Welcome to Suria (3).Tesinys ir pabaiga. Pradzia: 22/01/2009.
Eufratas, 2008-10-12
Dar snuduriuodami pakuojames I autobusiuka. Na ka ten snuduriuojami, as pusryciu metu per klaida tik nesuvalgau virto kiausinio trynio. Vairuotojas rezga kelis sakinius angliskai tad sugebam iskomunikuoti kur reikia uzvaziuoti ir sustoti.
Is kart uz Aleppo atsiduriam greitkelyje kur aptinkam didziuje termoelektrine su simtais salimai priparkuotu mazutveziu. Kam cia terliotis su naftotiekiu jei galima sunkvezimiais? Ir atstumas nuo saltinio iki tasko tikriausiai kaip is Vilniaus i Kauna. Ruksta kaip is pragaro. Baisiai neekologiska, reiktu pasmerkt, bet atrodo ispudingai ir tikriausiai tai vienintele matyta vieta kuri nors siek tiek priarteja prie ziniasklaidos brukamo blogio asies supratimo.
Sesta valanda ryto ne tas laikas nuosirdziai sielvartauti del neracionaliai naikinamu gamtos istekliu. Ramiai sumingam. Prabudes speju vos issilankstyti banana kai jau stojam. Pasai, registracija. Bananas ir nezinia is kur, kaip ir kodel isdygusi uzkarda. Kaip rytui tai labai komplikuota. Netrukus paaiskeja – uzkarda pries ivaziuojant ant Eufrato uztvankos. Kareivuku sypsenos, “welcome to Suria” ir pirma karta isvystu Eufrata. Pati EUFRATA. Tigras ir Eufratas - mokyklos vadoveliu klasika. Pavadinimai buve labiau egzotiski nei pati Amazone. Na ir? Upe kaip upe. Uztvanka kazkaip gadina senoves ispudi. Gerai, kad neilgam, veliau reikalai pasitaiso i geraja puse, o kolkas kaip Kaune prie hidroelektrines per Nemuna vaziuotum. Toliau keliukas veda per drekinamus medvilnes laukus. Jus gal ir zinojot, o man atradimas – medvilne pasirodo tai pati tikriausia vata. Nusiskinu keleta ziedu, paciupineju - netikiu. Rankose laikau tikru tikriausia vata, lygiai tokia kaip vaistineje, tik nesupakuota. Chm. O paskui juokiames kai Amerikos vaikai galvoja, kad Sveicarijoje karves sokoladini piena duoda…
Vairuotojas sustoja ir paima pakeleivi. Speju nezymiai pasipiktinti (kava dar negerta tai viskas aplink itartina) kodel cia savo trasnportu turetume vezioti visokius veikejus kai paaiskeja, kad tai pilies I kuria traukiam valdytojas. Irengus uztvanka pilis atsidure beveik saloje, kuria su “zeme” sieja tik kelio plocio zemes ruozas (bent jau man taip atrodo, kad del uztvakos, is kur cia zmogus viska tikrai zinosi). Atvykus “valdytojas” iteikia didziuli rakta. Eikit atsidarykit, pasiziurekit ir gryzkit, o tuo tarpu as cia kavos issivirsiu… Ar yra kada teke atsirakinti PILI? Neblogai :)
Pati pilis labiau ispudinga is isores nei is vidaus. Panasu, kad archeologams pinigai pasibeige staiga ir beveik netiketai. Kiek tam kartui buvo atstate tiek ir liko. Su visais begiais I nezinia einanciais paliko. Didziausia sios vietos mistika islikes minaretas. Aplink nei vieno “gyvo” pastato, o minaretas toks visas pasisveres ale stovi. Ricardas – kalnu zmogus. Jam butinai visur lipti. Net jei jausmas toks, kad ant to minareto net drugeliui nutupus jis su malonumu nugarmetu zemyn.
Pilis tais laikas state ne tik aukstyn, bet ir zemyn tad vaikstant reikia ziuret po kojom siekiant neslumstelt I kokia pozemine pobuviu sale. Idomumo deliai kelis kartus pasimetam kas sau, kol pagaliau vel susirenkam prie pilies vartu. Pilies nerakinam, vieitiniai cia patikimi, diena gali pabut ir nerakinta.
