Welcome to Suria!
Nikosija – Larnaka, 2008-11-07
Viskas būtu neblogai. Atvykstam į oro uostą likus dviem valandom prieš skrydį į Damaską. Stojam registruotis, jau dedam kuprines ant svarstyklių, kai mūsų maloniai klausia ar mes kartais nežinom, kad mūsų reisas atidėtas dviem su puse valandos. Chm. Atvykom 2 valandom ankščiau sužinojom, kad reisas atidėtas 2,5 valandos tad turim 4,5 valandos dydžiu nepasižyminčiame orouoste. Tos 2,5 valandos kiekvieno mūsų gyvenimo aviakompanijos yra įvertinimamos 7 eurais, tai gi vidutiniškai 3 eurai už valandą. Ne kažką...
Situaciją gelbsti tai, kad štai jau beveik 4 mėnesius nesimatėm su Aida ir Ričardu, tad aptarti, na vadinkim daiktus savais vardais, apipletkint yra daug ką. Laikas pralekia beveik greitai, o dar pridėjus apie valandą saldaus miego ant suoliuko jau beveik ir skrendame.
Skrydis trunka apie valandą. Kaip ir galit įsivaizduoti 20 minučių kylam, 25 sukam ratus aplink Damasko orouosta, o likusias 15 skrendam ir bandom išgerti siūlomas sultis. Iš pradžių nesusigaudau, kaip čia tas Damaskas sudarytas iš dviejų pakankamai didelių miestų su plačiu juodu tarpu (tarpas juodas, nes skrendam naktį ir ten nematyt šviesų) per vidurį. Tik vėliau galvoje suverda, kad iš lėktuvo vienu metu matyti ir Damaskas ir Beirutas, kaip kokie Vilnius ir Elektrėnai. Kabam beveik tiesiai virš „blogio“ ašies pagrindo, gaila dar Irano nematyt.
Nusileidus padvelkia šaltuku. Čia dabar? Mes taip nežaidžiam! Tik apie 300 km nuo Kipro ir net sakyčiau labiau į pietus nei į šiaurę, o šalta kaip kokiam Vilniuje ankstyvą vasarą. Tania sugeba atskristi su buriavimo šortais, tada tam kartui vaizduoja ežiuką rūke, tik rūko nėr. Oro uostas toks palyginti nedidskas dar pagalvojus, kad Damaske net apie 5-6 mln gyventojų tai gali atrodyti, kad nusileidai atsarginiame kokiam nors Karmėlavos oro uoste. Oro uostas mažylis, o vizos klausimas DIDŽIULIS. Visų pirma reikiamos atlikti procedūros turi būti savaime suvokiamos, tad paaiškinimų nėra. Šiek tiek padeda kitų šalių patirtis ir mes jau būriuojamės, taip, būtent būriuojames, o ne stovime eilėje prie langelio kur turim susimokėti už būsimą vizą. Būriavimasis vyksta geras 15 minučių kai pasiekiame langelį ir pranešame esą atvykome iš Lietuvos ir norėtumėm gauti vizą. Pasas nematytas, o šalis tuo labiau negirdėta. Pirma neaišku draugai mes ar priešai, o antra, jei draugai tai kiek gi turėrumėm mokėti už vizą. Trumpas konsiliumas ir verdiktas – 50 su kažkiek dolerių už visus keturis. Uf. Reiškia vilčių patekti vidun vis tik yra. Toliau vėl būriuojamės prie kito langelio, kur pareigūnas įsitikina, kad už vizą sumokėta, patikrina ar žinom kuo užsiimam Tėvynėje, 5-6 kartus perverčia kiekvieną pasą ieškodamas priešiš šalių vizų, bet jų neranda. Dar kelias minutes konsultuojasi su kolegomis ar tikrai Lietuva nėra tarp blogio ašies šalių arabų požiūriu (gerai, kad nežino kaip mes mylim Ameriką) ir pase puikuojasi nesuprantamų simbolių rinkinys vadinamas viza.
Transportą iš oro uosto į viešbutį užsisakėm iš anksto (tingim 3 valandą nakties ginčytis su taksistais, o paskui vis tiek jiem permokėti). Autobusiukas su VIP užrašu, blizgantis visas, ant sėdynių pagalvėlės ir nuo šiol visos kelionės metu mus lydėsianti arabiška muzika. Už „transferį“ mokam 25 dolerius (apie 30 km iki miesto centro), aiškiai per daug kaip Sirijai, bet labai normaliai kaip Europai. Vairuotojas įjungia šilumą. Welcome. Welcom to Surija. Ye. Dar viena frazė kuri bus mum ištarta begalę kartų. Kaip Mikutavičiuas dainoj – kai kurie žmonės tiek kartų neištaria per visą savo gyvenimą. Nuo tiek kartų gali pasidaryti bloga.
Kiek spindintis autobusiukas, tiek paprastas viešbutis. „Apartamentai“ paskutiniame aukšte. Vienas kambarys su langu, kitas su skyle į kitą sieną. Bet nieko, kiek mes tam kambary būsim? Svarbiausia lova ir dušas švarūs. Pradinė mintis buvo užsisakyti prabangius apartamentus Damasko senamiestyje, bet susisgribta buvo per vėlai, tad kai kuriuose nebuvo vietų, o kai kurie labai jau pabrangę lyginant su kainomis nurodytomis tik vienerių metų senumo Lonely Planet. Kaip bebūtų – keletas gurkšnių čekiškos trauktinės už „sėkmingai pasisiekti kelionės tikslas“ (šį tekstą išdidžiai ištardavo mūsų Thomsono (GIS) vyrukas vardu Vladukas keliaujant po Europą) ir labanakt. Ryt mūsų laukia DAMASKAS!
Damaskas, 2008-11-08
Iš lovyčių krapštomės jau gerokai įdienojus. Kokią 9 valandą. Keliaujam viešbutinio pusryčio. Pusrytis toks savotiškas – balta duona, daug džemo, virtas kiaušinis ir arbata / kava pagal pasirinkimą. Tania su Ričardu renkasi kavą. Naivuoliai, kaip pirmą kartą viešbutyje. Gauna. Nescafe. Sako, kad negeriama. Mes su Aida tikim, bet savo arbatos tai jau nesiūlom.
