Mustangas, arba kaip pesciomis per karalyste ejom

Toli toli už jūrų marių, neaprėpiamų dykumų, neperbrendamų pelkynų, didžiausių kalnų, Himalajais vadinamų, prieglobstyje, Kali Gandaki aukštupyje, Vakarų pasaulio keliautojams uždara iki 1964 m., o turistams – iki 1991 m. Mustango karalystė gyvuoja. O jos karalius... Štai karaliui nepasisekė. 2008 m. balandžio 10 d. po ilgų kovų ir, kaip sako, demokratiškų rinkimų į valdžią Nepale atėjo maoistai. Taip
Nepalas iš karalystės virto federacine demokratine respublika, ir ne mums spręsti, gerai tai ar blogai. Karalius turėjo per penkiolika dienų susipakuoti daiktus ir apleisti rūmus, kurie buvo paversti muziejumi. O jei jau vyti monarchiją iš šalies, tai iš pagrindų. Kliuvo ir Mustango karaliui. Negi dabar paliksi monarchą respublikos
teritorijoje? Tiesa, jam rūmus paliko, tik formalią valdžią iš jo atėmė. Gyventojai gerbia savo karalių, keliauja pas jį patarimo ar užtarimo prašyti, maoistais noriai tikėti nepradeda, tykiai išklauso jų pasakų apie šviesų rytojų ir vėl pas karalių traukia.

Viskas prasideda 2009 m. spalio 31 d., o baigiasi lapkričio 23 dieną. Nei daug, nei mažai. Ir vargo, regis, nebuvo, kai dabar prie šilto radiatoriaus sėdu šio trumpo pasakojimo rašyti.

Pagrindinis kelionės planas – pėsčiomis per Mustango karalystę nuotykių ieškoti, Tibetą, kokio jo jau net pačiame Tibete nebėra, pamatyti, į budizmą iš arčiau žvilgtelėti, išvalyti mintis nuo nereikalingų baimių, dvejonių, krizių. Čia net nebandau visko papasakoti, tai greičiau mažytė dalis to, ką pamatėme ir patyrėme,
ką parsivežėme kaip neužmirštamus nutikimus ir pasvarstymus.

Kelionė prasideda
Pirmą kelionės dieną susitinkame savo gidulį, tokį nepaliuką, kalbantį ypatinga anglų
kalba (kur oi iš tikrųjų reiškia way), kai atsakymas į daugumą klausimų – vienas ilgai nutęsiamas yyyyyyyyyyeeees... – iš karto rodo, kad klausimas visų pirma nebuvo suprastas, antra, atsakymui fantazijos tą akimirką nepakako. Apie skaičių išmanymą reikėtų atskirą pastraipą rašyti.

Na, ką darysi, neteisinga būtų reikalauti kultūrinių ir istorinių žinių bagažo iš
žmogaus, kurį samdėme iš esmės tam, kad kelią parodytų ir su vietiniais susišnekėtų.

Kelias į Mustangą prasideda nuo Jomsono kaimelyje esančio oro uosto. Tik vėliau aptikau, kad šis oro uostas kartais vadinamas vienu pavojingesnių (sudėtingesnių) oro uostų pasaulyje ir labai mėgstamas kompiuteriniuose žaidimuose, simuliuojančiuose skrydžių valdymą. Sunku pasakyti, kiek ši šlovė pateisinama, tačiau skrydis mažyčiu lėktuvu tarpeklyje, žvelgiant (iš apačios) į aukščiausias
pasaulio viršūnes, tikrai įspūdingas. Beje, pavadinimas oro uostas čia ne visai tinka. Greičiau tai kalnuose esantis asfaltuotas žemės lopinėlis, vadinamas nusileidimo taku.

Išlipus pasitinka šaltukas. Atskridom iš Pokharos miesto (antras pagal dydį Nepalo
miestas), kur oro temperatūra +20 ºC, o štai čia (2 800 m virš jūros lygio) tik kokie +5 ºC ir saulę ankstyvą rytą užstoja žemės stogo ramstis, kylantis lyg stati apie 4 km aukščio siena – Nilgiri kalnas (7 061 m).