Gurksnis kavos pagardintos kardamonu ir kitas taskas - Halabiye pilis istoriniuose saltiniuose minima jau nuo 1050 metu pries Kristu. Ir kaip neminesi – Eufrato vingis, siauras zalios pakrantes ruozas ir dykuma dykuma.
Sociai pasikarste po tukstantmencius menancius griuvesius kuriam plana “kas toliau?”. Planas “kas toliau” isvirsta i tikra galvos skausma vairuotojui. Mat nutariam dar pries nakvyne uzlekti I netoli Irakos sienos esancia Douros Europos. Prasideda derybos – vairuotojas nakti nevairuoja, yra pavarges ir aplamai - uzknisot. Skambinama net jo virsisininkui (dabar kazkaip as abejoju ar skambino ar tik prie ausies pridejes mum makaronus kabino), skelbiama kaina. 100 USD. Velniusktis nesidera. Chm. Brangu. Kita vertus laikas spaudzia reikia arba mesti ta minti priartet prie Irako ir apziureti dar viena pili arba pasiraukius po 25 USD is kisenes uz papildomus 200 km moket. Labai raukomes, bet sutinkam. Aiskiai apiplesineja, bet uz savo paciu laika tenka moketi. Douros Europos pasiekiam saulutei jau ridenantis pazemia. Douros Europos tai miestas (zinotas jau 300 metu pries Kristu) garsejes savo tolerancija ivairioms religijoms. Cia ir sinagogos ir graiku ir romenu sventyklu liekanos. Ispudingiausias Eufratas - skiriantis dykuma nuo zalumo oazes. Esame vieni. Randam uzrakintus miesto vartus, kiek suabejojam, taciau padrasinti aplink besisukiojancio, taciau ja namo traukiancio skaroto perso lipam per tvora. Na ka. Tik uz horizonto nusileidusi saule, jau kylantis pilnas menulis, Eufratas, tolimas muezino kvietimas maldai. Tukstantis ir viena pasaka.
Jau visai itemus ropsiames I automobili, vairuotojas nelabai patenkintas tokiais "romantikais", bet jau beveik nebumbedamas veza mus link Deir Az-Sur’o kur siandien ir nakvosime. Jau prie viesbucio pamirses naktinio vairavimo nuoskaudas siulosi rytojaus ryta mus pavezeti iki Palmyros, vel uz Sirijai kosmine kaina, tik si karta tvirtai atsisakom. Mes neisdidus ir autobusas tiks tuo labiau, kad iki siol programa vyksta pagal plana, tad nebera reikalo lekt. Siandien gal kiek ir persistengem su lankytinu vietu skaiciumi, bet viskas atrodo gerai. Ir nuostoliai Europiniais masteliais vertinant minimalus – permoketa gal kokie 30 USD ant galvos… Isikure viesbutyje traukiam pasidairyt po miestuka. Beje, kambariuose ant lubu zaliai pazymeta kokia tai rodykle. Tik kiek pamascius prieinama isvada – tai kryptis I rytus. Egzotika.
Vakarieniajaujam tokia mokyklos valgykla primenancioja saleje/restorane drauge su vietiniais. Kaip ir visada skanu, o kaljanas nepakartojamas. Aida sokineja iki lubu gavusi salotu be mesos. Einant atgalios Tania dar perka nezinia kokios paskirties kibiriuka (mum bus ledukam ant stalo patiekti). Tas kibiriukas ne naujas. Bus gal kokio 100 ar daugiau metuku. Uz 10 USD regis…
Palmyra, 2008-10-13
Autobusu stotis - tokia keistoka vieta. Autobusu stotele kurioje isikure keletas tarpusavyje konkuruojanciu pervezimo kompaniju. Jau pradedam aptarineti kaip reiktu apeiti ir pasiteirauti vezimo salygu kai net nespeje susigaudyti matom savo daiktus keliaujancius I viena is autobusu (isvykstancio kaip tik dabar), o mes patys tempiami I kazkokia policijos budele rodyti pasus. Budele nuteikia keistai. Musu daiktai kazi kur, o budeleje pareigunas, dviaukste metaline lova ir ant jos kabantys antrankiai. Na ir kas dabar bus? Pasirodo nieko – nusiraso musu pavardes, paklausia ar tos moterys kur su mumis tai musu zmonos (kiek padvejoje patvirtinam) ir susimokeje po keleta USD uz bilieta jau riedam Palmyros link. Kelias tiesus kaip styga, is abieju pusu smeleta dykuma. Vienoje vietoje stebim keista medziokle – dviese ant motociklo laviruodami lekia per dykuma, nevairuojantis I kazka saudo. Egzotika :)
As kraustausi I prieki - reikia nuotaukos su nuoroda I Iraka. Atsarginis vairuotojas man maloniai uzleidzia savo vieta, pagrindis prasosi nufotografuojamas. Niekur nesidesi tenka fotografuoti ir rezultata dar parodyt. Ir aplamai nuotraukas parodyt reikalauja, na niekur neskubam vis tiek kartu sedet, tai ziurim. Kai jau susiruosiu atgalios I savo vieta, neleidzia. Traukia termosa, pila saldzios arbatos. Na ka, vaziuojam tolia, geriam arbata, spoksom I dykuma.
