Katmandu, Nepalas

Namibija 

‘Reportaż i realistyczna powieść to chyba dwa brzegi tej samej rzeki’ – Ryszard Kapuściński.

Ten Afrika ir aš jos bijau. Pasiruošimą pradedu su ‚The last train to zona verde‘ (Paul Theroux) kuri jau pirmame puslapyje paguodžia patarle iš Angolos: ‚When my father used to travel, he didn‘t fear night. But had he all his toes?‘ ir toliau padrąsina – ‚Travel into the unknown can also be like dying. After the anguish of the goodbyes and the departure itself, you seem to diminish, growing smaller and smaller, vanishing into the distance.‘ Good. Važiuojam.

Dieną prieš kelionę (nes, o kada dar?) Lukasz užrodo ‚Sklep podróżnika‘ Varšuvoje kur lekiu nusipirkti popierinio žemėlapio (beje, labai pravertė), nes galas žino kaip ten su Google Maps bus. Grįžtu su neplanuotai nusipirkta Wojciech Rogala knyga ‚Witaj w białej Afryce‘. Nusiperku nes na apie Namibija, bet pats nelabai tikiu, kad skaitysiu: parašyta lenkiškai, bala žino apie ką - ai pasidėsiu lentynoje – tipo ruošiausi kelionei. Pats nustembu kai jau kitą dieną lėktuve tos knygos esu įveikęs gerą trečdalį. Akys plečiasi – Žmogus atranda Afriką. Tiesa ir šios knygos pirmasis skyrius pavadinimu „Baltasis bankomatas“ drąsos ir pasitikėjimo savimi nesustiprina.

Svarbiausias reikalas šioje kelionėje yra mašina, nes tai ir transportas, ir tvirtovė, ir nakvynė. Jau per pirmas 5 minutes paaiškėja, kad Huston we have a problem – visos žiauriai brangiai kainuoja ir svarbiausia, kad viskas užsakyta, nieko nėra net ir už 2500 baksų 16-ai parų, o jau labai aišku, kad tiek mokėti mes nenorim. Čia pagelbsti draugų patirtis ir jų atsivežti kontaktai. Randam mašina už dabar jau priimtiną 1500 USD kainą. Sąlygos griežtos - sumokėti iš karto, užsakymo atšaukti galimybės nėra. Jausmas kaip siunčiant pinigus Nigerijos princui su siekiu padėti jam atgauti palikimą. Visko ten su ta nuoma paskui buvo, bet sumum sumarum gavosi gerai. Nespėjus atsikvėpt, šonkauliu atsistoja kita problema – vairavimo teisės. Ten tvarka vokiška, nori užrezervuoti automobilį, duok šian teises. Iš pradžių supanikuota, kad lietuviškos teisės negalios Namibijoje, nes pastaroji yra prisijungusi tik prie Ženevos eismo konvencijos, o buvo žinota, kad Lietuva yra prisijungusi tik prie Vienos. Pakeliui paaiškėja, kad pasirodo dar yra ir Paryžiaus eismo konvencija ir dar yra Šveicarija be jokių konvencijų nes na, o kodėl ne? Pastarųjų faktų sužinojimas jokios naudos nedavė. Tolesnis googlinimas taip pat klausimo neišsprendė nes kažkodėl nepateikė rezultato, kad Lietuva pagaliau prisijungė prie Ženevos konvencijos 2018 pabaigoje ir galima nebepanikuoti. Regitra ir co galėtų dažniau atnaujinti savo puslapį. Mašinos nuomos agentūra matyt buvo informuota geriau ir pranešė, kad viskas bus OK jei tik turėsim tarptautinį vairuotojo pažymėjimą. Tai dabar turim po bukletą su lietuviškų teisių vertimu ir esam tam išleidę maždaug 70 USD už 2 vnt. Vertimas buvo išbandytas ir namibiškai policijai tiko, tik neapleidžia  įtarimas, kad lygiai taip pat būtų tikusios teisės vulgaris.

Pasimokius su mašinų trūkumo istorija susirūpinam nakvynės vietomis. Nakvosim palapinėse ant mašinos stogo, bet dar reikia rasti kur tą mašiną pasistatyti. Nes galimi žvėrių ar dar prasčiau čiabuvių netikėti naktiniai vizitai nežavi. Jau 4 mėnesiai prieš kelionę beveik visų kempingų Etosha nacionaliniam parke internetiniai puslapiai šviečia raudonai ir varo stresą. Vietų beveik nėra. Tenka pradėti dėliotis maršrutą dar gerai nežinant kur ir kiek laiko norim praleisti. Išeina visai neblogai, po „on the  go“ pakeitimų galutiniam rezultate prarandam tik vieną apmokėtą nakvynę ir kas gal kiek liūdniau nelabai turim ką veikti visą cielą dieną kurią gudriau sudėliojus galėjom nuveikti ką nors naudinga. Bet po muštynių kumščiais nepamojuosi, o be to kaip trims savaitėms tai apsiskaičiavimas viena diena nėra jau toks didelis nuostolis. Kelionės metu paaiškėja, kad tikrai geras sprendimas buvo užsisakyti vietas Etoshoje ir Sossusvlei, visur kitur buvo galima važiuoti be išankstinių rezervacijų – kempingo vietų visur buvo. 