Pirmas reikalas mieste – babkės. Kiek pasiblaškę aptinkam bankelį. Ateina „valdytojas“, teiraujasi kokio bieso mes norim. Sakom pinigu išsikeist, o ką? Sako kiek? Po kokį 100 Eur ant galvos. Chm. Pasimaivo, na gerai sėskit, laukit. Laukdami stebim ir suprantam, kodėl čia mūsų klausė – tie 100 eurų jiem jokio „navaro“ nes dauguma dėdžių pinigus keičia lagaminais ar plastikiniais maišeliais ir kuo ramiausiai sau toliau žingsniuoja į miestą. Vo ba. Tai bent saugus miestas.
Pirmas ir musu ziniomis bene vienintelis Damasko lankymo taškas – senamiestis su tūkstantmečius skačiuojančiu turgumi, viena pagrindinių ir seniausių mečečių, nargilės ir kavos namais, krikščionių kvartalu ir labirintinėmis gatvelėmis.
Prie vartų į miesto senamiestį mum moja Sirijos prezidento atvaizdas su užrašu „We believe in Syria“. Geras! Nepaisant aplinkybių kuriomis dabartinis prezidentas yra patapęs, pats užrašas įkvepia. Ai ai sakysit, diktūra, lozungų kultūra, sovietizmas! Čia pat pagalvoju, kad tikrai norėčiau pamatyti Lietuvos prezidentą su kokiu stipriu energetiniu lozungu pvz „Mes mylim Lietuvą“ įvažiuojant į miesto centrą vietoj užrašo „Maksima - 4 km“. Tiek to, gryžtam į Damaską.
Vos pasiekę senąją miesto sieną neriame į pagrindinę arabiškojo turgaus (souq) gatvę. Ir nustembu nepajutęs jokios įtampos kurią dažniausiai patiriu patekęs į bet kokios rūšies turgų (tame tarpe Akropoli Vilniuje) – arba dėl to, kad mane taso, arba dėl to, kad kreivai žiūri, arba dėl to, kad apvogs arba šiai psicholigškai nepatogu. Ramybė. Senove. Zengiu pirmus zingsius ir sirdi uzlieja gerumas, susizavejimas, akys pleciasi ir vidus saukia – wow! Tai cia gime tukstantis ir viena naktis ir tai cia, ta pacia gatve pries tukstancius metu zingsniavo pirmieji krikscionys, musulmonai, tai cia jau tais laikas arbatos berniukas pilste arbata! Einam, zioplinejam ir niekas, niekas musu neliecia, nesikabina... Tik kartais paklausia – Where are you from? Lituania. A. Welcome. Welcome to Suria... wow! Na ne taip, tikrai ne taip isivaizdavom arabu krasta, priesu uznugari...
Pagrindines gatves pabaigoje isneriam ir nediduke aikste ir isiremiam i viena is Damasko senamiescio pasididziavimu – Umajad (Umayyad) mecete. Vadovelis raso, kad savo groziu ji rungiasi su Izraelio Uolos Sventyka (nebuvau, nezinau, negaliu pakomentuot), o sventumo tope puikuojasi is karto po Mekos ir Medinos. Senove tik dar stipriau smelkiasi vidum – i mecete plusta buriai zmoniu, moterys juodais apdarais, vyrai tvarkinga iseigine apranga. Wow! Juk panasiai buvo ir pries daug simtmeciu... Turistam skirtas atskiras iejimas. Zingsniuojam ten. Turim susimoket, bet ner kaip. Banke issikeitem pinigus per stambiomis kupiuromis ir dabar niekaip nesigauna susimoketi 50 Sirijos svaru uz moteriskem skirtus apsiaustus, ner grazos. Bandom doleriais. Nesiseka. Aiskiai verslas cia ne pirmoje vietoje. Chm. Laiku pasitaiko dar vieni turistai ir kazkaip issikeiciam savo didziules (po 10 doleriu vertes) kupiuras. Nusiaunam batus ir zengiam i marmuru isklota mecetes kiema. Saule atsispindi nublizgintose marmuro grindyse, aplink buriai maldininku, vaizdas uzburiantis ir tikrai zinau ne mano jegomis aprasytinas. Kiek pasizvalge, pazioplineje i besifotografuojancius turistus ir i juos smalsiai spitrijancius vietinius traukiam vidun. Dar viena staigmena, dar vienas WOW! Mecetes vidus isilgai padalintas i dvi dalis – vyru ir moteru. Kaip ir reikia is manes tiketis tiesiu taikymu isirioglinu i moteriskaja dali. Vyriskis prie duru reguliuojantis eisma man bando kazka aiskinti, bet as ir pats viska zinau, tad einu ten kur man reikia. Va. O dabar ka daryt? Kaip iseit? Visi kulturingi, niekas nevaro, niekas nesibara matyt mato, kad beviltiskas... Siaip ne taip isisidrasinu perzengti (paskui vaikus) dvejas tvoreles i vyru puse, mat vyru ir moteru dalis skiria tokia buferine zona, ziolioji linija Kipro terminais kalbant. Na stai. Galima ir apsidairyti. Paaiskeja kam skirta ta buferine zona. Jos viduryje isistaise pavadinikim mokytojai (na nezinau kaip jie is tikro vadinasi) kurie atsistoje pasakoja istorija, matyt korana. Is vienos puses susede vyrai, is kitos puse moterys klausos. Dauguma vyru verkia. Verkia. Kaip ten toje dainoje “jei verkia vyrai reiskia karo nebus”? Labai jau noretusi suprasti ta pasakojama teksta. Patys sau issiaiskinam, kad tai sestadienines Korano pamokeles. Kiek atokiau nuo visu susede vyrai ir moterys skaito Korana. Taip butent – susede kas sau atokiau nuo triuksmo skaito Korana. Nejuciom pagalvoju – ar kada maciau Katalika baznycioje savo laisvalaikiu skaitanti Biblija. Chm. Apie save jau ir net nekalbu. O juk vienaip ar kitaip priskiriu save katalikam. Maklinejam pirmyn atgal ir visai nesinori is cia iseiti, bet juk musu laukia Damaskas, juk iki siol praeita tik viena senamiescio gatve. Beveik iseinant mane uzkalbina du vyriskiai. Where are you from? (o kosmare, kur as tai maciau!?) “Lituania”. O! Sako, tai cia prie Baltijos juros prie Latvijos ir Lenkijos. Oba. Netiketa. “And you?” sakau. "Iran". Va. Esam nufotografuojami. "Welcome" sako. "Nice to meet you". Nuosirdziai nusisypso ir modami nueina. Na ne, sito dar nemaciau. Isivaizduojat tai Trakuose?