Kol atsiras nešikai ir loterijos būdu išsiaiškins, kas kieno kuprines neša, sėdame atsigerti rytinės arbatos. Prieš akis – kalnų didybė, išlenda pirmieji saulės spinduliai ir visus užlieja tikro džiaugsmo banga. Kas ploja katučių, kas visu svoriu šokinėja ant arbatinės stogo - pastarasis tai as. Kiek vėliau suprantu, kad dauguma namų drėbti iš molio, sijos medinės ir tikrai neskaičiuotos 100 kg sveriančių turistų džiaugsmo protrūkiams, tad elgiamasi santūriau.

„Uždraustoji“ karalystė
Įdavę didžiąsias kuprines nešikams, pradedame savo žygį. Pirma diena net per lengva,
turiu laiko ir nuotraukų padaryti, ir į valias aplink pasidairyti. Nešalta ir oro, regis, į valias. Po keturių valandų lengvo pasivaikščiojimo pasiekiame Kagbeni kaimelį. Gidas sako, kad tai paskutinė nakvynė, kur yra elektra ir tikros
lovos. Į tai numojam ranka, juk netikėsi dabar viskuo, ką šneka, kita vertus, to ir važiavom, kol kas civilizacijos net per daug: vis dar matyti vienas kitas traktorius, yra elektra.

Už Kagbeni prasideda „uždraustoji“ Aukštutinio Mustango karalystės dalis. Oficialiai
teigiama, kad į šią teritoriją per metus leidžiama patekti ne daugiau kaip tūkstančiui vakariečių. Realiai mano leidimo lapkričio viduryje numeris – 1641. Vėliau lankydamasis pas Mustango princą išsiaiškinau, kad kasmet Mustango karalystėje apsilanko apie 2 000 vakariečių. Tikriausiai valdžia negali atsispirti
pinigams – 10 dienų leidimas kainuoja 500 dolerių. Liūdniausia, kad tik labai maža šių pinigų dalis pasiekia pačios karalystės gyventojus.

Lankytojų skaičiaus ribojimo priežastys nėra visiškai aiškios, visur įvardijamas kultūros paveldo saugojimas, nors įeinant į „uždraustąją“ teritoriją ant lentos išaiškinama – judėjimas ribojamas, nes tai pasienio zona.

Kali Gandaki upės aukštupio (Aukštutinio Mustango) gyventojų kalba, raštas, kultūra ir religija panašūs į tibetiečių. Sakoma, kad Mustango karalystėje galima išvysti tikrąjį Tibetą, tokį, koks jis buvo prieš kinų kultūrinę revoliuciją, o
pati Mustango karalystė kurį laiką buvo tapusi kovotojų (Khampa) už Tibeto laisvę baze.

Kitą dieną žengiam į „uždraustąją“ karalystės dalį. Šios dienos takas eina palei upės slėnį. Slėnis nenupasakojamo dydžio, mastelis nesuvokiamas. Alpės, palyginti su Himalajais, atrodo lyg žaislinės. Mustango karalystėje vis dar nėra kelių, čia nepravažiuosi net traktoriumi, viskas gabenama arkliais ar tempiama ant
kupros, o upės slėnis dar vadinamas druskos keliu dėl kadaise klestėjusio druskos verslo.

Neseniai pradėtas tiesti kelias, turintis eiti per visą karalystę ir pasiekti Tibeto sieną. Tai tikrai nebus greitkelis, tačiau paspartins žmonių (ir turistų) ir prekių judėjimą, Mustangas taps lengviau pasiekiamas ir, esu įsitikinęs, neteks nemažai tos romantikos, kurią turi šiandien. Kita vertus, tai romantiška mums, turistams, tačiau kodėl dėl to turi kentėti vietos gyventojai? Juk dabar iki artimiausio gydytojo
mažiausiai dvi dienos arkliu.

Aukštyn
Šiandien pirmą kartą gyvenime išeinu rinkti fosilijų. Pasirodo, jų upės slėnyje gausybė – tūno užsislėpusios tokiuose juoduose akmenyse (fosilijų amonitiniai akmenys – atsiprašau geologų, jei aš čia nei į tvorą, nei į mietą), kuriuos reikia rasti. Perskėlęs išvysti milijonus metų šviesos neregėjusias kriaukles ar jų įspaudus. Beje, šie akmenys induistų laikomi šventais ir vadinami Saligram Silas.
Rinkti fosilijas – tas pats kaip grybauti, o grybauti nemoku, tad tiesiog šlaistausi su fotoaparatu.

