė nei kinų. Manau, kad žinau kodėl - juodaodžius reikėjo gaudyti, jais suprekiauti, paskui su nuostoliaus pervežinėti, o štai kinai gi visur savo noru veržiasi, tik leisti reikia. Dideli kinų vartai, vienas didžiulis srautas žmonių. Viskas po kažkiek centų, visko po daug. Pirkt nėra ką, nes viskas iš Kinijos, o ko turim namie tai turim. Dienos pradžioje visa eilė laisvų kiniškų maitinimo įstaigų tuščios, todėl pietaut nutariam dar pasivaikščioję, o jau po kiek laiko grįžę į restoranų vietą randama baisinę eilę. Na nėr ką daryt – stovim laukiam. Užsisakom viska spėjimo būdu, nes ką nors suprasti meniu rašytame ispanų-kinų kalbų mišiniu šansų daug nėra. Esam dviese, o maisto gaunam penkiem, todėl dalis jo yra supakuojama – Aida su Ričardu kai atvažiuos gi norės užkąsti. Vakarop pasiimu pirmąjį savo gyvenime tik man siūdintą drabužį. Chm, visai geras jausmas. Perkam gato negro vynelio ir hostelio terasoj laukiam sugrįžtančių. Susitikimas kaip iš lotynų serialo, kaip mėnesius nesimačius – pas visus įspūdžiai per kraštus virsta.
Yra ir nelabai kokių naujienų – pasirodo iš Aidos Arequipos bažnyčioje ilgapirščiai nušvilpė kurpinę su bilietais namo. Bet labai nepanikuojam, nes pasai yra, o dublikatą tai jau tikrai išrašys. Einant miegot niekas nepranašauja jokių netikėtumų ir susitarę iš ryto traukti ieškoti velykinių pusryčių išsiskirstom po kambarius.
Pabundu nuo labai, net labai didelio poreikio į tuliką. Sulakstau ir bandau miegot. Nea, dabar jau tuliko neužtenka, reikia ir ichtiandrui duoklę atiduot. Uf. Prigulu. Girdžiu mano praeitą kelią kartoja Tania. Ir taip visa naktį. Pakaitom. Veikiam kaip laikrodukai, aš atlieku pareigą, mane keičia Tania, tada vėl aš. Kai pagalvoji, o kas būtų buvę jei organizmai būt vienu metu pasileidę? Beveik visus turimus vaistus išgėrėm, nieks nepadeda. Jau net šiokia tokia panika buvo pradėjus imti. Kita vertus, tai bent patirtis, organizmo išsivalymas prieš Vėlykas... Per abu galus, vienu metu. Ne, taip dar mano karjeroje nėra buvę.
Dvidešimt šešta diena – balandžio 8 diena – sekmadienis
Vėlykos. Iš ryto šešėlių pavidalu slenkam prie vandenyno. Apie kažikokius pusryčius jau nėra net minties. Aida su Ričardu jau ir bažnyčion suvaikščiojo. Vandenynas atgaivina, pasimaudom. Išbandom bodybordingą - tai taip pat kaip banglentė, tik ant jos nereikia stotis, atsiguli, bandai pasivyti bangą, kartais pasiveji, tada ji tave neša kranto link. Jėga. Jėgų reikia daug. Akyse kaip ir danguje vėl pradeda šviesti saulė. Reikia švęst šventę. Iš pradžių kukliai, vėliau jau ir visai įsidrąsinam. Organizmas šviežiai išvalytas visai džiaugiasi atsargiai parenkamu maisteliu. Popietė skirta lauktuvėms. Turim mes jau jų turim. Bet vis tiek dar kažkaip traukia aplankyti Inkų turgų Limoje. Knygutės rašo, kad visus suvenyrus verta pirkti tik čia, nes tampyti juos po visą Peru nesą jokio tikslo – visur tie suvenyrai vienodi. Ir taip ir ne. Čia nėra suvenyrų iš džiunglių, čia nėra Pisako turgaus atmosferos. Miestas yra miestas. Vakare hostelio šeimininkas organizuoja kino seansą – žiūrim filmą apie turistus ir ką vis tik reiškia kalnai, kurtą Baltuosiuose Koldirjeruose. Ryt paskutinė diena. Rytoj skrendam namo, Europon.