Isneriam kitoje mecetes puseje tiesiai i senamiescio glebi ir prieskoniu gatve. Zingsniuojam tyrinejam ivariu spalvu prieskonius, is maishu skanaujam riesutus, bet dar stengiames nieko nepirkt. Juk negalima pacia pirma diena pradeti pirkti... O jau norisi, jau noras auga nesustojamu tempu. Prieskoniai, kava, kilimai, dziazvos, sidabriniai senoviniai indai, nargiles ir t.t. ir pan. Bet ne. Pirma kultura. Keliaujam i Sirijos miestiecio namus. Paslampinejam. Na grazu, dar Taniai pakeliui susivaidena, kad mus seka Sirijos saugumas (mat pries vaziuojant as papasakoju mano kolegos man perpasakota istorija apie tai, kad Sirijoje visi uzsienieciai yra akylai sekami), tik nepraziopsom pagridines muziejaus dalies ir shlepsim toliau. Damasko senamiescio labirintu. Istabu, gatveles tokios siauros, kad istieses rankas i sonus veik sieki abi gatves puses. Gatveles siauros, daugelis ju baigiaisi “tupiku”, bet kvepia jos ne taip kaip iprasta, kvepia jos kava, gaminamu maistu, prieskoniais. Jau beveik ir pusdienis, tad laikas trumpai uzkasti. Vadovelis veda mus siauromis gatvelemis, beveik dvylinkas lendu pro zemas duris, koridorium i desine ir... kiemas. Grazus erdvus, vijokliais apauges kiemas, o jame restoranas. Klestelim prie stalo ir pradedam tyrineti meniu. Man beveik viena mintis, viskas ko cia reikia tai kava ir nargile. Bet tuo sotus nebusi, tai gi bandom uzsisakyt. Padavejas kantriai aiskina kur cia kas, mes kazka issirenkam, Ricardas praso kepsnio. Sako, kad ner. Tad uzsisako kazi koki maista (veliau eidamas i tam tikra vieta aptinka, kad vis tik yra ir kepsni, nes kaimynai valgo, tiesiog kazkaip nesusisneketa). As prasau “fetush” salotu ir dar nezinau ko. Nezinau nei pavadinimo nei to patiekalo sudeties, kazkas turi but su vistiena.
Uzvalgius laikas nargilei ir kavai. Kitiem gal ir kitaip, taciau man Sirija yra ta vieta kur reikia gerti arabiska kava pagardinta kardamonu ir rukyti nargile. Kur kitur jei ne cia?
Taip bezioplinejam, rukant, kava geriant nejucia paaiskeja, kad vietoje trumpo uzkandzio sedime cia jau bene trecia valanda. Kaip ir laikas butu traukti tolimesnio kulturinio pazinimo ieskot. Kitas musu taskas – krikscioniu kvartalas. Bet pradzioje koja ir vel pakisa besitesiantis turgus ir mazytes krauveles. Pirmoji kliutis – kilimu krautuve. Iveikiama beveik sekmingai. Nuostolis tik trys kilimai ir beveik pusantros valandos laiko. Uztat apie kilimus jau zinom beveik viska. Ir sumokam ne taip jau brangiai palyginus kiek tai kainuotu bet kur Europoje, tame tarpe Lietuvoje. Veliau kelia uztveria sendaikciu parduotuve kur isigyju duru bilstuka/ranka. Dar toliau trupam stabtelime vietinio juvelyro dirbutvelej kur derames del ziedo Taniai. Tania issirenka, bet jis per didelis. Zmogelis zada rytojaus dienai sumazinti, bet paskui staiga prisimena – gi ryt sekmadienis, o sekmadieniais krikscionys nedirba. Aha. Vadinais tik ka kirtome krikscioniu kvartalo ribas! Suderam, kad pasirodysim cia pat dar po keliu valandu, apie 10 vakaro ir traukiam toliau. Sako as saziningas, nebijokit, palikit uzstata, net skolos rasteli arbu kalba suraso. Pagal zemelapi is desines krikscioniu is kaires zydu kvartalas. Neriam gilyn i krikscioniu kvartala ir cia pat uzstringam prie dailides dirbutuves katras gamina nardu lentas. O sako, Lietuvos Rytas! Zalgiris! Latvija! Mmm. Pravedam aiskinamaji darba. Atsiprasau, sako, labai jau pavadinimai panasus. Gal gal... Kiekvienu atveju jau tempiam kilimus, zaidimu lenta ir duru bilstuka, o tai dar tik pirma diena Sirijoje.
Pasiekiam pozemine krikscioniu baznycia jau gerokui sutemus. Baznytele mazute, rusyje, bet juk cia is tikro ir meldes pirmieji krikscionys... Gatveleje prie baznycios suskamba varpas, krikscioniska giesme, o tolumoje pasigirsta muezino kvietimas maldai. Magija. Tiesiog be tikslo ir kartu su tikslu tiesiog be tikslo paslampineti makaluojames po siauras miesto gatveles, kertam “tiesiaja” gatve i zydu kvartala, bet ypatingo skirtumo nepastebim. Viskas tas pats. Mergeles Marijos skulpturos. Atidedam zydu kvartalo paieskas veliasniam laikui. Zadam pasisiskaityti kodel cia taip, bet tam kartui si istorijos dalis ir lieka pazymeta – nesiskiria nuo krikscioniu kvartalo.