Geriausiai sekasi Ričardui ir, žinoma, gidui su nešikais. Vieną tikrai gražią fosiliją atranda mūsų gidas, laimės tiek, kad net man smagu. Šia linksma gaida ir baigiasi lengvoji kelionės dalis – toliau tik aukštyn į kalnus. Jau
rytoj turim pakilti vieną kilometrą, t. y. turim pasiekti 3 800 m aukštį. Kitas dienas tokiame aukštyje ir praleidžiame. Kasdien pakylame kilometrą aukštyn, tada nusileidžiame kilometrą žemyn. Čia ir išaiškėja, kaip Aida sako, mano gulėjimo ant sofutės su buteliu alaus padariniai. Kuo toliau, tuo mažiau oro ir tuo
ilgiau reikia kvėpuoti sustojus pasigrožėti besikeičiančiais, grožiu vieni kitiems nenusileidžiančiais vaizdais. Pavyzdžiui, šiandien kopiame svaiginamo aukščio ir grožio šlaitu su apačioje besidriekiančiu upės tarpekliu. Dar kartą įsitikinu, kad metraštininko darbas keliaujant nėra pats geriausias. Kol sustoju, pafotografuoju, vėl susiruošiu eiti, dar pakvėpuoju, mano mieli draugai jau kokiu 20
m aukščiau ir pavyti nėra jokių galimybių, jei jie nesustoja palaukti. Tik ištikimas gidas visą laiką čia pat. Kad jį kur bala. Visą kelionę taip ir nepavyko išaiškinti, kad mes Vakaruose turime daugiau vietos ir mažiau žmonių, pas mus visai nebūtina eiti prie kito prisiplojus. Nurašėm kultūriniams skirtumams.

Pereja

Ryžiai su kokakola
Nakvynei apsistojame vadinamuosiuose arbatos namuose. Iš tikrųjų tai smuklės. Su
moline asla, dūmine virtuve ir šalia įrengtais kambariais. Pirmais vakarais sėdžiu tarytum filme. Vietiniai, užeinantys išgerti rakshi (spiritinio gėrimo, kurį jie skiedžia karštu vandeniu), iš tolo skambantys asilų varpeliai ir po kiek laiko nakvynei sustojantys lamos – visas būrys draugiškai laukia virtuvės viduryje verdančio maisto. Valgiaraštis kalnų sąlygomis negali būti labai įvairus, tad tiek pusryčiams, tiek pietums, tiek vakarienei renkamės iš štai tokios įvairovės: virti ryžiai su daržovėmis, kepti ryžiai su daržovėmis, makaronai su daržovėmis,
tradicinis patiekalas Dal Bhat (taip pat susideda iš virtų ryžių ir lęšių košės). Viską šveičiame. Net keista – kaži ar kur nors namuose bent pabandytume paliesti maistą, gamintą štai tokiomis sąlygomis. Beje, vietiniai valgo rankomis, tik turistams suteikiama prabanga – įrankiai. Įdomiausia, kad nieko nenutinka, maistas virškinamas puikiai, jokių žarnyno sutrikimų nepastebėta. Tiesa, dar reiŽygimanto
Vaitkaus nuotraukos kia pridurti – nors nėra rato ir elektros, sunku rasti gydytoją, o ką jau kalbėti apie televizorių, užtat visur ir visada yra kokakolos. Štai.

Virtuve

Viešnagė pas princą
Šalta. Oi, kaip šalta. Dienomis apie +15 °C, bet naktimis tikrai ne tiek. Kiek iš tiesų, nežinau, bet ryte vanduo lauke užšalęs, o kambarys nuo lauko atitvertas tik siaura nešildoma siena. Reikalą iš esmės gelbsti šilti miegmaišiai ir pūkinės striukės, į kurias ropščiamės vos pasiekę nakvynės vietą. Tačiau man vis
tiek skauda gerklę. Tikri draugai, bendrakeleiviai, kraipo galvą, sako, kad turi gerų vaistų – per pusę dienos praeis. Išgeriu. Ir tikrai kuriam laikui padeda. Gaunu dar tabletę, sako, dar išgerk – visai praeis. Tik Lietuvoje žalčiukai prisipažįsta, kad vaistų nuo gerklės skausmo nerado, davė bet ko. O svarbiausia, kad kuriam laikui buvo suveikę! Gerai ežiukas sakė apie gamtą, nulipdamas nuo kaktuso...