Dvidešimt septinta diena – balandžio 9 diena – pirmadienis
Ryte Aida su Ričardu išskuba spręsti netektų bilietų klausimo. Ankščiau tai padaryti nebuvo įmanoma, kadangi tęsėsi Santa Semana, o jos metu niekas nedirba, o ypač avia kasos kurios skirtos tokiems nelaimėliams kaip kad mes gelbėti. Aš ir Tania ramiai papusryčiaujam ir jau kilus įtarimui, kad čia kažkas ne taip einam suteikti moralinio palaikymo. O vaizdzelis nekoks, iš Aidos veido matyt, kad jie niekur ir tikriausiai jau niekada gyvenime iš peru nebeišsikapstys. Avialinijos aiškina, kad bilieto dublikato išrašyti neturi teisės, o naujų bilietų parduoti negalintys, nes lėktuve nėra vietų! Ir visai nesvarbu, kad puikiai savo sistemoje mato, kad Aida su Ričardu turi bilietus į šį reisą. Po ilgų derybų vietos lėktuve vis tik atsiranda. Bet jas tenka pirkti per naują. Na, nėra malonus faktas, bet pasirinkimo kaip ir nėra, nutariama, kad teisybės bandys ieškoti Europoje. Dar atsisveikinam su vandenynu ir paliekam tą įdomią, keistą, kitokią, įspūdingą, savotišką, gražią Peru žemę.
Na gi žinot kur daugiau :)
Dvidešimta aštunta diena – balandžio 10 diena – antradienis
Madridas. Ye! EU – RO – PA. Pagaliau išleidžia iš tos pailgos aliumininės skarbonkės. Net neįsivaziduojat kaip įgriso skrist. Visą naktį, vietos nerasta, sėdimoj pozicijoj aš užmigt negaliu, žodziu – viskas blogai :) Gyvenimas kaip mat nušvinta kai esam pastinkami Mindaugo (jis irgi - Minde). Mes karališkai nutransportuojami į svečius, priimami nakvynės, o namuose dar laukia Rasos (ji irgi - Raska) ruošta vakarienė, ispaniškas vynas, brendis ir puiki terasa. Likusieji dar turi sveikatos Mindaugo iškaulyti kelionės pirkti ispaniškų alyvuogių, kumpiu ir dar kažko, bet man jau tikrai netrūksta jokių įspūdžių. Nieko geriau už terasą su vynu šiam momentui sugalvoti nėra įmanoma. Visai įvakarojus šeimininkai verčiami klausytis mūsų padrikų į bendrą reikalą nelabai limpančių aikčiojimų ir oikčiojimų kaip mum nutiko šen ar ten. Ištuštinamas šeimininkų brendis ir gerokai įnaktijus yra susivokiama, kad Mindei tai ryte į darbą... Miegot taip iš karto nesigauna, visi keturi sugulę kambarin dar kurį laika kaip kokie septintokai stovykloje žvygaliojame kol brendis ima viršų. Labanakt.
Dvidešimt devinta diena – balandžio 11 diena – trečiadienis
Ačiū, ačiū Raskai ir Mindei už svetingumą. Dar viena tarpinė stotelė – Kopenhaga, tenai nuotrauka atminčiai ir gerokai įvakarojus ratai paliečia Vilniaus žemę. Viskas. Skirstomės po namus. Namuose klausia kaip? O nėra ką papasakot, visko tiek daug, kad toks vaizdas, kad nėra ką pasakot. Gerai buvo. Gerai. Kitaip nei kur nors iki šio yra buvę. Kelionės metu tiesiog buvom, kiekvieną dieną tikrai nestulbom nuo atskiro vaizdo ar įspūdžio, bet šiandien dar vis galiu ramiai papasakot ką darėm kiekvieną dieną, jei mokėčiau iš atminties piešti tai tikriausiai nupieščiau kiekvieną barą, kalną, upę ar žmogų kurį sutikom. Buvo pasakiškai pilna kelionė, gal jei supraščiau kas yra branda, galėčiau pavadinti tai visaverte, brandžia kelione. Ir paskutinis dalykas – labai didelė dalis šalies grožio priklauso nuo žmonių kuriuos sutinki, o svarbiausia su kuriais tu ją lankai. Mes buvom su geriausiais! :)
Comments