Vakare traukiam rukyti nargiles i seniausias viesas nargiles rukymo vietas Damaske kurios isikurusios netoliese jau aprasytos mecetes. Nargile ir juoda arbata pagardinta metomis. Sedim gurksnojam, nargile rukom, na kuo sakykit gyvenima negrazus? Beje, ar pastebejot? Niekur nera alkoholio ir stebetinai nereikia.
Pasisedeje traukiam link savo juvelyro kirkscionio, atsiimam zieda, moteriskos isibrazdina i turistini restorana i tualeta ir uz tai yra nureketuojamos po 50 amerikonisku centu.
Jei butumem ne is Lietuvos gal vakaras taip ir pasibaigtu, bet ne! Randam uzslaptinta vieta kur parduoda alu ir pries miega viesbutyje suvartojam po viena bokaliuka aptardami pirmosios dienos rezultatus.
Damaskas, Maalula, 2008-11-09
Dar is vakaro aptariam, kad Damaskui apziureti bene pirma karta per visas keliones kartu turime netiketai daug nesuplanuoto laiko, tad galim neskubedami dairytis po senamiesti ir pusti nargiles dumus. Tik ryte susiprantam, kad siek tiek apsiskaiciavom. Is tikro viskas suplanuota. Ir tos laisvos dienos kaip ir nera nes reikia skuosti I Maalula, senaji kirskcioniu kaima. Skuosti pesciomis ar autbosusu nesigauna, ar bent jau to negalima vadinti skuodimu, tad imames taksi gaudymo. Gaudymas vyksta paniskai nesusigaudant kiek gi turim moketi uz ta kelione? Pasiblaskom gal koki pusvalandi pasideram su kokiais 5 taksistais, visiskai susipaniojam realioje kainoje ir viska baigiam tuo, kad mum taksi suranda kazkoks ale “gidas” prie vieno is viesbuciu. Siek tiek susinerivine sedam ir pradedam vaziuot. Reikia pazymeti, kad gali ir permokam, bet tikrai ne daugiau kaip koki 1 doleri zmogui, o is viso uz visa kelione pirmyn atgal sumokam gal kokius 30 doleriu and keturiu veideliu. Zodziu visos derybos vyksta labiau is principo “mes irgi cia vietiniai ir viska zinom” nei realaus poreikio kazka sutaupyti. O kai dar pagalvoji, kad Briuselyje uz taksi nuo oro uosto iki centro net nemirktelejes sumoki 35 eurus, tai blaiviai mastant pasidaro visiskai nebeaisku kokio velnio mes aspkritai del kazko toje Sirijoje derames? Atsakymas vienas – jau mineti principai.
Maalula musu pirmas nosies kystelejimas uz sostines ribu. Ypatingos prabangos neisvystam, taciau ir skurdas akiu nebado. Tolumoje kalnu slaituose sviecia is paziuros skurdesni rajonai, bet iki ten nebuvom nusigave, tad kazka spresti sunku.
Vaziuojant taksi ateina maldos laikas. Vairuotojas pasukioja radija, is garsiakalbiu pasklinda malda ir visi padedant auksciausiajam tyledami keliaujam. Na kaip jum – vaziuoji Lietuvoje taksi, o vairuotojas ima ir gerb monsinjoro laikomas pamaldas ijungia. Egzotika! Vaziuojam ir pagarbiai klausom. Pasibaigus pamaldom gryztam prie zemisku dalyku – diskusijos kiek bus permoketa uz taksi.
Maalula tai krikscioniu kaimelis apytiksliai 30 km nuo Damasko isikures kalvu tarpeklyje is tolo atrodo kaip kalnas aplipes mazytemis kaladelemis. Is arciau ypatingo ispudzio man asmeniskai nepalieka – jau matyta gilesniu tarpekliu ir po Damasko senamiescio miestelis lieka tiesiog miesteliu. Kita vertus pasiskaicius lengendu ir istoriju supranti, kad esi vietoje is kur jau pries eile tukstanciu BBC ar CNN jau butu vedusi tiesioginius reportazus, kai Dievas atvere tarpkeli - pabegimo kelia sventajai nuo perseketoju…
Praleidziame cia pirma pusdieni, ir tuo paciu “brangiuoju” taksi maunam atgalios I Damaska vel ir vel be jokio tikslo paslankioti po jo senamiesti.
Taksistas jau mum lipant is masinos dar pabando pakelti kaina, bet pamates mus jau beishtinkancia pasipiktinimo apopleksija daug nesigincyja ir kiekvienas patraukiam savo keliu. Na, pabande zmogus, vienaip ar kitai turejo kenteti kultura, gavo apziureti krikscioniu kaima…
Damaske pabandom patekti I citadele. Apeinam ja ratu bene keleta kartu vis nerasdami iejimo kol prie vienu vartu aptinkam spejusi aprudyti uzrasa “closed for renovation”… Kur ten renovation kai jau pats zenklas prasosi tos pacios renovation. Pilis dar kazkaip laikosi. Bent jau taip atrodo is isores. Pabandom patekti per “uzpakalines” duris. Nesekme. Be I tualeta panasios budeles su prezidento atvaizdu nieko idomaus neisvystam, tad neriam atgal I gatveliu labirinta ir is karto patenkam pas siuolaikinius kalvius. Visa gatvele uzversta vamzdziais, siaip metalo gabalais ir dar bala zino kuo. Kiekviemame name kas pjauna metala, kas slifuoja, kas virina – visas fabrikas!!! Pazioplinejam ir slenkam ieskoti zydu kvartalo. Rasti ir vel nesiseka, pagal zemelapi mes kaip ir cia, o vis visur mergeles marijos… chm. Taip ir nesusiprantam ar cia mes buvom zydu kvartale ar ne. Tiek to. Ryt anskti I kelione, tad vienas kitas puodelis arbatos traukiant nargile ir namo liulia.