Issilaipinus Palmyroje iskart aisku – turistu cia perdaug, sukciaus. Susikaupiam sedam I taksi ir vis tiek permokam. Pesciom gi nevaiksciosi su visom kuprinem. Viesbutis kur apsistojame yra paciame senosios Palmyros “mieste” tikraja ta zodzio prasme. Palmyra (Arabiskai – Tadmor (nesutramdomas miestas)) ilgai buves svarbus karavanu, kertanciu Sirijos dykuma, sustojimo punktas dar vandintas “Dykumos nuotaka”.
Po visa tertorija galima slankioti nemokamai. Iejimas mokamas tik I “Varpo sventykla” bei amfiteatra. Turim cia visa diena ir dar rytojaus ryta, tad niekur neskubam. Labai smagi vieta paslampineti. Tiesa is pradziu kiek erzina turizmo gysla pagavusiu “verslininku” ikyrumas. Tai jam ant kupranugario pajok, tai ant motociklo pavazinek, tai dar nupirk ka nors, tai pagidaut leisk. Grazu pasakiskai, pleskinu nesustodamas ir suprantu, kad nuo tu kolonu, sienu liekanu, kanalizacijos vamzdziu (akmeniniu) ir kitokiu fragmentu nuotrauku draugams ir pazystamiems greiciausiai bus bloga kai gryzes bandysiu pademonstruoti kaip cia grazu. Visa vaizda neitiketinai sustiprina kiek atokiau ant kalno isitaisiusi Palmyros pilis ir cia pat esanti oaze. Knyguteje isskaitom, kad netoliese dar turi buti laidojimo bokstai tad patrakiam I ju paieska. Laidojimo bokstas tai toks daugiaukstis satinys, kurioje kiekviename aukste esanciose nisose buvo laidomi sio didzio miesto gyventojai. Pakeliui praeiname viesbuti su labai panasiu pavadinimu I musiski. Kyla vietines reiksmes panika – ar mes apsistojome musu rezervuotame viesbutyje, o gal takstistas mus tiesiog isleido jam palankesniame ir mes kaip aviu banda tiesiog jame susiregistravom. Pastivirtinus pastarajai versijai tektu atsisveikinti su tikrajam viesbuciui sumoketu avansu. Aida su Tania jau beveik perkrauste mus is vieno viesbucio I kita. Priimam sprendima – gryzdami atgal pasiusim partizanu buri (Aida ir Tania) issiaskinti ar netycia neturime rezervacijos ir sitame viesbutyje. Kol kas ropsiames arciausios kopos virsun. Juk jau sakiau, Ricardui tai bile lipt, o ir mum labai jau knieti paziuret I Palmyra is virsaus. Tik Tania bamba, kad ja jau tuojau uzpuls jei ne dykumu gyvate, tai suns dydzio skorpionas. Bamba ale eina, o kur desis zmogus dykumos pakrasty. Is virsaus viskas dar puikiau – pilis, miestas ir oaze. Sedi ir grazu.