Zvakides

Ketvirtą dieną pasiekiam Mustango karalystės sostinę – Lo Manthangą, esantį 3 840
m aukštyje. Mėnulio kraštovaizdžio slėnyje įsikūręs miestas vadinamas apjuostuoju. Vadinti tai miestu – ne visai gerai. Turėtų būti kaimas, bet kaimu vietos, kur yra bent keturi visiems Tibeto budistams svarbūs dideli vienuolynai, karaliaus rūmai ir miestą juosianti siena, taip pat nepavadinsi.

Atvykus mus pasiekia žinia, kad mieste kaip tik yra Mustango princas ir gali suteikti
audienciją. Skubiai maunamės išeigines kojines, prabangiausias pūkines striukes ir
skubam į susitikimą. Karaliaus rūmai prabanga nespindi, bet princas – tikrai šviesus
žmogus. Visada įtariau, kad princais šiaip sau nebūnama. Mus pavaišina arbata, pasipasakojame, kas mes ir iš kur, princas papasakoja Mustango istoriją, aptariam Tibetą ir Kiniją, karaliaus išvestų šunų veislę, „Oasis“ dainininką. Kad gerai sektųsi, kaklą apjuosia khata – šalikėliais, ir patenkinti kaip slyvos
traukiam namo aptarti įvykio.

Kaip pasakoje...
Miestelyje gražu kaip iš pasakos apie tuos tolimus kraštus. Vienuolynai išpuošti
piešiniais, viename jų – didžiulė ateities Budos statula, o lentynose – dar IX a.
menančios auksu rašytos knygos. Senovė, gal kiek apleista, užtat tikra, tikriau ir
nebebūna, skirta gyvenimui, o ne parodai.

Aplink tikrų tikriausi viduramžiai, per amžius nepakitę vienuolynai, vienuoliai,
žmonių apranga ir tradicijos, pastatai ir supanti kalnų dykynė. „Poilsio“ dieną išsinuomojame arklius ir keliaujame prie Tibeto sienos į keletą ten esančių vienuolynų ir buvusias gyvenvietes kalnų olose. Sėdu ant balto žirgo (na,
gerai iki žirgo gal kiek toloka, bet tai arklys su pliusu), stoju į gretą su Aida, Tania, Ričardu ir tose kalnų platybėse nesusilaikau neužtraukęs Пора пора порадуемся на своем веку... Судьбе не раз шепнем – mersi boku!

Trumpai
Mustango karalystė – paskutinė užmirštoji karalystė, vėjuotoji karalystė, uždraustoji
karalystė, aukščiausiai esanti karalystė – oficialiai panaikinta 2008 m., neoficialiai ji vis dar ten
Sostinė Lo Manthang
Gyventojų – apie 7 500
Oras – po 14 val. tikrai labai vėjuota ir be galo daug dulkių (čia svarbu tiems, kurie vežasi jautrią fototechniką)
Aukščiausia kelionės vieta – 4 320 m
Nueitas atstumas – apie 150 km
Kelionės trukmė – 11 dienų nuo Jomsomo iki Lo Manthango ir atgal pėsčiomis
Aukštyn ir žemyn – apie 5 400 m
Rezultatas – minus 12 kg
Sunkiausia diena – jau keliaujant atgal, kai sakiau, kad neisiu, pykau ir baudžiau pakeliui pasitaikiusius akmenis
Per Nepalą keliaujančiųjų dainelė – Resham Firiri, resham firiri, sometimes I’m a
donkey, sometimes I’m a monkey, resham firiri (susiraskite tinklalapyje „YouTube“, pamatysit kokia užkrečianti melodija)
„Ar verta?“ – kad jau sunku kartais, tai tiesa, bet tikrai verta.


Ilgas kelias pirmyn...

Daugiau nuotrauku:
http://picasaweb.google.com/Zhmogus.Nepale

/Versija kaip atspausta West Express zurnale "Zvilgsnis i pasauli", 2010/