Viskas būtu neblogai. Atvykstam į oro uostą likus dviem valandom prieš skrydį į Damaską. Stojam registruotis, jau dedam kuprines ant svarstyklių, kai mūsų maloniai klausia ar mes kartais nežinom, kad mūsų reisas atidėtas dviem su puse valandos. Chm. Atvykom 2 valandom ankščiau sužinojom, kad reisas atidėtas 2,5 valandos tad turim 4,5 valandos dydžiu nepasižyminčiame orouoste. Tos 2,5 valandos kiekvieno mūsų gyvenimo aviakompanijos yra įvertinimamos 7 eurais, tai gi vidutiniškai 3 eurai už valandą. Ne kažką...
Situaciją gelbsti tai, kad štai jau beveik 4 mėnesius nesimatėm su Aida ir Ričardu, tad aptarti, na vadinkim daiktus savais vardais, apipletkint yra daug ką. Laikas pralekia beveik greitai, o dar pridėjus apie valandą saldaus miego ant suoliuko jau beveik ir skrendame.
Skrydis trunka apie valandą. Kaip ir galit įsivaizduoti 20 minučių kylam, 25 sukam ratus aplink Damasko orouosta, o likusias 15 skrendam ir bandom išgerti siūlomas sultis. Iš pradžių nesusigaudau, kaip čia tas Damaskas sudarytas iš dviejų pakankamai didelių miestų su plačiu juodu tarpu (tarpas juodas, nes skrendam naktį ir ten nematyt šviesų) per vidurį. Tik vėliau galvoje suverda, kad iš lėktuvo vienu metu matyti ir Damaskas ir Beirutas, kaip kokie Vilnius ir Elektrėnai. Kabam beveik tiesiai virš „blogio“ ašies pagrindo, gaila dar Irano nematyt.
Nusileidus padvelkia šaltuku. Čia dabar? Mes taip nežaidžiam! Tik apie 300 km nuo Kipro ir net sakyčiau labiau į pietus nei į šiaurę, o šalta kaip kokiam Vilniuje ankstyvą vasarą. Tania sugeba atskristi su buriavimo šortais, tada tam kartui vaizduoja ežiuką rūke, tik rūko nėr. Oro uostas toks palyginti nedidskas dar pagalvojus, kad Damaske net apie 5-6 mln gyventojų tai gali atrodyti, kad nusileidai atsarginiame kokiam nors Karmėlavos oro uoste. Oro uostas mažylis, o vizos klausimas DIDŽIULIS. Visų pirma reikiamos atlikti procedūros turi būti savaime suvokiamos, tad paaiškinimų nėra. Šiek tiek padeda kitų šalių patirtis ir mes jau būriuojamės, taip, būtent būriuojames, o ne stovime eilėje prie langelio kur turim susimokėti už būsimą vizą. Būriavimasis vyksta geras 15 minučių kai pasiekiame langelį ir pranešame esą atvykome iš Lietuvos ir norėtumėm gauti vizą. Pasas nematytas, o šalis tuo labiau negirdėta. Pirma neaišku draugai mes ar priešai, o antra, jei draugai tai kiek gi turėrumėm mokėti už vizą. Trumpas konsiliumas ir verdiktas – 50 su kažkiek dolerių už visus keturis. Uf. Reiškia vilčių patekti vidun vis tik yra. Toliau vėl būriuojamės prie kito langelio, kur pareigūnas įsitikina, kad už vizą sumokėta, patikrina ar žinom kuo užsiimam Tėvynėje, 5-6 kartus perverčia kiekvieną pasą ieškodamas priešiš šalių vizų, bet jų neranda. Dar kelias minutes konsultuojasi su kolegomis ar tikrai Lietuva nėra tarp blogio ašies šalių arabų požiūriu (gerai, kad nežino kaip mes mylim Ameriką) ir pase puikuojasi nesuprantamų simbolių rinkinys vadinamas viza.
Transportą iš oro uosto į viešbutį užsisakėm iš anksto (tingim 3 valandą nakties ginčytis su taksistais, o paskui vis tiek jiem permokėti). Autobusiukas su VIP užrašu, blizgantis visas, ant sėdynių pagalvėlės ir nuo šiol visos kelionės metu mus lydėsianti arabiška muzika. Už „transferį“ mokam 25 dolerius (apie 30 km iki miesto centro), aiškiai per daug kaip Sirijai, bet labai normaliai kaip Europai. Vairuotojas įjungia šilumą. Welcome. Welcom to Surija. Ye. Dar viena frazė kuri bus mum ištarta begalę kartų. Kaip Mikutavičiuas dainoj – kai kurie žmonės tiek kartų neištaria per visą savo gyvenimą. Nuo tiek kartų gali pasidaryti bloga.
Kiek spindintis autobusiukas, tiek paprastas viešbutis. „Apartamentai“ paskutiniame aukšte. Vienas kambarys su langu, kitas su skyle į kitą sieną. Bet nieko, kiek mes tam kambary būsim? Svarbiausia lova ir dušas švarūs. Pradinė mintis buvo užsisakyti prabangius apartamentus Damasko senamiestyje, bet susisgribta buvo per vėlai, tad kai kuriuose nebuvo vietų, o kai kurie labai jau pabrangę lyginant su kainomis nurodytomis tik vienerių metų senumo Lonely Planet. Kaip bebūtų – keletas gurkšnių čekiškos trauktinės už „sėkmingai pasisiekti kelionės tikslas“ (šį tekstą išdidžiai ištardavo mūsų Thomsono (GIS) vyrukas vardu Vladukas keliaujant po Europą) ir labanakt. Ryt mūsų laukia DAMASKAS!
Damaskas, 2008-11-08
Iš lovyčių krapštomės jau gerokai įdienojus. Kokią 9 valandą. Keliaujam viešbutinio pusryčio. Pusrytis toks savotiškas – balta duona, daug džemo, virtas kiaušinis ir arbata / kava pagal pasirinkimą. Tania su Ričardu renkasi kavą. Naivuoliai, kaip pirmą kartą viešbutyje. Gauna. Nescafe. Sako, kad negeriama. Mes su Aida tikim, bet savo arbatos tai jau nesiūlom.