Besileisdami aptinkam senojo miesto sienos likucius. Koks vis tik didelis buvo miestukas, nes nuo “centro” mes dabar tikrai apie pora kilometru esam nusibaladoje. Viesbucio istorijoje paaiskeja, kad viskas gerai, panikuota be reikalo. “Netikras” viesbutis pasirodo net internetinio adreso neturi, tad niekaip negalejome jame nieko rezervuotis.
Vakarejant Palmyra istusteja – turistai surenkami I autobusus, prekeiviam irgi nelabai belieka kas veikt, tad vieta apgaubia auksiniai besileidziancios saules spinduliai ir ramybe. Mum ner ko skubet, mes cia gyvenam, tad fotgrafuojames ir slampinejam iki visai sutemstant. Kambariuose yra televizorius kuris jau visu garsu triubija apie pasauli apimancia ekonomine krize. Logiska, kad sio vakaro tema po jaunu alyvmedziu – kaip reiks gyvent. Ricardas bankrutuoja, mes neaisku kaip atiduosim paskola. Tik Aida olimpiskai rami. Bendra isvada – kaip nors. Juk viskas bus gerai.
Damaskas, 2008-10-14
Po nuostabiu pusryciu su vaizdu I griuvesius viskas pakrypsta keista linkme. Pirmiausia man isejus rytiniu fotografiju kazkuriuo momentu neislaikau pusiausvyros ir visu ugiu issidrebiu ant didinguju, dar karaliene Zenobija, menanciu griuvesiu. Nuostoliai – apibrozdintas delnas ir aplauzytas tolimasis objektyvas. Sudas, ne kitaip. Paskui nutinka dar kai kas, kas bendrakeliaiviam sukelia kazkoki dziaugsmo protruki, taciau apie tai pasipasakoti negaliu. Tai ne pabaiga – jau sedint taksi I autobusu stoti pasigendu pingines. Vel panika. Isverciama visa kuprine. Ner. Jamu ta nelemta taksista kuris yra sukcius pazymetas “S” zenklu ir liepiu vezt atgal. Nuvaziavus gal 300 metru prisimenu, kad as ta pinigine labai saugiai ikisau I savo kuprines slaptaja kisene ir pamirsau. Tai gi pinige atrasta, bet taksistas reikalauja kaip uz pilna suvazinejima iki viesbucio. Dar karta kartoju, ten kur per daug turistu – beda. Pasiskandalinu, duodu jam tris eurus ir lipu lauk nusirdziai sau linkedamas jo daugiau niekada nesutikt. Bet tai nera taip paprasta. Anas dar brukasi prie autobuso “kasu” reikalauti savo procentu uz “surastus” klientus. Surmulys jau pakankamas, tad tas nieko nepesa. Surmulys kuriam laikui virsta triuksmu. Viskas aprimsta ir pagaliau atvyksta autobusas. Atlikus smulkiuosius remonto darbus (kazkas kazkur prakiuro) pajudam Damasko link. Apibendrinant – Palmyra nuostabi, tik jau spejus iprasti prie bendro Sirijos zmoniu nuosirdumo ir draugiskumo nera lengva gryzti prie Egipto lankymo ypatumu.
Damaske vel atsigauna sirdis. Jum jau spejusi igristi Umajadu mecete, senamiescio gatveles ir vakarine nargile. Butinai, butinai dar noriu cia sugryzti isgerti kvepiancios kavos su kardamonu bei surukyti nargiles. Sirija palieka stipru senoves, patirties, tradicijos, svetingumo, senos tautos jausma. Dziaugiuosi ji “pamates”.
Atgalios I Kipra, 2008-10-15
Isvykimas be didesniu nuotykiu. Labai prajuokina oro uosto “tablo” skelbianti prie kuriu vartu reikia registruotis. “Tablo” tai ant vinies pakabinamas miesto I kuri skrendama pavadinimas. Skrydis atidedamas keliom valandom, turim proga isbandyti oro uosto siulomu suoliuku patoguma miegui.
Jau vakare Aida su Ricardu is Larnakos skrenda atgalios I Vilniu, o mes liekame cia. Gerai cia, bet savus isleidziant sirdyje visada sukirba nostaglijos gaideles. Na nieko tokio greit pasimatysim, gal ir dar kokia kelione suplanuosim. Galu gale kada dar tiek laiko gali praleisti kartu su draugais jei nei kelioneje?