Vizos. Ne tik Lietuvoje, bet ir Varšuvoje konsulinių Namibijos skyrių nėra. Lietuvą aptarnauja ambasada Helsinkyje, Lenkiją – Berlyne. Nors persiplėšk. Viza reikalas prabangus, todėl pirma reakcija – jau ir taip tos vizos brangios, jokioms agentūros siūlančioms vizų paslaugas pinigų netaškysim, viską patys mokam. Pirmas žingsnis praeina gana sėkminga – papildomas draudimas privalomai su kūno pargabenimu nupirktas, banko sąskaitos išrašas su gaunama alga gautas ir paraiška užpildyta.  Toliau pažvelgus realybei į akis paaiškėja, kad išsiųsti ir paskui pageidautinai atgauti pasus su vizomis ar be, reikia apmokėti siuntimo paslaugas. Išsiųsti lengva, sudėjai, išsikvietei UPSą, susimokėjai bile kiek pinigo ir voila. Bet kaip parsisiųsti? Ambasada reikalauja iš anksto apmokėto siuntimo vaučerio. UPSas ar DHL paprastiems mirtingiesiems tokios paslaugos neteikia. Parašau mailą į ambasadą Helsinkyje, sakau halo, how do you do – atsakymo laukiu dar dabar, matyt dujet no chrenovo. Pradedam strigti. Tania užeina į agentūrą Varšuvoje. Tie ima ragelį, skambina į ambasadą Berlyne ir sako: turim čia pora litwinų, istoriškai beveik iš tos pačios respublikos, duosit jiems vizą ar vis tik tegu varo į Helsinkį? Tie sako – ai mums tos jūsų sienos rūpi tiek pat kiek jums PAR ir Namibijos riba – bile susimokės tai išduosim. Taip užsisakom vizų paslaugą. Po geros savaitės vizos kišenėje. Mano pase matyti, kad iš pradžių buvo besuteikę man darbo viza, bet pagalvojo – kam mums jo reikia? – ir ją čia pat panaikino, tada kad niekas nepamatytų, pravertė dviem puslapiais toliau ir įpyškino turistinę. Na viskas, biurokratine prasme esam pasirengę. 

Bagažo pamokos. Planuoti nėra kada, reikia pirkti: medžioklinį peilį (wtf???); ultravioletinių spindulių prožektorių – nes gi puls skorpionai, o kaip kitaip juos patamsyje pamatysi; iki mėnulio ir atgal šviečiantį prožektorių reikalaujantį specialios talpos elementų; naujų ciklopų – nes seni kažkaip nepatikimai atrodo; naujų baterijų fotoaparatui. Kažkiek laiko pakontempliuoju satelitinio telefono įsigijimą, bet skūpumas nugali ir palieku šį pirkinį kelionei į ašigalį. Parsisiunčiu dvi beviltiškai nenaudingas mokamas aplikacijas su Namibijos ir Etoshos nacionalinio parko žemėlapiais. Keliauti su lagaminais nebūtų stilinga, o be to patyrę kolegos tvirtina, kad lagaminų niekaip nesukišim į nuomojamą visureigį (dar vienas wtf??).  Kuprinės nubalsuojamos kaip nepatogios kiekvieno ryto perkraustymui tad papildomai perkamas kelioninis krepšys, Windhoek oro uoste paaiškėja, kad visi ne naujokai su tokiais, iškart pasijaučiam geriau ir atsainiai nužvelgiam žioplius su lagaminais. Tai va krepšys yra labai patogu, rekomenduojam (i.e. The North Face base camp duffel).  Ir dar norėjau tūkstančio dalykų – tinklelių nuo uodų, lempos į palapinę, GPS‘o, pagalvės, naujo miegmaišio norėjau! Taip, turiu savo seną, gerą pūkinį miegmaišį, bet jis be didesnių diskusijų atitenka Vėjai. Jau sėdu prie kompo užsisakyti sau naujo, gero, švaraus ir pūkuoto su visomis naujomis technologijomis kurios ir sušildo ir užmigdo ir į žandą pabučiuoja, bet čia įsikiša Tania ir be didesnių užuojautų pareiškia, kad miegmaišių pilni namai, išgyvensiu ir su esamais. Aha, jai tai gerai, ji irgi pūkinį turi, o man atitenka tie kur Lietuvos vidurvasariui skirti ir tai leidžia pasiimti tik vieną. Taigi išvažiuoju su pilnu krepšiu gadgetų, bet be naujo miegmaišio kuris butų buvęs naudingiausias.