Pirmas reikalas mieste – babkės. Kiek pasiblaškę aptinkam bankelį. Ateina „valdytojas“, teiraujasi kokio bieso mes norim. Sakom pinigu išsikeist, o ką? Sako kiek? Po kokį 100 Eur ant galvos. Chm. Pasimaivo, na gerai sėskit, laukit. Laukdami stebim ir suprantam, kodėl čia mūsų klausė – tie 100 eurų jiem jokio „navaro“ nes dauguma dėdžių pinigus keičia lagaminais ar plastikiniais maišeliais ir kuo ramiausiai sau toliau žingsniuoja į miestą. Vo ba. Tai bent saugus miestas.
Pirmas ir musu ziniomis bene vienintelis Damasko lankymo taškas – senamiestis su tūkstantmečius skačiuojančiu turgumi, viena pagrindinių ir seniausių mečečių, nargilės ir kavos namais, krikščionių kvartalu ir labirintinėmis gatvelėmis.
Prie vartų į miesto senamiestį mum moja Sirijos prezidento atvaizdas su užrašu „We believe in Syria“. Geras! Nepaisant aplinkybių kuriomis dabartinis prezidentas yra patapęs, pats užrašas įkvepia. Ai ai sakysit, diktūra, lozungų kultūra, sovietizmas! Čia pat pagalvoju, kad tikrai norėčiau pamatyti Lietuvos prezidentą su kokiu stipriu energetiniu lozungu pvz „Mes mylim Lietuvą“ įvažiuojant į miesto centrą vietoj užrašo „Maksima - 4 km“. Tiek to, gryžtam į Damaską.
Vos pasiekę senąją miesto sieną neriame į pagrindinę arabiškojo turgaus (souq) gatvę. Ir nustembu nepajutęs jokios įtampos kurią dažniausiai patiriu patekęs į bet kokios rūšies turgų (tame tarpe Akropoli Vilniuje) – arba dėl to, kad mane taso, arba dėl to, kad kreivai žiūri, arba dėl to, kad apvogs arba šiai psicholigškai nepatogu. Ramybė. Senove. Zengiu pirmus zingsius ir sirdi uzlieja gerumas, susizavejimas, akys pleciasi ir vidus saukia – wow! Tai cia gime tukstantis ir viena naktis ir tai cia, ta pacia gatve pries tukstancius metu zingsniavo pirmieji krikscionys, musulmonai, tai cia jau tais laikas arbatos berniukas pilste arbata! Einam, zioplinejam ir niekas, niekas musu neliecia, nesikabina... Tik kartais paklausia – Where are you from? Lituania. A. Welcome. Welcome to Suria... wow! Na ne taip, tikrai ne taip isivaizdavom arabu krasta, priesu uznugari...
Pagrindines gatves pabaigoje isneriam ir nediduke aikste ir isiremiam i viena is Damasko senamiescio pasididziavimu – Umajad (Umayyad) mecete. Vadovelis raso, kad savo groziu ji rungiasi su Izraelio Uolos Sventyka (nebuvau, nezinau, negaliu pakomentuot), o sventumo tope puikuojasi is karto po Mekos ir Medinos. Senove tik dar stipriau smelkiasi vidum – i mecete plusta buriai zmoniu, moterys juodais apdarais, vyrai tvarkinga iseigine apranga. Wow! Juk panasiai buvo ir pries daug simtmeciu... Turistam skirtas atskiras iejimas. Zingsniuojam ten. Turim susimoket, bet ner kaip. Banke issikeitem pinigus per stambiomis kupiuromis ir dabar niekaip nesigauna susimoketi 50 Sirijos svaru uz moteriskem skirtus apsiaustus, ner grazos. Bandom doleriais. Nesiseka. Aiskiai verslas cia ne pirmoje vietoje. Chm. Laiku pasitaiko dar vieni turistai ir kazkaip issikeiciam savo didziules (po 10 doleriu vertes) kupiuras. Nusiaunam batus ir zengiam i marmuru isklota mecetes kiema. Saule atsispindi nublizgintose marmuro grindyse, aplink buriai maldininku, vaizdas uzburiantis ir tikrai zinau ne mano jegomis aprasytinas. Kiek pasizvalge, pazioplineje i besifotografuojancius turistus ir i juos smalsiai spitrijancius vietinius traukiam vidun. Dar viena staigmena, dar vienas WOW! Mecetes vidus isilgai padalintas i dvi dalis – vyru ir moteru. Kaip ir reikia is manes tiketis tiesiu taikymu isirioglinu i moteriskaja dali. Vyriskis prie duru reguliuojantis eisma man bando kazka aiskinti, bet as ir pats viska zinau, tad einu ten kur man reikia. Va. O dabar ka daryt? Kaip iseit? Visi kulturingi, niekas nevaro, niekas nesibara matyt mato, kad beviltiskas... Siaip ne taip isisidrasinu perzengti (paskui vaikus) dvejas tvoreles i vyru puse, mat vyru ir moteru dalis skiria tokia buferine zona, ziolioji linija Kipro terminais kalbant. Na stai. Galima ir apsidairyti. Paaiskeja kam skirta ta buferine zona. Jos viduryje isistaise pavadinikim mokytojai (na nezinau kaip jie is tikro vadinasi) kurie atsistoje pasakoja istorija, matyt korana. Is vienos puses susede vyrai, is kitos puse moterys klausos. Dauguma vyru verkia. Verkia. Kaip ten toje dainoje “jei verkia vyrai reiskia karo nebus”? Labai jau noretusi suprasti ta pasakojama teksta. Patys sau issiaiskinam, kad tai sestadienines Korano pamokeles. Kiek atokiau nuo visu susede vyrai ir moterys skaito Korana. Taip butent – susede kas sau atokiau nuo triuksmo skaito Korana. Nejuciom pagalvoju – ar kada maciau Katalika baznycioje savo laisvalaikiu skaitanti Biblija. Chm. Apie save jau ir net nekalbu. O juk vienaip ar kitaip priskiriu save katalikam. Maklinejam pirmyn atgal ir visai nesinori is cia iseiti, bet juk musu laukia Damaskas, juk iki siol praeita tik viena senamiescio gatve. Beveik iseinant mane uzkalbina du vyriskiai. Where are you from? (o kosmare, kur as tai maciau!?) “Lituania”. O! Sako, tai cia prie Baltijos juros prie Latvijos ir Lenkijos. Oba. Netiketa. “And you?” sakau. "Iran". Va. Esam nufotografuojami. "Welcome" sako. "Nice to meet you". Nuosirdziai nusisypso ir modami nueina. Na ne, sito dar nemaciau. Isivaizduojat tai Trakuose?