Dar snuduriuodami pakuojames I autobusiuka. Na ka ten snuduriuojami, as pusryciu metu per klaida tik nesuvalgau virto kiausinio trynio. Vairuotojas rezga kelis sakinius angliskai tad sugebam iskomunikuoti kur reikia uzvaziuoti ir sustoti.
Is kart uz Aleppo atsiduriam greitkelyje kur aptinkam didziuje termoelektrine su simtais salimai priparkuotu mazutveziu. Kam cia terliotis su naftotiekiu jei galima sunkvezimiais? Ir atstumas nuo saltinio iki tasko tikriausiai kaip is Vilniaus i Kauna. Ruksta kaip is pragaro. Baisiai neekologiska, reiktu pasmerkt, bet atrodo ispudingai ir tikriausiai tai vienintele matyta vieta kuri nors siek tiek priarteja prie ziniasklaidos brukamo blogio asies supratimo.
Sesta valanda ryto ne tas laikas nuosirdziai sielvartauti del neracionaliai naikinamu gamtos istekliu. Ramiai sumingam. Prabudes speju vos issilankstyti banana kai jau stojam. Pasai, registracija. Bananas ir nezinia is kur, kaip ir kodel isdygusi uzkarda. Kaip rytui tai labai komplikuota. Netrukus paaiskeja – uzkarda pries ivaziuojant ant Eufrato uztvankos. Kareivuku sypsenos, “welcome to Suria” ir pirma karta isvystu Eufrata. Pati EUFRATA. Tigras ir Eufratas - mokyklos vadoveliu klasika. Pavadinimai buve labiau egzotiski nei pati Amazone. Na ir? Upe kaip upe. Uztvanka kazkaip gadina senoves ispudi. Gerai, kad neilgam, veliau reikalai pasitaiso i geraja puse, o kolkas kaip Kaune prie hidroelektrines per Nemuna vaziuotum. Toliau keliukas veda per drekinamus medvilnes laukus. Jus gal ir zinojot, o man atradimas – medvilne pasirodo tai pati tikriausia vata. Nusiskinu keleta ziedu, paciupineju - netikiu. Rankose laikau tikru tikriausia vata, lygiai tokia kaip vaistineje, tik nesupakuota. Chm. O paskui juokiames kai Amerikos vaikai galvoja, kad Sveicarijoje karves sokoladini piena duoda…
Vairuotojas sustoja ir paima pakeleivi. Speju nezymiai pasipiktinti (kava dar negerta tai viskas aplink itartina) kodel cia savo trasnportu turetume vezioti visokius veikejus kai paaiskeja, kad tai pilies I kuria traukiam valdytojas. Irengus uztvanka pilis atsidure beveik saloje, kuria su “zeme” sieja tik kelio plocio zemes ruozas (bent jau man taip atrodo, kad del uztvakos, is kur cia zmogus viska tikrai zinosi). Atvykus “valdytojas” iteikia didziuli rakta. Eikit atsidarykit, pasiziurekit ir gryzkit, o tuo tarpu as cia kavos issivirsiu… Ar yra kada teke atsirakinti PILI? Neblogai :)
Pati pilis labiau ispudinga is isores nei is vidaus. Panasu, kad archeologams pinigai pasibeige staiga ir beveik netiketai. Kiek tam kartui buvo atstate tiek ir liko. Su visais begiais I nezinia einanciais paliko. Didziausia sios vietos mistika islikes minaretas. Aplink nei vieno “gyvo” pastato, o minaretas toks visas pasisveres ale stovi. Ricardas – kalnu zmogus. Jam butinai visur lipti. Net jei jausmas toks, kad ant to minareto net drugeliui nutupus jis su malonumu nugarmetu zemyn.
Pilis tais laikas state ne tik aukstyn, bet ir zemyn tad vaikstant reikia ziuret po kojom siekiant neslumstelt I kokia pozemine pobuviu sale. Idomumo deliai kelis kartus pasimetam kas sau, kol pagaliau vel susirenkam prie pilies vartu. Pilies nerakinam, vieitiniai cia patikimi, diena gali pabut ir nerakinta.
Gurksnis kavos pagardintos kardamonu ir kitas taskas - Halabiye pilis istoriniuose saltiniuose minima jau nuo 1050 metu pries Kristu. Ir kaip neminesi – Eufrato vingis, siauras zalios pakrantes ruozas ir dykuma dykuma.
Sociai pasikarste po tukstantmencius menancius griuvesius kuriam plana “kas toliau?”. Planas “kas toliau” isvirsta i tikra galvos skausma vairuotojui. Mat nutariam dar pries nakvyne uzlekti I netoli Irakos sienos esancia Douros Europos. Prasideda derybos – vairuotojas nakti nevairuoja, yra pavarges ir aplamai - uzknisot. Skambinama net jo virsisininkui (dabar kazkaip as abejoju ar skambino ar tik prie ausies pridejes mum makaronus kabino), skelbiama kaina. 100 USD. Velniusktis nesidera. Chm. Brangu. Kita vertus laikas spaudzia reikia arba mesti ta minti priartet prie Irako ir apziureti dar viena pili arba pasiraukius po 25 USD is kisenes uz papildomus 200 km moket. Labai raukomes, bet sutinkam. Aiskiai apiplesineja, bet uz savo paciu laika tenka moketi. Douros Europos pasiekiam saulutei jau ridenantis pazemia. Douros Europos tai miestas (zinotas jau 300 metu pries Kristu) garsejes savo tolerancija ivairioms religijoms. Cia ir sinagogos ir graiku ir romenu sventyklu liekanos. Ispudingiausias Eufratas - skiriantis dykuma nuo zalumo oazes. Esame vieni. Randam uzrakintus miesto vartus, kiek suabejojam, taciau padrasinti aplink besisukiojancio, taciau ja namo traukiancio skaroto perso lipam per tvora. Na ka. Tik uz horizonto nusileidusi saule, jau kylantis pilnas menulis, Eufratas, tolimas muezino kvietimas maldai. Tukstantis ir viena pasaka.
Jau visai itemus ropsiames I automobili, vairuotojas nelabai patenkintas tokiais "romantikais", bet jau beveik nebumbedamas veza mus link Deir Az-Sur’o kur siandien ir nakvosime. Jau prie viesbucio pamirses naktinio vairavimo nuoskaudas siulosi rytojaus ryta mus pavezeti iki Palmyros, vel uz Sirijai kosmine kaina, tik si karta tvirtai atsisakom. Mes neisdidus ir autobusas tiks tuo labiau, kad iki siol programa vyksta pagal plana, tad nebera reikalo lekt. Siandien gal kiek ir persistengem su lankytinu vietu skaiciumi, bet viskas atrodo gerai. Ir nuostoliai Europiniais masteliais vertinant minimalus – permoketa gal kokie 30 USD ant galvos… Isikure viesbutyje traukiam pasidairyt po miestuka. Beje, kambariuose ant lubu zaliai pazymeta kokia tai rodykle. Tik kiek pamascius prieinama isvada – tai kryptis I rytus. Egzotika.
Vakarieniajaujam tokia mokyklos valgykla primenancioja saleje/restorane drauge su vietiniais. Kaip ir visada skanu, o kaljanas nepakartojamas. Aida sokineja iki lubu gavusi salotu be mesos. Einant atgalios Tania dar perka nezinia kokios paskirties kibiriuka (mum bus ledukam ant stalo patiekti). Tas kibiriukas ne naujas. Bus gal kokio 100 ar daugiau metuku. Uz 10 USD regis…
Palmyra, 2008-10-13
Autobusu stotis - tokia keistoka vieta. Autobusu stotele kurioje isikure keletas tarpusavyje konkuruojanciu pervezimo kompaniju. Jau pradedam aptarineti kaip reiktu apeiti ir pasiteirauti vezimo salygu kai net nespeje susigaudyti matom savo daiktus keliaujancius I viena is autobusu (isvykstancio kaip tik dabar), o mes patys tempiami I kazkokia policijos budele rodyti pasus. Budele nuteikia keistai. Musu daiktai kazi kur, o budeleje pareigunas, dviaukste metaline lova ir ant jos kabantys antrankiai. Na ir kas dabar bus? Pasirodo nieko – nusiraso musu pavardes, paklausia ar tos moterys kur su mumis tai musu zmonos (kiek padvejoje patvirtinam) ir susimokeje po keleta USD uz bilieta jau riedam Palmyros link. Kelias tiesus kaip styga, is abieju pusu smeleta dykuma. Vienoje vietoje stebim keista medziokle – dviese ant motociklo laviruodami lekia per dykuma, nevairuojantis I kazka saudo. Egzotika :)
As kraustausi I prieki - reikia nuotaukos su nuoroda I Iraka. Atsarginis vairuotojas man maloniai uzleidzia savo vieta, pagrindis prasosi nufotografuojamas. Niekur nesidesi tenka fotografuoti ir rezultata dar parodyt. Ir aplamai nuotraukas parodyt reikalauja, na niekur neskubam vis tiek kartu sedet, tai ziurim. Kai jau susiruosiu atgalios I savo vieta, neleidzia. Traukia termosa, pila saldzios arbatos. Na ka, vaziuojam tolia, geriam arbata, spoksom I dykuma.