Isneriam kitoje mecetes puseje tiesiai i senamiescio glebi ir prieskoniu gatve. Zingsniuojam tyrinejam ivariu spalvu prieskonius, is maishu skanaujam riesutus, bet dar stengiames nieko nepirkt. Juk negalima pacia pirma diena pradeti pirkti... O jau norisi, jau noras auga nesustojamu tempu. Prieskoniai, kava, kilimai, dziazvos, sidabriniai senoviniai indai, nargiles ir t.t. ir pan. Bet ne. Pirma kultura. Keliaujam i Sirijos miestiecio namus. Paslampinejam. Na grazu, dar Taniai pakeliui susivaidena, kad mus seka Sirijos saugumas (mat pries vaziuojant as papasakoju mano kolegos man perpasakota istorija apie tai, kad Sirijoje visi uzsienieciai yra akylai sekami), tik nepraziopsom pagridines muziejaus dalies ir shlepsim toliau. Damasko senamiescio labirintu. Istabu, gatveles tokios siauros, kad istieses rankas i sonus veik sieki abi gatves puses. Gatveles siauros, daugelis ju baigiaisi “tupiku”, bet kvepia jos ne taip kaip iprasta, kvepia jos kava, gaminamu maistu, prieskoniais. Jau beveik ir pusdienis, tad laikas trumpai uzkasti. Vadovelis veda mus siauromis gatvelemis, beveik dvylinkas lendu pro zemas duris, koridorium i desine ir... kiemas. Grazus erdvus, vijokliais apauges kiemas, o jame restoranas. Klestelim prie stalo ir pradedam tyrineti meniu. Man beveik viena mintis, viskas ko cia reikia tai kava ir nargile. Bet tuo sotus nebusi, tai gi bandom uzsisakyt. Padavejas kantriai aiskina kur cia kas, mes kazka issirenkam, Ricardas praso kepsnio. Sako, kad ner. Tad uzsisako kazi koki maista (veliau eidamas i tam tikra vieta aptinka, kad vis tik yra ir kepsni, nes kaimynai valgo, tiesiog kazkaip nesusisneketa). As prasau “fetush” salotu ir dar nezinau ko. Nezinau nei pavadinimo nei to patiekalo sudeties, kazkas turi but su vistiena.
Uzvalgius laikas nargilei ir kavai. Kitiem gal ir kitaip, taciau man Sirija yra ta vieta kur reikia gerti arabiska kava pagardinta kardamonu ir rukyti nargile. Kur kitur jei ne cia?
Taip bezioplinejam, rukant, kava geriant nejucia paaiskeja, kad vietoje trumpo uzkandzio sedime cia jau bene trecia valanda. Kaip ir laikas butu traukti tolimesnio kulturinio pazinimo ieskot. Kitas musu taskas – krikscioniu kvartalas. Bet pradzioje koja ir vel pakisa besitesiantis turgus ir mazytes krauveles. Pirmoji kliutis – kilimu krautuve. Iveikiama beveik sekmingai. Nuostolis tik trys kilimai ir beveik pusantros valandos laiko. Uztat apie kilimus jau zinom beveik viska. Ir sumokam ne taip jau brangiai palyginus kiek tai kainuotu bet kur Europoje, tame tarpe Lietuvoje. Veliau kelia uztveria sendaikciu parduotuve kur isigyju duru bilstuka/ranka. Dar toliau trupam stabtelime vietinio juvelyro dirbutvelej kur derames del ziedo Taniai. Tania issirenka, bet jis per didelis. Zmogelis zada rytojaus dienai sumazinti, bet paskui staiga prisimena – gi ryt sekmadienis, o sekmadieniais krikscionys nedirba. Aha. Vadinais tik ka kirtome krikscioniu kvartalo ribas! Suderam, kad pasirodysim cia pat dar po keliu valandu, apie 10 vakaro ir traukiam toliau. Sako as saziningas, nebijokit, palikit uzstata, net skolos rasteli arbu kalba suraso. Pagal zemelapi is desines krikscioniu is kaires zydu kvartalas. Neriam gilyn i krikscioniu kvartala ir cia pat uzstringam prie dailides dirbutuves katras gamina nardu lentas. O sako, Lietuvos Rytas! Zalgiris! Latvija! Mmm. Pravedam aiskinamaji darba. Atsiprasau, sako, labai jau pavadinimai panasus. Gal gal... Kiekvienu atveju jau tempiam kilimus, zaidimu lenta ir duru bilstuka, o tai dar tik pirma diena Sirijoje.
Pasiekiam pozemine krikscioniu baznycia jau gerokui sutemus. Baznytele mazute, rusyje, bet juk cia is tikro ir meldes pirmieji krikscionys... Gatveleje prie baznycios suskamba varpas, krikscioniska giesme, o tolumoje pasigirsta muezino kvietimas maldai. Magija. Tiesiog be tikslo ir kartu su tikslu tiesiog be tikslo paslampineti makaluojames po siauras miesto gatveles, kertam “tiesiaja” gatve i zydu kvartala, bet ypatingo skirtumo nepastebim. Viskas tas pats. Mergeles Marijos skulpturos. Atidedam zydu kvartalo paieskas veliasniam laikui. Zadam pasisiskaityti kodel cia taip, bet tam kartui si istorijos dalis ir lieka pazymeta – nesiskiria nuo krikscioniu kvartalo.