Issilaipinus Palmyroje iskart aisku – turistu cia perdaug, sukciaus. Susikaupiam sedam I taksi ir vis tiek permokam. Pesciom gi nevaiksciosi su visom kuprinem. Viesbutis kur apsistojame yra paciame senosios Palmyros “mieste” tikraja ta zodzio prasme. Palmyra (Arabiskai – Tadmor (nesutramdomas miestas)) ilgai buves svarbus karavanu, kertanciu Sirijos dykuma, sustojimo punktas dar vandintas “Dykumos nuotaka”.
Po visa tertorija galima slankioti nemokamai. Iejimas mokamas tik I “Varpo sventykla” bei amfiteatra. Turim cia visa diena ir dar rytojaus ryta, tad niekur neskubam. Labai smagi vieta paslampineti. Tiesa is pradziu kiek erzina turizmo gysla pagavusiu “verslininku” ikyrumas. Tai jam ant kupranugario pajok, tai ant motociklo pavazinek, tai dar nupirk ka nors, tai pagidaut leisk. Grazu pasakiskai, pleskinu nesustodamas ir suprantu, kad nuo tu kolonu, sienu liekanu, kanalizacijos vamzdziu (akmeniniu) ir kitokiu fragmentu nuotrauku draugams ir pazystamiems greiciausiai bus bloga kai gryzes bandysiu pademonstruoti kaip cia grazu. Visa vaizda neitiketinai sustiprina kiek atokiau ant kalno isitaisiusi Palmyros pilis ir cia pat esanti oaze. Knyguteje isskaitom, kad netoliese dar turi buti laidojimo bokstai tad patrakiam I ju paieska. Laidojimo bokstas tai toks daugiaukstis satinys, kurioje kiekviename aukste esanciose nisose buvo laidomi sio didzio miesto gyventojai. Pakeliui praeiname viesbuti su labai panasiu pavadinimu I musiski. Kyla vietines reiksmes panika – ar mes apsistojome musu rezervuotame viesbutyje, o gal takstistas mus tiesiog isleido jam palankesniame ir mes kaip aviu banda tiesiog jame susiregistravom. Pastivirtinus pastarajai versijai tektu atsisveikinti su tikrajam viesbuciui sumoketu avansu. Aida su Tania jau beveik perkrauste mus is vieno viesbucio I kita. Priimam sprendima – gryzdami atgal pasiusim partizanu buri (Aida ir Tania) issiaskinti ar netycia neturime rezervacijos ir sitame viesbutyje. Kol kas ropsiames arciausios kopos virsun. Juk jau sakiau, Ricardui tai bile lipt, o ir mum labai jau knieti paziuret I Palmyra is virsaus. Tik Tania bamba, kad ja jau tuojau uzpuls jei ne dykumu gyvate, tai suns dydzio skorpionas. Bamba ale eina, o kur desis zmogus dykumos pakrasty. Is virsaus viskas dar puikiau – pilis, miestas ir oaze. Sedi ir grazu.
Besileisdami aptinkam senojo miesto sienos likucius. Koks vis tik didelis buvo miestukas, nes nuo “centro” mes dabar tikrai apie pora kilometru esam nusibaladoje. Viesbucio istorijoje paaiskeja, kad viskas gerai, panikuota be reikalo. “Netikras” viesbutis pasirodo net internetinio adreso neturi, tad niekaip negalejome jame nieko rezervuotis.
Vakarejant Palmyra istusteja – turistai surenkami I autobusus, prekeiviam irgi nelabai belieka kas veikt, tad vieta apgaubia auksiniai besileidziancios saules spinduliai ir ramybe. Mum ner ko skubet, mes cia gyvenam, tad fotgrafuojames ir slampinejam iki visai sutemstant. Kambariuose yra televizorius kuris jau visu garsu triubija apie pasauli apimancia ekonomine krize. Logiska, kad sio vakaro tema po jaunu alyvmedziu – kaip reiks gyvent. Ricardas bankrutuoja, mes neaisku kaip atiduosim paskola. Tik Aida olimpiskai rami. Bendra isvada – kaip nors. Juk viskas bus gerai.
Damaskas, 2008-10-14
Po nuostabiu pusryciu su vaizdu I griuvesius viskas pakrypsta keista linkme. Pirmiausia man isejus rytiniu fotografiju kazkuriuo momentu neislaikau pusiausvyros ir visu ugiu issidrebiu ant didinguju, dar karaliene Zenobija, menanciu griuvesiu. Nuostoliai – apibrozdintas delnas ir aplauzytas tolimasis objektyvas. Sudas, ne kitaip. Paskui nutinka dar kai kas, kas bendrakeliaiviam sukelia kazkoki dziaugsmo protruki, taciau apie tai pasipasakoti negaliu. Tai ne pabaiga – jau sedint taksi I autobusu stoti pasigendu pingines. Vel panika. Isverciama visa kuprine. Ner. Jamu ta nelemta taksista kuris yra sukcius pazymetas “S” zenklu ir liepiu vezt atgal. Nuvaziavus gal 300 metru prisimenu, kad as ta pinigine labai saugiai ikisau I savo kuprines slaptaja kisene ir pamirsau. Tai gi pinige atrasta, bet taksistas reikalauja kaip uz pilna suvazinejima iki viesbucio. Dar karta kartoju, ten kur per daug turistu – beda. Pasiskandalinu, duodu jam tris eurus ir lipu lauk nusirdziai sau linkedamas jo daugiau niekada nesutikt. Bet tai nera taip paprasta. Anas dar brukasi prie autobuso “kasu” reikalauti savo procentu uz “surastus” klientus. Surmulys jau pakankamas, tad tas nieko nepesa. Surmulys kuriam laikui virsta triuksmu. Viskas aprimsta ir pagaliau atvyksta autobusas. Atlikus smulkiuosius remonto darbus (kazkas kazkur prakiuro) pajudam Damasko link. Apibendrinant – Palmyra nuostabi, tik jau spejus iprasti prie bendro Sirijos zmoniu nuosirdumo ir draugiskumo nera lengva gryzti prie Egipto lankymo ypatumu.
Damaske vel atsigauna sirdis. Jum jau spejusi igristi Umajadu mecete, senamiescio gatveles ir vakarine nargile. Butinai, butinai dar noriu cia sugryzti isgerti kvepiancios kavos su kardamonu bei surukyti nargiles. Sirija palieka stipru senoves, patirties, tradicijos, svetingumo, senos tautos jausma. Dziaugiuosi ji “pamates”.
Atgalios I Kipra, 2008-10-15
Isvykimas be didesniu nuotykiu. Labai prajuokina oro uosto “tablo” skelbianti prie kuriu vartu reikia registruotis. “Tablo” tai ant vinies pakabinamas miesto I kuri skrendama pavadinimas. Skrydis atidedamas keliom valandom, turim proga isbandyti oro uosto siulomu suoliuku patoguma miegui.
Jau vakare Aida su Ricardu is Larnakos skrenda atgalios I Vilniu, o mes liekame cia. Gerai cia, bet savus isleidziant sirdyje visada sukirba nostaglijos gaideles. Na nieko tokio greit pasimatysim, gal ir dar kokia kelione suplanuosim. Galu gale kada dar tiek laiko gali praleisti kartu su draugais jei nei kelioneje?
Comments
ricardas