Vakare traukiam rukyti nargiles i seniausias viesas nargiles rukymo vietas Damaske kurios isikurusios netoliese jau aprasytos mecetes. Nargile ir juoda arbata pagardinta metomis. Sedim gurksnojam, nargile rukom, na kuo sakykit gyvenima negrazus? Beje, ar pastebejot? Niekur nera alkoholio ir stebetinai nereikia.
Pasisedeje traukiam link savo juvelyro kirkscionio, atsiimam zieda, moteriskos isibrazdina i turistini restorana i tualeta ir uz tai yra nureketuojamos po 50 amerikonisku centu.
Jei butumem ne is Lietuvos gal vakaras taip ir pasibaigtu, bet ne! Randam uzslaptinta vieta kur parduoda alu ir pries miega viesbutyje suvartojam po viena bokaliuka aptardami pirmosios dienos rezultatus.
Damaskas, Maalula, 2008-11-09
Dar is vakaro aptariam, kad Damaskui apziureti bene pirma karta per visas keliones kartu turime netiketai daug nesuplanuoto laiko, tad galim neskubedami dairytis po senamiesti ir pusti nargiles dumus. Tik ryte susiprantam, kad siek tiek apsiskaiciavom. Is tikro viskas suplanuota. Ir tos laisvos dienos kaip ir nera nes reikia skuosti I Maalula, senaji kirskcioniu kaima. Skuosti pesciomis ar autbosusu nesigauna, ar bent jau to negalima vadinti skuodimu, tad imames taksi gaudymo. Gaudymas vyksta paniskai nesusigaudant kiek gi turim moketi uz ta kelione? Pasiblaskom gal koki pusvalandi pasideram su kokiais 5 taksistais, visiskai susipaniojam realioje kainoje ir viska baigiam tuo, kad mum taksi suranda kazkoks ale “gidas” prie vieno is viesbuciu. Siek tiek susinerivine sedam ir pradedam vaziuot. Reikia pazymeti, kad gali ir permokam, bet tikrai ne daugiau kaip koki 1 doleri zmogui, o is viso uz visa kelione pirmyn atgal sumokam gal kokius 30 doleriu and keturiu veideliu. Zodziu visos derybos vyksta labiau is principo “mes irgi cia vietiniai ir viska zinom” nei realaus poreikio kazka sutaupyti. O kai dar pagalvoji, kad Briuselyje uz taksi nuo oro uosto iki centro net nemirktelejes sumoki 35 eurus, tai blaiviai mastant pasidaro visiskai nebeaisku kokio velnio mes aspkritai del kazko toje Sirijoje derames? Atsakymas vienas – jau mineti principai.
Maalula musu pirmas nosies kystelejimas uz sostines ribu. Ypatingos prabangos neisvystam, taciau ir skurdas akiu nebado. Tolumoje kalnu slaituose sviecia is paziuros skurdesni rajonai, bet iki ten nebuvom nusigave, tad kazka spresti sunku.
Vaziuojant taksi ateina maldos laikas. Vairuotojas pasukioja radija, is garsiakalbiu pasklinda malda ir visi padedant auksciausiajam tyledami keliaujam. Na kaip jum – vaziuoji Lietuvoje taksi, o vairuotojas ima ir gerb monsinjoro laikomas pamaldas ijungia. Egzotika! Vaziuojam ir pagarbiai klausom. Pasibaigus pamaldom gryztam prie zemisku dalyku – diskusijos kiek bus permoketa uz taksi.
Maalula tai krikscioniu kaimelis apytiksliai 30 km nuo Damasko isikures kalvu tarpeklyje is tolo atrodo kaip kalnas aplipes mazytemis kaladelemis. Is arciau ypatingo ispudzio man asmeniskai nepalieka – jau matyta gilesniu tarpekliu ir po Damasko senamiescio miestelis lieka tiesiog miesteliu. Kita vertus pasiskaicius lengendu ir istoriju supranti, kad esi vietoje is kur jau pries eile tukstanciu BBC ar CNN jau butu vedusi tiesioginius reportazus, kai Dievas atvere tarpkeli - pabegimo kelia sventajai nuo perseketoju…
Praleidziame cia pirma pusdieni, ir tuo paciu “brangiuoju” taksi maunam atgalios I Damaska vel ir vel be jokio tikslo paslankioti po jo senamiesti.
Taksistas jau mum lipant is masinos dar pabando pakelti kaina, bet pamates mus jau beishtinkancia pasipiktinimo apopleksija daug nesigincyja ir kiekvienas patraukiam savo keliu. Na, pabande zmogus, vienaip ar kitai turejo kenteti kultura, gavo apziureti krikscioniu kaima…
Damaske pabandom patekti I citadele. Apeinam ja ratu bene keleta kartu vis nerasdami iejimo kol prie vienu vartu aptinkam spejusi aprudyti uzrasa “closed for renovation”… Kur ten renovation kai jau pats zenklas prasosi tos pacios renovation. Pilis dar kazkaip laikosi. Bent jau taip atrodo is isores. Pabandom patekti per “uzpakalines” duris. Nesekme. Be I tualeta panasios budeles su prezidento atvaizdu nieko idomaus neisvystam, tad neriam atgal I gatveliu labirinta ir is karto patenkam pas siuolaikinius kalvius. Visa gatvele uzversta vamzdziais, siaip metalo gabalais ir dar bala zino kuo. Kiekviemame name kas pjauna metala, kas slifuoja, kas virina – visas fabrikas!!! Pazioplinejam ir slenkam ieskoti zydu kvartalo. Rasti ir vel nesiseka, pagal zemelapi mes kaip ir cia, o vis visur mergeles marijos… chm. Taip ir nesusiprantam ar cia mes buvom zydu kvartale ar ne. Tiek to. Ryt anskti I kelione, tad vienas kitas puodelis arbatos traukiant nargile ir namo liulia.
Comments